Gal kažkam keistokai skamba tokioje temoje sąvoka „veteranai“, tačiau man atrodo, kad ji absoliučiai teisinga. Nes tuo laiku didelė dalis jaunimo sau galėjo leisti dažnus vizitus į pamėgtas kavines, barus ar restoranus.
„IX dangus“, tai kažkada buvusio „Baltijos“ viešbučio stogas su dar vienu stogu. Pirmame viešbučio aukšte buvo tam laikui pakankamai solidus restoranas, IV ir VII aukštuose buvo nedideli bufetukai, o ant stogo – „IX dangus“. Šiek tiek netiksliai vis tik vadinome šį „dangų“, nes jei jau jis buvo ant IX aukšto stogo, tai turėjo tarsi vadintis „X dangumi“. Bet niekam dėl to dantų neskaudėjo, nes esmė gi ne vien romantiškame pavadinime. Kur kas svarbiau aplinka ir personalas, kuris tave aptarnauja.
Nors gyvenime, atrodo, jau matęs daug ko ir nelabai randu kuo nustebti, mane visada nepaliauja gluminti kai kurių reiškinių tarpusavio ryšys. Tiksliau – jo nebuvimas ir… Tuo pačiu metu buvimas. Politika ir restoranai – argi čia yra kas bendro? Ne! O vis tik šiame derinyje per daug nepaaiškinamų dalykų. Prieš sugriūnant imperijai Kaune ir visoje Lietuvoje turėjome gražių, prabangiai įrengtų visuomeninio maitinimo įmonių, į kurias su pasididžiavimu kvietėmės svečius ne tik iš gretimų miestų ar kaimų, bet net ir iš Amerikos atvykusius giminaičius. Ir jie žavėjosi tuo, ką čia pamatydavo.
Nepriklausomybę pasiekėme be karo – nebuvo sugriautų pastatų ar nuniokotų visuomeninės paskirties objektų. Tačiau patys gražiausi restoranai ir kavinės netruko užverti duris ir apaugti voratinkliais. Gražiausi pastatai ėmė irti. Tai pasakytina tiek apie „Kauką“, tiek apie Kauno „Žaliąjį kalną“, „Pasimatymą“, „Gildiją“ ir pirmąjį Tarybų Sąjungoje naktinį restoraną „Orbita“. Nebūtis užklupo ir vilniečius „Dainavą“, „Erfurtą“ bei „Šaltinėlį“. Nuvykęs į kažkada tokią mielą „Gėluvą“ Šiauliuose, šiandiena radau tik (atsiprašau kitaip manančių) nusmurgusią parduotuvę. Ilgiems metams Palangoje užsidarė „Birutė“, „Vasara“, „Pajūris“ ir „Baltija“… Teliko klausimas „Kodėl?“. Juk prasidėjus rinkos ekonomikai turėjo viskas vykti atvirkščiai…
Bet grįžtu prie „Baltijos“. Apatinis restoranas, laimei, niekada nenustojo gyvuoti. Po privatizacijos čia pradėjo veikti keistoko pavadinimo, bet visai miela „Amerika pirtyje“. Dviejuose aukštuose dar kurį laiką egzistavo tarsi visų užmiršti bufetukai (jaunimui gal tai nesuprantama sąvoka, tad paaiškinu - tai dabartinių kavinių ir net restoranų sinonimai). Gi „IX dangus“ jau senokai nepagrįstai priblėsęs kauniečių atmintyse.
Sovietiniais metais, kažkodėl nebuvo nei vienos lauko kavinės. Visas vakarinis ir naktinis gyvenimas, nežiūrint į galimai aukštą vasaros temperatūrą, vykdavo tik patalpose. Dieninis taip pat. Mums net fantazijose nekildavo minčių, kad galima jaukiai leisti laiką gryname ore. Kas tai? Taip pat nesuvokiama tuometinės politikos dalis? Galbūt… Nežinau…Gi „IX dangus“ buvo vienintelė visoje Lietuvoje išimtis – čia, sulyg X aukšto galimomis lubomis buvo iškeltas atviras stogas.
