Tačiau nuo 2006 metų ir visais aspektais klaikios juostos „Mergina vandenyje“ kino kūrėjo karjera smuko, o kiekvienas naujas jo projektas buvo dar blogesnis. Taurė persipildė, kai dienos šviesą išvydo 2010 metais populiaraus animacinio serialo „Avataras“ pilnametražė ekranizacija „Paskutinis Oro valdovas: Anglo legenda“, todėl su nerimu teko laukti naujausio režisieriaus darbo.
Šį kartą, M. Nightas Shyamalanas pristato fantastinį išlikimo epą apie tolimą ateitį, žemės likimą bei tėvo ir sūnaus dramą. Kino kūrėjas kviečia žiūrovus patirti priešistorinį siaubą, prisijungti prie pagrindinių personažų kovos su likimu ir pamatyti žmonijos padarinius žemei, kurie privedė prie visiškos planetos destrukcijos.
Apie ką mes čia…
Žemė po tūkstančio metų – tai dykvietė, kur kiekviename kampe tyko įvairiausi pavojai. Planeta primena ilgus šimtmečius žmogaus nemačiusį pirmykštį pasaulį. Viskas pasikeičia, kai dėl erdvėlaivio avarijos į šią užmirštą žmonijos planetą nusileidžia būrys reindžerių. Išlikti gyviems pasiseka tik tėvui ir sūnui, tačiau dėl kojos traumos tėvas lieka sudaužytame laive, o jo sūnus Kitajus gauna misiją – pranešti apie nelaimę savo viršininkams. Vaikinui tai bus didelis ištvermės ir atsidavimo reikalaujantis išbandymas, nes dar niekada gyvenime jis nebuvo taip arti mirties.
Kūrinio vidus
Režisierius M. Nightas Shymalanas tęsia savo tradiciją pristatydamas dar vieną niekam tikusį projektą. Sunku net apsispręsti, prie kokios kategorijos galima priskirti šį kūrinį. Iš vienos pusės tai mokslinės fantastikos hibridas, iš kitos – išlikimo drama, būtent, drama, kurią , mano manymu, nuobodžiai ir neefektingai bando papasakoti kino kūrėjas. Kaip bebūtų gaila, vis dėlto idėja visiškai neišvystyta, o istorija turi daug neatsakytų klausimų. Tačiau pripažinti reikią ir tą faktą, jog istorijos potencialas tikrai buvo matomas.
Filme rodoma tėvo ir sūnaus išlikimo drama visiškai neįtikina. Nejaučiamos emocijos, nesimato veikėjų akyse kančios, nepajuntama baimė. Visus šiuos aspektus keičia beprasmis veiksmas ir misija, turinti išgelbėti abu veikėjus iš Žemės planetos nasrų. Suprantama, jog reindžeriai neturi jausmų, jog jie yra nepavaldūs emocijoms, tačiau taip yra stojant akis į akį su priešu, bet tik ne su artimu žmogumi.
Pernelyg banaliai vystosi pagrindinių veikėjų likimai, na, ir, žinoma, jų pokalbiai, bendravimas, mintys neperteikia nieko pozityvaus. Tęsiant apie personažus – norėta atskleisti tėvo ir sūnaus pasaulėžiūra, kokie jie skirtingi ir kartu - artimi, bet atitinkamos atmosferos nebuvimas tik sukelia šypseną, jokių teigiamų jausmų veikėjų atžvilgiu.
Norėdamas sukurti rimtą dramą, o tą režisierius tikrai sugeba, jis padaro kelias žanrines klaidas. Visų pirma, juostoje yra keli labai staigūs ir kraugeriški momentai, priverčiantys pašokti nuo kėdės. Tai juk ne siaubo filmas, tačiau taip gali pasirodyti pasižiūrėjus kelis žiauresnius epizodus. Antra, humoras: nors jo čia pateikta minimaliai, tačiau tie keli mėginimai pajuokauti yra beprasmiški, netgi vulgarūs. Matyt, šiais laikais be pokalbių apie antrą galą filmuose jau negalima apsieiti.
