„Paprasta tiesa“ - jau trylikta knyga, išleista lietuviškai. Skaitydama jos knygas visada prisimenu savo kursiokę, didelę J. Picoult gerbėją. Kartą ji yra pasakiusi, kad nesvarbu, kokias knygas ji rašys, vis tiek skaitys visas jos knygas.
Ar žinote, kas tokie yra amišai? Kuo jie tiki ir kaip rengiasi? Aš šį žodį išgirdau pirmą kartą. Tik vėliau, kai plačiau jais pasidomėjau, pažiūrėjau nuotraukas, supratau, jog žinojau esant tokią bendruomenę, tik, kad jie vadinami amišais - man buvo naujiena. Tai vis dėlto, kas gi tie amišai?
Tai anabaptistų krikščionių bendruomenė, gyvenant pagal griežtas taisykles ir paraidžiui interpretuojanti Bibliją. Gyvena gana izoliuotai, bendruomenėje nėra smurto, stengiasi nenaudoti įvairių elektrinių prietaisų (jeigu tai nėra labai būtina), nesivažinėja mašinomis, rengiasi kukliai. Jie nemoka mokesčių valstybei, atsisako tarnauti kariuomenėje ir mokosi aštuonmetėse mokyklose. Tiesa, vesti jiems privaloma.
Pagrindinė knygos veikėja - Keitė Fisher - jauna amišų mergina. Fermoje radus negyvą naujagimį, ji apkaltinama jo nužudymu. Keitė absoliučiai tai neigia, nors visi tyrimai rodo, jog ji neseniai pagimdė. Jos ginti stoja Elė, visiška Keitės priešingybė - energina, ambicinga advokatė. Aplinkybės lemia, jog Elei tenka apsigyventi amišų bendruomenėje. Visa ši patirtis pakeičia ne tik Keitės, bet ir pačios Elės gyvenimą ir vertybes.
J. Picoult savo knygose dažnai mėgsta supriešinti dvi puses. Bet taip, jog kiekviena turėtų savų pliusų ir minusų. Šitaip autorė verčia skaitytojus perfiltruoti istoriją per savo moralės, vertybių, vidinio „aš“ filtrą. Šioje knygoje susiduria dvi pusės - amerikiečiai ir paprastieji amišai.
Vieni siekia kuo didesnio individualizmo, kiti - bendruomeniškumo. Vieni įpratę gyventi įtemptą, skubotą, modernų gyvenimą, kiti - religingą, ramų, darbštų ir kuklų gyvenimą. Knygoje keliamas ne vienas diskutuotinas klausimas. Ar galime teisti amišus taip pat, kaip ir visus kitus Amerikos gyventojus? Juk jų gyvenimo supratimas visai kitoks, jie nelinkę smurtauti ir net nesuvokia tokio dalyko, kaip teismas. Jų bendruomenėje svarbiausia, ką pasakys bažnyčios atstovai. Bet tuomet, ar kitokias normas teismuose turėtume taikyti ir kitų religijų atstovams?
Pabandykite įsivaizduoti tipiškame amerikietiškame teisme kokios mažos Afrikos genties žmogų. Ar atsižvelgtumėt į kultūrinius skirtumus? Patiko man knygoje psichologiniai situacijos sprendimo aspektai. Pagrindinių veikėjų asmeniniai pokyčiai, sugebėjimas prisiderinti vienas prie kito. Nesmerkiant, nemoralizuojant.
Knygos pabaiga mane nustebino. Galbūt dėl to, jog jau knygos pradžioje nusiteikiau tik vienam teismo sprendimui - kalta arba nekalta. Kaip viskas išsisprendė - telieka paslaptis, kurią sužinosit perskaitę knygą. O aš manau, kad tai ne paskutinė mano skaityta J. Picoult knyga.