Konferencijos pradžioje mokiniai skaitė laišką pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui, žiūrėjo istorinį filmuką, primenantį, kokią priespaudą kalba ir knyga patyrė spaudos draudimo metais, kaip lietuviai neitaikstė su vergiška padėtimi ir slapta skaitė draudžiamas knygas bei mokė savo vaikus lietuviško rašto.
Moksleiviai prieš konferenciją domėjosi, kaip M. Mažvydo priesaką vykdo penktokai, aštuntokai, jų tėvai bei mokytojai, tad parengė ir skaitė pranešimus, kuriuose nagrinėjo savo draugų, tėvų bei mokytojų skaitomumą, rinko populiariausias knygas, analizavo priežastis, kodėl kai kurių klasių mokiniai mažai skaito, džiaugėsi knygas pamėgusiais savo draugais.
Savo tyrimuose mokiniai atskleidė, kad daugiau skaito mergaitės, jos dažniau lankosi bibliotekoje, kad tėvai teigiamai vertina vaikų skaitymą, nors patys skaito mažai, kad mokiniai knygą dažniausiai pasirenka perskaitę anotaciją, pasitikėdami draugų bei mokytojų rekomendacijomis.
Konferencijos metu mokiniai galėjo apžiūrėti senų knygų parodą, į kurią eksponatus sunešė mokiniai ir mokytojai. Įspūdingai atrodė senosios maldų knygelės, sapnininkai, kalendoriai, ypač visų dėmesį traukė seniausia ekspozicijos „dalyvė“ - 1825 m. Peterburge išleista Biblija latvių kalba. Salę puošė mokinių pieštos skaitomų knygų iliustracijos, įdomiausių herojų portretai.
Kad renginio dvasia nebūtų per daug akademiška, mažieji konferencijos svečiai – trečiokai – suvaidino ištrauką iš K. Kasparavičiaus knygos „Dingęs paveikslas“ (mokytoja A. Karpiuvienė), o septintokai inscenizavo J. Erlicko eilėraštį (mokytoja R. Bizauskienė).
Konferencijos pabaigoje penkioms daugiausia skaitančioms aštuntokėms buvo suteikti garbingi „Knygų graužikių“ titulai – įteikti tai liudijantys diplomai, knygų skirtukai ir, aišku,
„aštriadančiai“ šokoladiniai zuikiai.
Jaunieji kolegos septintokai atidžiai viską stebėjo ir dėjosi į galvą – kitąmet konferenciją turės rengti jie.