Kino kūrėjas kviečia atsidurti tarp dvejų skirtingų laikotarpių, susidurti su negailestingais priešais bei kartu su pagrindiniais herojais ieškoti lobio, galinčio pakeisti visą žmonijos istoriją.
Apie ką mes čia…
Pradedantis aktorius ir plevėsa Kirilas gauna iš gyvenimo didelę dovaną – jis turi galimybę surasti nemirtingus Ivano Rūsčiojo turtus. Į pagalbą savimylai ateina paslaptinga mergina, kuri turi naudingų žinių apie lobį. Deja, kelią jiems pastoja suinteresuoti tretieji asmenys, norintys viską pasiglemžti sau. Kova už ateitį prasideda.
Kūrinio vidus
Kino metai vos tik įpusėja, o žiūrovai antrą sykį turi pamatyti tarptautinį projektą, nukopijuotą iš žinomų, Vakaruose sukurtų filmų. Rusai po kelių visai neblogų filmų vėl sugeba įbristi į tą pačią plagiato duobę. Filmas yra visiškas epizodų kratinys iš žinomų žanro juostų kaip „Indiana Džounsas“, ketvirta „Karibų piratų“ dalis, „Kodas: LOBIAI“, „Kapų plėšikė Lara Kroft“. Žinoma, kai Vakarai diktuoja savo tendencijas, rusų kino rinkai nelieka nieko kito kaip kurti nieko vertas kopijas.
Filmo siužetinė linija perkelia mus į tolimą praeitį, kai Rusiją valdė caras Ivanas Rūstusis. Viskas pernelyg mitologizuota, per gražu ir, žinoma, nelieka istorinės realybės. Vien pasižiūrėjus į veikėjų šarvus darosi graudu, jog kūrėjai net nepasidomėjo, kaip tais laikais atrodė žmonių apranga. Pats pagrindinis veiksmas vyksta dabartiniais laikais. Viskas atrodo taip, lyg vaikams būtų pasakojamos pasakos apie kažkokius neregėtus lobius. Juokinga ir kartu nesmagu žiūrėti į suaugusius žmones, kurie lyg darželinukai bando rimtai žiūrėti į savo veiklą.
Nemažai pateikiamų epizodų yra orientuoti į humoristinę pusę, bet, deja, banalūs ir standartiniai juokeliai apie nieką sukelia tik šleikštulį. Išvis nesuprantama, kam taip šaipytis iš pačių veikėjų, pateikiant juos kaip visiškus kvailius. Iš karto galima prisiminti ir mūsų tautiečių pasididžiavimą - „Valentiną vieną“, kur personažų „genialumas“ nėra prastesnis už šį brangų rusų kūrinį. Tai arba originalumo trūkumas, arba tiesiog scenaristų tinginystė, kai tokiais darbais jie tik bando išvilioti pinigus iš žiūrovo, nes žino, kad tam tikra publika vis tik susirinks į šio niekalo peržiūrą.
Meilė, kuri irgi dominuoja šioje juostojoje, persipina su nuobodžiai patiekiamu veiksmu. Kūrėjams trūksta „cinkelio“ išreikšti net šį nuostabų jausmą. Dialogai prasti, atrodo, jog filmuojant vieną ar kitą sceną jie buvo ekspromtu kuriami, todėl, matyt, gaunamas toks bendras vaizdas. Scenos sudėliotos vargingai, todėl ir pats veiksmas sugeba pabosti net filmui neįpusėjus. Sunku patikėti, jog komercija yra taip užvaldžiusi žmonių širdis ir jie net nesistengia nudžiuginti žiūrovų bent kokia nauja idėja.
Veikėjai labai šabloniški. Pagrindinis juostos herojus Kirilas atrod, lyg būtų kuriamas pagal tam tikrų dainininkų profilį, o svarbiausia, reikia būti ir gražiam, nes nusivylusios namų šeimininkės bei paauglės, klausančios Justino Bieberio, nesusirinks salėse. Herojaus simpatija - irgi pernelyg klišinė veikėja, jokios charizmos. Antagonistai labiau panašūs į klounus, nei į rimtus priešus. Liūdnas vaizdas, kai filme nėra nė vienos šviesios akimirkos iki tol, kai pasibaigia šis košmaras ir galima pagaliau išeiti iš salės kupinam pagiežos filmo kūrėjams.
Techninė juostos pusė
Praeities laikotarpiu viskas šiek tiek primena „Persijos princą“ ir bent jau foniniais peizažais kompensuojamas didelis nuostolis žiūrovams už jų bukinimą tokiais darbais. Operatorius pasidarbavo labai silpnai. Filmo epizodai nesukelia jokio adrenalino, o prie visko prisideda dar ir montažas - lyg iškarpytos ir kartu sujungtos sunkiai sutampančios scenos.
Garso montažas neblogas, šiame filme yra keli „aštresni“ momentai, kurie leidžia prabusti iš nuobodulio kelioms sekundėms, tačiau užtat garso takelis kaip ir kituose, panašaus pobūdžio rusų filmuose „spiria į tarpkojį“. Manau, tokių neskanių ir nederančių scenoms kompozicijų dar reikia paieškoti. Norėjo, matyt, sukurti didingą epą, bet viskas gavosi skurdžiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinių aktorių kolektyvas tiesiog sunkiai suvokiamas. Norint surinkti tiek netalentingų jaunų žmonių į vieną vietą, reikia dar gerai pasistengti. 2011 metais Rusijai dainų konkurse„Eurovizija“ atstovavęs Aleksejus Vorobjovas, vaidinantis Kirilą, mano galva, įrodė, jog yra ne tik prastas dainininkas, bet ir nieko vertas aktorius. Visiškai jokio atsidavimo vaidmeniui ir natūralumo. Galima prisiminti tokį patį vaizdą iš lietuviško „pasididžiavimo“ vardu „Valentinas vienas“ ir jo aktoriaus, Manto Jankavičiaus.
Gražiosios lyties atstovės, kurios taip pat skurdžiai pasirodė juostoje, bent turėjo ką parodyti. Ilgakojės Elvira Ibrahimova bei Marija Koževnikova, mano galva, yra gražiausia, ką šis filmas turi. Jos bent vizualiai sugebėjo save pateikti – tai seksualumu trykštančios veikėjos.
Senoji aktorių gvardija kaip Viktoras Veržbickis bei jau net Rusijoje nusibodęs kas antrame filme pasirodantis Goša Kucenko dar kartą pasišaipė iš savęs, suvaidindami tokiame niekale, bet žinoma, valgyti reikia ir geriausiems.
Po peržiūros pasidaro liūdna ir neskanu, kai pagalvoji, jog kiekvienas iš filme vaidinusių aktorių tik šaipėsi iš savęs bei iš žiūrovo.
Verdiktas
„Lobiai O.K.“ – tai skurdus, banalus, vien tik pajuokos vertas filmas, neturintis nė vieno pozityvaus momento. Manau, kad tokiu darbu rusai dar kartą įrodo, jog jų padėtis kino rinkoje tampa vis prastesnė, o taip giliai įklimpus į Vakarų kultūrą ir jos padarinius, šiuolaikiniams rusų kinematografams dar gresia ir labai tamsi ateitis, apgaubta netalentingų aktorių, režisierių ir scenaristų.
Bendras vertinimas: 2/10