Režisierius kviečia pamatyti sunkų Alfredo Hitchcocko kelią kuriant vieną šiurpiausių visų laikų siaubo žanro šedevrų, pavadinimu „Psichopatas“, pajausti septintojo dešimtmečio pradžios holivudinę atmosferą bei pasinerti į sunkaus charakterio kino kūrėjo šeimyninio gyvenimo dramą.

Apie ką mes čia...

Kuo aukščiau pakyli, tuo sunkiau krenti žemyn. Tą su laiku supranta ir pats žinomiausias visų laikų režisierius – Alfredas Hitchcocas. Per savo ilgametę karjerą pastatęs daug garsių filmų, žinomas kino kūrėjas nesugeba sukurti nieko naujo – visi jo darbai kartojasi, o kartu ir atneša mažiau pinigų pajamų išalkusiems studijų bosams.

Didį žmogų taip pat kamuoja idėjų stoka. Jau nuleidęs rankas, Alfredas per atsitiktinumą atranda mažai žinomo rašytojo knygą, pavadinimu „Psichopatas“. Visą širdimi užsiliepsnojęs bei akimirksniu atgijęs genijus nutaria, jog tai bus jo kitas filmas, bet, deja, tarp studijų vadovybės neatsiranda entuziastų. Režisierius savo jėgomis pradeda kurti juostą, ant šios kortos yra pastatyta viskas, kas jam svarbu. Nesėkmės atveju jis gali prarasti namą, padėtį visuomenėje bei didžiausią gyvenimo turtą – žmoną.

Kūrinio vidus

Filmo žanras skelbia, jog tai biografinė drama, tačiau mums vis dėlto pateikiamas gana mažytis, bet labiausiai prisidėjęs prie jo didybės įtvirtinimo kino istorijoje kino genijaus Alfredo Hichcocko gyvenimo momentas. Nuo pačių ištakų iki pasaulinės šlovės parodomi legendinio 1960 metų filmo „Psichopatas“, kurio peržiūros metu žmonės alpdavo ir drebėjo, darbo užkulisiai. Visiškai pakeitęs siaubo žanrą, originaliai pateikęs įtampos momentus bei sugebėjęs vėliau įnešti labai populiariu tapusį dušo scenos momentą režisierius parodomas iš kelių pusių.

Visų pirma, parodytas menininko portretas, užsispyrusio ir sunkaus charakterio žmogaus gyvenimas už kadro. Žmonėms, kurie nėra susipažinę su šia persona, tai bus tikras almanachas ir pažintis su kino genijumi. Svarbu, jog parodomas anų metų kūrybinis holivudinių studijų procesas ir režisieriaus svarba, kuri net ir šiandien yra panašiai vertinama kai kuriose studijoje.

Paminėti galima Christopherą Nolaną ir jo šiltus santykius su Warner Bros. ar Steveną Spielbergą su „Paramount Pictures“. Alfredas Hitchcockas nors ir buvo visam pasauliui žinomas ir garbinamas kino kūrėjas, tačiau tik „Paramount Pictures“ labiausiai vertino jo užgaidas ir norus išreikšti save. Visos juostos metu pateikiama drama tarp kūrėjo ir studijos bosų, tikėjimas ir nuojauta irgi žaidžia svarbią dalį tarp jų ilgamečių santykių.

Antra, didis režisierius pateikiamas ir kaip paprastas šeimyninis žmogus. Santykiai su jo gyvenimo meile, žmona Alma, ganėtinai sausi, šalti ir jie kartu jau daugiau nei trisdešimt metų. Jam į akis išsakomos nuoskaudos parodo jo didelį nusivylimą gyvenimu, ego, „paimantį“ viršų ir naikinantį darnią šeimą. Nepriklausomai nuo to, šeimos vertybės išlieka, o pati šeima pateikiama kaip viena stipriausių institucijų. Tie stiprios šeimos momentai lygūs apeliacijai šiuolaikiniam žmogui, jog sunkiausiais momentais reikia būti vieningiems, neapleisti vienam kito, palaikyti. Stipriai ir kartu šiltai, be jokių vulgarybių parodomas pyktis tarp veikėjų, išlaikoma padorumo riba, nors kai kurie dialogai ir leidžia suprasti apie režisieriaus fetišą.

Trečiame ir paskutiniame plane pateikiamas būsimo šedevro darbas ir jo užkulisiai. Atskleidžiami keli niuansai, ypač daugelio pamėgtos dušo scenos kūrimas. Nors žinantiems visą „Psichopato“ istoriją tai irgi bus smagus potyris ir vaizdžiai jaučiamas genijaus darbas. Pasigendama tik kai kurių smulkių, bet labai įdomių detalių. Nepaminėtas skystis, atstojantis kraują, vis dėlto būtu smagu pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo šokolado sirupas kruvinos scenos fone, juk tai yra vienas iš argumentų iki šiol nerestauruoti juodai baltos juostos ir nepridėti jai atitinkamų spalvų. Aktoriai, vaidinantys pas Hitchcocką, irgi yra vienas iš įdomesnių momentų.

