Oskarais apdovanotų kultinių filmų „Nasrai“, „Ateivis“, „Šindlerio sąrašas“, „Gelbstint eilinį Rajaną“ kūrėjas pristato brandžiausią savo projektą nuo „Miuncheno“ pasirodymo ekranuose – daugiau nei dešimt metų kurtą biografinę dramą apie visų laikų iškiliausią Amerikos lyderį, teisuolį Abraomą Linkolną. Kultinio kino kūrėjas savo dvylika Oskaro nominacijų gavusioje juostoje nukels žiūrovus į labai sunkų JAV laikotarpį, kai buvo kovojama dėl žmonių teisių ir vienos iš svarbiausių Konstitucijos pataisų, nulėmusių ne tik šalies, bet ir paties prezidento ateitį.
Apie ką mes čia...
Amerikos pilietinis karas jau įpusėjo, tačiau didžiausia kova vyksta ne karo lauke, o būtent Kongrese. Šešioliktasis Amerikos prezidentas, Abraomas Linkolnas ir jo sąjungininkai visais įmanomais būdais bando įteisinti tryliktą Konstitucijos pataisą, kuri panaikins vergovę šalyje. Sunki padėtis Amerikoje bei kai kurių Kongreso narių nenoras panaikinti vergovę sulig kiekviena diena kelia vis didesnį prezidento įtūžį. Jis pradeda aršiau kovoti dėl savo tiesos, o kartu - ir dėl žmogiškumo visų rasių atstovų atžvilgiu.
Kūrinio turinys
Beveik kiekvienais metais didieji Amerikos režisieriai lepina kino žiūrovus biografinėmis dramomis apie iškiliausius savo šalies atstovus, bet tokio svarbaus ir reikšmingo žmogaus kaip Abraomas Linkolnas gyvenimas deramai perkeltas į kino ekranus tik dabar. Po gana kontraversiško fantastinio Timuro Bekmambetovo trilerio „Abraomas Linkolnas: Vampyrų medžiotojas“ pasipylė juokeliai apie šešioliktojo JAV vadovo laisvalaikio pomėgius, tačiau šioje Spielbergo juostoje net šmaikštūs aštrialiežuviai galės pamatyti didybę.
Spielbergas dovanoja žiūrovams unikalią galimybę susipažinti su Abraomu Linkolnu kaip su politiku ir diplomatu, todėl kino juostos veiksmas apima tik jo antrosios kadencijos laikotarpį. Nors tai – biografinė drama, tačiau paties Abraomo biografija iki prezidentavimo laikų nėra rodoma. Kartais miglotai užsimenama apie kai kurias detales iš jo jaunystės. Vis dėlto filmas atskleidžia įdomiausią jo vadovavimo šaliai metą, kai chaosas Kongrese dėl vergovės panaikinimo kasdien augo. Scenarijus ir gerai žinoma siužeto linija laiko žiūrovą įtampoje visą filmą, o tai – vienas iš geriausių įrodymų, kad Spielbergas sugeba manipuliuoti žmonių jausmais taip, kad po jo filmo peržiūros išliktų pasitenkinimas.
Nors prezidento liūdna ateitis po įstatymo įsigaliojimo ir yra žinoma, vis dėlto širdies gilumoje išlieka viltis, kad Linkolnas liks gyvas. Jo mirtis taip pat parodoma simboliškai. Filme labai daug metaforų ir užuominų apie šiuolaikinės Amerikos paveikslą, kritikuojama viskas, dėl ko kovojo prezidentas ir jam ištikimi žmonės. Naudojant dialogus ir stiprias frazes Linkolnas parodomas ir kaip puikus oratorius, ir kaip žmogus, kuris laikosi savo žodžio, todėl ir liaudis jį vadino teisuoliu Eibu. Prezidentas vaizduojamas tiek kaip diktatorius, kuriuo jis nebuvo, tiek kaip Dievas, tačiau jo portretas priartinamas prie žmogiškesnio pavidalo. Prezidento šeimos vidiniai santykiai ir konfliktai išryškinami gal net labiau už patį prezidentavimą, tuo pačiu parodant ir šalies vadovo paprastumą.
Režisierius neapsiriboja vien Linkolnu. Daug dėmesio skiriama ir anų laikų Kongresui bei visiems, kas jame reiškėsi. Viskas prilyginama Koliziejui ir gladiatoriams, kurie vieni su kitais kovoja dėl teisės gyventi. Nepastebima jokio patriotiškumo ir žmogiškumo – tik rėkiantys, savanaudžiai šunys. Tuo pačiu parodoma ir kai kurių Kongreso narių transformacija.
