Filmų kūrėjui į pagalbą ateina kino genijų duetas – broliai Coenai, kurie čia atlieka scenaristų vaidmenį. Bendromis jėgomis trijulė pristato labai sarkastišką ir britiško humoro turintį darbą, kuris jau nuo pačios pradžios įtrauks į linksmą apgavikų gyvenimą.
Apie ką mes čia...
Įgrisęs iki gyvo kaulo šefas, mažas uždarbis, vienatvė ir jokių ateities perspektyvų – tokia yra Hario Dyno kasdienybė. Vyras iš nevilties sugalvoja gana paprastą planą praturtėti – jam tereikia apgaulės būdu išvilioti boso pinigus. Haris net nenutuokia, jog tai bus iki šiol pats sunkiausias išbandymas jo apgailėtiname gyvenime.
Kūrinio vidus
Žiūrėti į šią juostą kaip į eilinę komediją su sodriu humoru, ironija bei vulgarumu neleidžia vienas mažytis aspektas – kino genijų, Ethano ir Joel‘o Coenų scenarijus. Pasižiūrėjus visą šių talentingų vyrų filmografiją galima teigti, jog tai pats silpniausias jų parašytas scenarijus. Kartais netgi atrodo, kad jų pavardės pridėtos tik dėl ažiotažo.
Galiausiai gauname mišinį, susidedantį iš kelių komedijos braižų. Nuo subtilaus britiško humoro epizodų iki vulgaraus amerikiečių „tualetinio“ humoro vaizdų perpildytas filmas galiausiai yra tam tikra parodija brolių ankstesniems darbams. Žinoma, ore sklando puikiai išreikštas absurdas, kuris tam tikromis akimirkomis ir kelia juoką, bet jo ten yra tiek mažai, jog netgi pasidaro šiek tiek nuobodu, o neskoningi pokalbiai dar ir sukelia nemalonų jausmą viduje.
Filme yra vienintelis epizodas apie „antrą galą“, kuris iš vienos pusės yra vulgarus, tačiau išreikštas gana meistriškai. Kalbama, žinoma, apie majoro sceną viešbutyje, bet po jos viskas lyg ir pasibaigia - vėl nuobodi rutina.
Juosta parodo tam tikrą karikatūrą ir palyginimą tarp žemojo sluoksnio, išdidaus, labai išsilavinusio vidurinės klasės žmogaus bei elito ir įžūlaus individo. Vis dėlto taiklus apibūdinimas – čia dar vienas nedidelis pliusas Coenams. Parodoma tiesa apie valdžios ir pinigų galią. Keista tik, jog rodoma Didžioji Britanija. Vis dėlto žmonių manieros, ypač aukštuomenės, ten turėtų būti kiek kitokios. Ekscentriškumas daro savo poveikį, bet vis dėlto bendraujant su savo aplinkos žmonėmis neleidžiama jų menkinti. O toks ir yra pagrindinis juostos antagonistas.
Pas Coenus labai galingą branduolį visada sudaro pokalbiai. Dialogai šioje juostoje nėra banalūs, tačiau jų poveikis visam filmui yra labai menkas. Vis dėlto patys herojų poelgiai banalūs, greitai besirutuliojančios scenos paima viršų. Nykiai ir nesubtiliai pristatomas bendras vaizdas, netgi britiška aplinka negelbėja situacijos. Kartais atrodo, jog viskas vyksta Amerikoje, todėl ir atsiranda liūdesys. Filmas neturi ir šarmo - tik pradžia ir piešti titrai, primenantys senas geras septinto dešimtmečio komedijas.
Juostos veiksmas pateikiamas nuobodžiai. Nors filmas netrunka labai ilgai, tačiau nuovargis jaučiamas jau įpusėjus filmui. Intriga, kuri pabaigoje išaiškina visą poelgį, yra stipriausias ir maloniausias juostos momentas. Pasibaigus pasirodymui lieka malonus jausmas, bet vis dėlto iš broliukų tikėtasi daugiau. Vidutinis ir greitai užmirštamas darbas.
Techninės pusės ypatumai
Filmą puošia nuotaikingas garso takelis, kuris sukelia labai lengvą jausmą peržiūros metu. Nors įpusėjus juostai darosi nuobodu, bet garso takelio dėka bent jau išlaikoma šilta ir maloni atmosfera. Montažas ir jo stilizacija pateikiama ganėtinai šarmingai – čia yra vienas iš nedidelių filmo pliusų. Operatorius irgi neblogai perteikė montažo subtilybes. Tam tikri epizodai pateikiami kaip iš gražaus muzikinio klipo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Keturi šarmingi aktoriai, pasirodantys šioje nelabai vykusioje komedijoje, ne ką geriau pateikia save. Nepriekaištingas ir visada žavus Colinas Firthas visą filmo laiką jaučiasi kaip ne savo lėkštėje. Jo būsena primena ir jo filme vaidinamą Harį. Žmogui kadruose darosi nuobodu ir neįdomu, lyg tai būtų tikra kančia. Nepastebėta ir personažo individualumo.
Cameron Diaz nenusileidžia savo vaidinamų kvailokų blondinių įvaizdžiui, tik pamirštant jos vaidybos nebuvimą galima stebėtis, jog perkopusi ketvirtąjį dešimtmetį moteris turi tokio stulbinančio grožio kūną. Pagarba jai dėl tokių rezultatų.
Žaviausiai juostoje atrodo du antagonistai. Amžinasis „Sirijus Sneipas“, aktorius Alanas Rickmanas drąsiai pateikia save, bet jo veikėjas pasirodo pernelyg epizodiškai, todėl atskleisti visą jo potencialą tiesiog pritrūksta laiko. Tą pati galima pasakyti apie kuklų Stanley‘o Tucci‘o pasirodymą. Charizmatiški ir pilni gracijos vyrai nustumiami į šoną. O gaila - vis dėlto jie sugebėjo pakelti juostos lygį.
Verdiktas
„Miljardierius ir blondinė“ – tai pats silpniausias iš iki šiol pasirodžiusių pagal kino genijų, brolių Coenų, parašytą scenarijų sukurtų filmų. Juosta, negalinti prajuokinti, ir tik vos kelių neblogų momentų bei išraiškingo montažo dėka sukelianti šypseną. Vis tik, tai banalus ir kartu nuviliantis darbas. Turintys savo arsenale tokį galingą aktorių kolektyvą, filmo kūrėjai nesugeba išnaudoti viso jų potencialo, o visos juostos metu tas neabejotinai pasireiškia ir kokybei.
Bendras vertinimas: 5/10