Pateikiami jų režisieriaus pasirinkimo momentai, o kartu ir išgaunamas nepakartojamas panašumas su originaliais aktoriais. Siužetinė linija pateikiama gana žvaliai, be jokių stabdžių, nejaučiamas nuobodulys, o kartu ir dialogai sugeba išlaikyti įtampą. Neapsieinama ir be juokelių, ironijos ir sarkazmo, kuris dažniausiai skleidžiamas iš Almos lupų. Būtent pokalbiais atskleidžiami visų personažų portretai.

Paties Alfredo paveikslas bendrame filmo fone pateikiamas tokiu būdu kaip ir jo paties filmai. Mįslė lydi juostą iki pat filmo pabaigos, ypač klausimas dėl režisieriaus tapatybės susidvejinimo, didybės manijos ir noro išreikšti savo kruvinąsias fantazijas taip ir išlieka paslaptimi. Vis dėlto, kuris variantas labiausiai apibūdina personą, nelabai aišku. Originalūs scenaristai solidžiai pristatė ne tik patį veiksmą, bet ir tuos, kurie tą veiksmą įgyvendino.

Reikia pripažinti, jog kartais įdomiau stebėti filmavimo užkulisius, susipažinti su tam tikrais kino kūrėjų triukais nei žiūrėti galutinį vienos ar kitos juostos variantą. Šį filmą ir malonu žiūrėti būtent dėl to, jog tampame kino istorijos kūrimo proceso dalyviais, persikeliame į gana spalvingą šeštojo ir septintojo dešimtmečių Holivudą, susipažįstame su personomis, kurios iki šiol sugeba sukelti didžiausias emocijas jų filmų peržiūros metu, bei su nuostaba matome, jog net ir didieji žmonės turi tam tikrų sunkumų norėdami save realizuoti kine.

Techninės pusės ypatumai

Filmas gali pasigirti tikrai kruopščiai padaryta tiek vizualine, tiek audiovizualine puse. Svarbiausiais akcentas - dekoracijoms, kurios kuo puikiausiai atspindėjo anų metų atmosferą, kino pramonės užkulisiams bei kartu ir paties didžiojo žmogaus grimui. Gavosi labai didelis panašumas su Alfredu Hitchcocku, tačiau kartu - ir nelabai natūrali veido mimika.

Įdomiausias manevras čia – garso takelis. Biografinė drama su šiurpą keliančiais elementais. Originalus bandymas perteikti paties „Psichopato“ atmosferą. Girdimos staigios ir kartu išraiškingos kiekvienos scenos kompozicijos, bet didžiausia padėka kūrėjams ir kompozitoriui už žinomiausią dušo scenos motyvą. Visą garsinę šio filmo pusę vainikuoja išraiškingas garso montažas.

Neapsieita ir be puikaus operatoriaus darbo. Labai detaliai parodomos staigiausios scenos, keliančios nuostabą. Dušo scenos klyksmas ir peilių dūriai ne tik priartina pačią juostą prie legendinio filmo, tačiau kartu ir sukelia siaubo jausmą. Montažas sukelia intrigą, puikiai prisidedama prie siužetinės linijos, kuri nestovi vietoje.

Aktorių kolektyvinis darbas

Daugybė puikiausių aktorių prisidėjo prie atmosferos sukūrimo, tačiau ne visi jie sugebėjo išreikšti save kadre. Labiausiai vertas aplodismentų yra Almos Revilles portretas, kurį sukūrė Oskaro laureatė Helen Mirren. Ekspresyvus ir gracingas veikėjas, o kartu žavintis nuo pradžios iki galo savo sarkazmu.

Pagrindinio personažo atlikėjas, seras Anthony Hopkinsas, legendą į didžiuosius ekranus sugeba perkelti tik balsu. Grimo dėka jam sunku reikšti emocijas veido mimikos pagalba, bet apskritai jo pateikiamas Hitchcocko portretas yra priimtinas.

Scarlett Johansson ir Jessica Biel pasirodo neblogai, nors jų personažai ir nėra tokie išraiškingi, bet vis dėlto jos labai panašios į aktores, kurias suvaidino.

Vienu momentu pasirodant Jamesui O‘Darcy laikas sustoja. Tokį identišką panašumo su Anthony Perkinsonu buvo sunku įsivaizduoti. Aktorius ne tik sugeba gracingai perkelti savo vaidinamą personažą į ekranus, tačiau ir nustebinti savo buvimu šiame projekte.

Juostos juodasis arkliukas - Danny Hustonas, šarmingai atskleidžia geriausio Alfredo šeimos draugo ir scenaristo Whitfieldo Cooko portretą, o kartu ir sugeba sukurti aplink save neigiamą aurą. Aktoriams didelė padėka už dalyvavimą šiame projekte, nes tik jų dėka jis tampa gyvesnis ir malonesnis akiai.

Verdiktas

„Hičkokas“ – tai išraiškinga kelionė į šeštojo dešimtmečio pabaigos Holivudą bei susipažinimas su vienu didingiausių visų laikų režisieriumi ir jo darbo užkulisiais. Filmas, kuris pasakoja apie nelengvą legendinio „Psichopato“ kelią į kino ekranus, šeimos dramą bei tikėjimą, be kurio pasaulis neišvystų didingo kūrinio, kardinaliai pakeitusio visą siaubo žanrą.

Bendras vertinimas: 8/10