Veiksmas vystosi labai nuobodžiai. Nors Žemės planeta perteikiama gana vaizdingai, tačiau, kaip bebūtų, tik fauna ir flora gelbėja bendrą vaizdą. Keli susidūrimai su priešais ir laivo avarija suteikia šiam filmui gyvybės, visa kita – tai tik nusibostanti Kitajaus rutina, bandant išlikti gyvam priešistorinės žemės paviršiuje.
Tikrai ne tokio mokslinės fantastikos žanro filmo galima buvo tikėtis, jame net nėra duoti taiklūs atsakymai apie planetos susinaikinimą, nekalbant jau apie vaizdus ir žemės žlugimo akimirkas nuo žmonijos rankų. Be intrigos ir pernelyg nuspėjama, ši juosta tapo dar vienu vinimi į M. Nighto Shymalano karjeros karstą Holivude.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas neblogas, tačiau kartais susidaro įspūdis, jog rodomas dokumentinis filmas per Discovery kanalą, o ne fantastinis epas. Panašus pojūtis buvo žiūrint pirmąją „Hobito“ dalį. Gyvūnija sukurta kompiuterio pagalba ir tai labai aiškiai matosi. Gaila, kad filmas nepateikiamas trimatėje erdvėje. Augalija labai vaizdžiai atrodytų šiame formate.
Garso takelis keistai suderintas. Pirmoje filmo pusėje susidaro įspūdis, jog garso takelio net nebūtų – visiškai neįtikinamos kompozicijos, nesukuriančios atitinkamos atmosferos, tačiau pabaigoje jau galima išgirsti epinius skambesius ir tai nuteikia maloniam juostos finalui.
Didžiausią indėlį juostoje matome iš operatoriaus. Skrydžių scenos yra geriausia, ką galima pamatyti šiame darbe. Prie to prisideda ir neblogai suderintas garso montažas, todėl ši scena atrodo efektingai ir gniaužia kvapą, gaila, jog tai tęsiasi vos kelias minutes, tačiau bent už tiek ačiū, tai vienintelė pramoga nuobodžioje juostoje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ne paslaptis, jog vienas iš pelningiausių pasaulio aktorių Willas Smithas bando prastumti savo sūnų į aktorių gretas. Vaidindamas labai epizodinį vaidmenį, Willas pasirodo neblogai, bet užtat jo sūnelis Jadenas - tikra katastrofa.
Tokios prastos ir neįtikinamos vaidybos dar reikėtų paieškoti. Prisiminus jo vaidmenį 2006 metų filme „Ieškantys laimės“, kur jis taip pat pasirodė su tėvu, vaikinas atrodo turintis nemažą potencialą, tačiau po kelių filmų paaiškėja, jog obuolys nuo obels toli nuriedėjo.
Emocijų perteikimas, veido mimika, balso tembras – viskas netikroviška. Matyt jis taip stengėsi padaryti įspūdį Willui, jog galiausiai perdegė ir parodė, jog neturi talento. Gaila, jog jis gavo pagrindinį vaidmenį, įdomiau būtų pamatyti, kaip Willas „daužo snukius“ pavojingiems padarams, nei tai, ką išdarinėjo perdžiūvęs jo vaikas.
Verdiktas
„Žemė – nauja pradžia“ – tai nuobodus ir nuspėjamas fantastinis filmas su neįtikinamos dramos elementais. Kraupios Jadeno Smitho vaidybos, banalaus scenarijaus, kai kur pernelyg netikroviškų vizualinių efektų dėka, tai dar vienas didelis akmuo į režisieriaus M. Nighto Shymalano daržą. Jam nepadėjo net pats Willas Smithas.
Bendras vertinimas: 4/10