Lietaus atveju niekam negrėsė sušlapti, o sienų nebuvo, todėl vasarą gaivus vėjas pasiekdavo kiekvieną kavinės lankytoją. Nuo šio stogo atsiverdavo puiki panorama. Palengva augančiame mieste labai gražu buvo matyti ne tik apačioje esančią žalumą ir mažesniųjų namų stogus. Tada, kai automobiliai buvo begalinis deficitas, jie buvo ir mūsų gatvių puošmena. „Baltijos“ viešbutis buvo vienas iš pirmųjų dangoraižių Kaune, nes iki tol statyta tik penkiaaukščiai. Tad tuo labiau fantastika buvo būti taip aukštai ir dar atvirame ore prie staliuko.
Tiesa, „IX danguje” niekada nevyko šokiai. Tarybiniai restoranai turėjo griežtą tvarką. Šokama buvo tik restoranuose, gi aprašinėdamas „Baltijos“ stogą, esu netikslus – čia niekada nebuvo restoranas. Tai buvo tik kavinė, nors kodėl vieni vadinosi kavinėmis, kiti – restoranais, tikriausiai nepasakytų nei pats didžiausias žinovas. Paprasčiausiai šie terminai atspindėjo sumanytą statusą.
Komentatorius Jotautas parašė vieną iš tada dominavusių versijų – kažkas susigriebė, kad stogo briaunos per žemos, o prisigėręs jaunimas gali susimąstyti jomis pasivakščioti… Ir nukristi… Galbūt. Bet kaip ir visada gyvenime, žinia iš lūpų į lūpas greitai įgauna naujas formas. Taigi aš jau buvau girdėjęs versiją, kad ne tik gali, bet kažkas jau ir nukrito. Už tai uždarė. Tačiau kas toks nukrito, komentuojama nebuvo. Nes gal niekas ir nenukrito. Vis tik, šiandien žvelgdamas iš laiko perspektyvos, aš labiau būčiau linkęs manyti, kad tokie gandai atsirado arba pagal tam tikrą užsakymą, arba iš niekur nieko.
Aš labiau linkęs manyti, kad šį restoraną uždarė tuometiniai KGB’istai. Nes „Baltija“, nors Kaunas, kartu su Rusijos Gorkio (dabar vėl Nižnij Novgorod) ir dar keliais TSRS miestais buvo uždaras užsieniečiams miestas, vis tik buvo pats gražiausias ir moderniausias viešbutis ir jame būdavo apgyvendinami išimties tvarka į Kauną įleisti užsieniečiai. Tad tokiose mielose kavinėse, užsieniečiai nesunkiai galėjo sueiti į kontaktą su kokiu nors Kauno „kontra nedobytaja“ – taip buvo vadinami nacionalistiškai nusiteikę Lietuvos žmonės. Ir tai būtų labai nepatikę Maskvai. Tai tik mano versija, kurią vargu ar jau kada nors gyvenime kas paneigs arba patvirtins…
Tada kai „IX dangus“ dar klestėjo, Laisvės alėja dar važinėjo mašinos. Tada šia alėja dar tik pradėta riboti judėjimą, o tai buvo daroma gana originaliai – pastatyti kelio ženklai, vairuotojams liepiantys pravažiavus vieną kvartalą, sukti arba dešinėn, arba kairėn. Ir tik gal po ketverto metų sumanyta galutinai sustabdyti važinėjimą Laisve apskritai.
Aplink Soborą, kuriame tada buvo įkurdinta Vitražo ir skulptūros galerija, ratu apvažinėdavo tie „šustriakai“, kurie jau tada sugebėjo įsigyti nuosavas mašinas. Prie „Lietuviškų patiekalų“ buvo viena iš gal penkių Kauno taksi sustojimo vietų. Taip, tada šių mašinų buvo mažai, o vėlų vakarą stotelėse nutįsdavo ilgokos eilės.