Nors filmo veiksmas vyksta pilietinio karo metais, jokio karo bendrame juostos fone nėra. Kelių šimtų išrinktųjų priimami sprendimai dėl žmonių likimų ir jų padariniai metaforiškai perkelia karo veiksmą į Baltuosius Rūmus. Kova dėl būvio ir laisvės išsiliepsnoja lemtingą dieną Kongrese. Prasidėjus įstatymo tvirtinimui prasideda ir įtampa, kuri auga vis labiau, sulig kiekviena akimirka. Atėjus juostos kulminacijai pasiektas rezultatas yra toks nepriekaištingas, graudinantis, stiprus, kad išeidamas iš kino salės susimąstai, kokių didžių žmonių turėjo Amerika ir kaip jie nebuvo įvertinti, kol gyvi.
Atmosferai pagardinti pateikiama anų laikų žmonių pasaulėžiūra, interesai, norai, tikslai. Pavaizduotas XIX a. Antrosios pusės Vašingtonas yra palaima akims ir kartu vis labiau augančios JAV galios atspindys. Amerikos vaizdas sulig kiekviena scena vis labiau įkvepiantis žiūrovą kelionei į praeitį, yra duoklė šalies kūrėjams ir kartu spjūvis į veidą tiems, kurie iš didžios šalies padarė verslą.
Techninės pusės ypatumai
Dekoracijos ir pati aplinka yra vieni iš didžiausių filmo pliusų. Labai taikliai pavaizduotas šalies portretas, mados tendencijos. Gatvių vaizdai palengvina žiūrovo vaizduotės kelionę į XIX a. antrąją pusę. Garso montažas bei operatoriaus Januszo Kaminskio nepriekaištingas kameros darbas yra itin svarbios kino juostos detalės. Vaizdingai perkeltas Vašingtonas. Vienintelis minusas – pernelyg ramus garso takelis. Kartais darosi nuobodu žiūrėti vieną ar kitą sceną ir tik įtampoje laikanti tema bei siužeto linijos pateikimas neleidžia nusisukti nuo ekrano.
Aktorių kolektyvinis darbas
Laukti į kiną sugrįžtančio Danielio Day-Lewiso yra tas pats, kas laukti naujo Paulo Thomaso Andersono darbo. Praėjus trejiems metams po miuziklo „Devyni“ vaidybos genijus sugrįžta vėl džiuginti žiūrovų. Kiekvienas jo pasirodymas ekrane yra tobulai išdirbtas veikėjas, todėl šį kartą galima sakyti, kad aktorius iš dalies perkopė save. Galbūt kiek pilkesnis pasirodymas nei 2002 m. „Niujorko gaujose“, tačiau tai – neabejotinai geriausias 2012 m. vyro pasirodymas kine. Idealiai įkūnytas šešioliktasis Amerikos prezidentas – palaima akims ir ausims. Tiek dramos, ekspresyvumo, džiaugsmo, liūdesio viename. Meistriškai atidirbtas veikėjas.
Tommy Lee Jonesas, vėl pasirodantis rimtame amplua, įtikinamai suvaidina Styvensą. Nuo 1993 m. „Bėglio“, tai – vienas iš įsimintinų jo pasirodymų kine. Šaltas kaip ledas, bet kartu šiltas ir mylintis Styvenso portretas puikiai papildo šį filmą. Sally Field, suvaidinusi prezidento žmoną, taip pat įneša daug energijos. Stiprus vaidmuo, galintis pasigirti ir Kino Akademijos nominacija. Nepastebėtas nelieka ir Josephas Gordonas Levittas kaip Robertas Linkolnas. Epizodiškai, bet ne kukliai atlikęs savo darbą aktorius sukelia daug apmąstymų. Jo replikos gana riebios, tačiau labai teisingos.
Filmas kupinas puikiausių aktorių, todėl malonu matyti, kad ir Johnas Hawkesas, Halas Holbrookas, Jackie Earlas Haley, Jamesas Spaderis, Davidas Strathairnas bei daugelis kitų savo pasirodymu praturtino šį filmą.
Verdiktas
„Linkolnas“ – tai didinga juosta apie didį žmogų, kurią sukūrė didis režisierius. Puiki politinė drama, kupina įvairiausių metaforų apie žmogiškumą, šeimos stiprybę, kovą su blogiu. Šis filmas – tai neužmirštama duoklė tam, ką padarė vieno žmogaus tikėjimas, kad visi mes esame lygūs ne tik prieš Dievą, bet ir prieš save patį.
Bendras vertinimas: 10/10