Soboro taksi sustojimas buvo pati arčiausia vieta grįžtantiems iš „Baltijos“… Apie taksi sustojimą šioje temoje rašau ne atsitiktinai. „IX dangus“ rinkdavosi kitaip nei kitur, neįprastai marga publika. Dažniausiai, kaip ir visur, čia sėdėdavo jaunimas, tačiau pastovių lankytojų tarpe matydavosi ir žmonės-mįslės: save aukštai „nešantys“ vyrai, sulaukę gal jau 50-60 metų. Jie visa savo povyza rodė aplinkiniams, kad yra neeiliniai, tačiau kas jie tokie, mažai kas ir žinojo. Apie vieną iš jų aš atsitiktinai sužinojau iš savo tėvų. Gatvėje sutikus berankį pusamžį nuolatinį restoranų liūtą, tėvai man paaiškino – tai garsus pokario metų advokatas Brastavickis. Per karą jis netekęs ne tik rankos, bet ir kojos. Tačiau netektos kojos vietoje meistriškai pritaisytas medinis protezas, o juo naudotis jis išmoko tobulai, todėl to nesužinojęs, nebūčiau nei įtaręs, kad tokia jo būsena.
Brastavickis niekada nekalbėjo lietuviškai. Na, beveik niekada, nes retkarčiais vis tik prabildavo. Jis daug gėrė, tačiau niekada neprarasdavo žmogiškos išvaizdos, tuo dar labiau tapdamas paslaptingas. Dantyse jis beveik be paliovos laikė didelę pypkę, o jo leksikone neretai girdėdavosi seniai užmiršti carinės Rusijos terminai sudarj (сударь - ponas) ir baryšnia (барышня - dvaro ponia). Jo išskirtinai sodrus balso tembras, versdavo atkreipti į jį dėmesį ne tik iš matymo jį jau žinančius, bet ir kiekvieną praeinantį pro šalį arba sėdintį prie gretimo staliuko.
Be jokių abejonių advokatas Brastavickis turėjo labai daug pinigų. Prie jo staliuko dažniausiai prisėsdavo tokie pat neaiškūs pagyvenę vyrai. Jie garsiai rusiškai kalbėdavo įvairiomis pabrėžtinomis temomis, nors manau, kad tie kiti būdavo lietuvių tautybės…Savo ruožtu ir šie buvo nemenkai pralobę, todėl viena iš didžiausių atrakcijų, būdavo sulaukti kavinės uždarymo. Tada, paprastai, šie garbūs ponai susiginčydavo kuris iš jų turi mokėti sąskaitą. Pasipildavo ant stalo mėtomi pinigai ir tarpusavio ginčai, kuriam iš jų priklauso teisė atsiskaityti.
Bet tai dar nebūdavo visų įspūdžių viršūnė. Įspūdingiausia būdavo matyti vieno iš jų girtas fantazijas važiuojant namo taksi. Būtent į prie Soboro įsikūrusią stotelę susirinkdavo dauguma prisimenamo ir kitų restoranų lankytojai ir dažnai tarpusavyje aptarinėdavo – ateis skrybėlėtasis Brastavickio draugas ar ne. Nes šis, alkoholio ir didybės manijos užkariautas mėgo čia išdarinėti įvairius…Na, net nežinau ar tai galima pavadinti triukais.
Šis žmogus net keletą kartų ėmė po keturi penkis taksi. Nes jam atrodydavo, kad geriausia bus, jei vienoje iš „Volgų“ sėdės jis, sekančioje – sakvojažas (portfelis), dar sekančioje – skrybėlė ir t.t. Gerai nei nebeprisimenu, ką jis dar „sodindavo“ į atskirus automobilius. Ir tada ši kolona važiuodavo nežinoma kryptimi, matomai į jo namus…Taigi, tiek apie seniai visų užmirštą, kažkada labai aktyvią praeitį…
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!