Perimdami vis daugiau tendencijų iš vakarų kultūros, kino kūrėjai kviečia žiūrovus pasinerti į nepamirštamą nuotykį viename iš nedaugelio tarptautinio masto Rusijos kino projektų – aplankyti nuodėmių miestą, pašaudyti „mafijozus“ bei kvatoti iki ašarų iš kiekvienos pateikiamos scenos.
Apie ką mes čia...
Jauna pora, Liza ir Maksas, užpildo loterijos bilietą ir lydimi sėkmės laimi pagrindinį prizą – šimtą penkiasdešimt milijonų rublių. Atsiimti tokios įspūdingos sumos jaunuoliams tenka keliauti į Las Vegasą, tačiau vos tik atsidūrus nuodėmių mieste prasideda problemos. Laimingas bilietas dingsta, jaunuoliai nieko neprisimindami atsiduria dykumoje, o mintyse vien tik žemo ūgio Elvio Preslio antrininkas. Draugams lieka tik dvylika valandų išsiaiškinti, kas iš tikro nutiko su jais bei kartu atgauti aukso vertą bilietą.
Kūrinio vidus
Rusai beveik su kiekvienu nauju komedijos žanro projektu vis labiau ir labiau degraduoja kūrybinėje srityje. Suprantama, jog norima prilygti amerikiečiams ir jų bukoms komedijoms, tačiau vis dėlto nereikia pamiršti, jog kadaise ir patys rusai turėjo kuo didžiuotis. „Išlindimas“ į tarptautinius vandenis ir šio filmo filmavimas pačioje Nevadoje yra tik vienas vienintelis pliusas siužetinės linijos eigoje, visa kita – nesusipratimas.
Juostos pagrindas – didelis amerikiečių filmų plagiatas. Akivaizdžiai matosi bandymas kopijuoti hitą „Pagirios Las Vegase“, neapsieinama ir be 2008 metų filmo „Pametę galvas Las Vegase“ minties pasisavinimo, o viską vainikuoja kultinės „Žiurkių lenktynės“. Idėjų nebuvimas akivaizdžiai pasireiškia kiekvienoje scenoje, ypač, jog originale viskas buvo pateikiama sklandžiai, o šioje juostoje matomas vien tik didelis chaosas.
Pats humoras taip pat nevykęs. Vienintelė šviesi viso filmo akimirka yra pastebima degalinės scenoje su kasininku. Gana smagus momentas, na, bet visa kita - tiesiog košmaras.
Dialogai labai prasti, banalus ir „neišdirbti“. Dėka tokio lygio intelektualių pokalbių susidaro nuomonė, jog kūrėjai bandė parodyti protiškai neišsivysčiusius veikėjus. Kalbama net ne apie pagrindinį ketvertą, o tuos, kurie papildė visumą. Veiksmas pateikiamas nuobodžiai, kartais atrodo lyg neturint ką rodyti ir kuo nustebinti žiūrovą, specialiai tempiama guma. Įpusėjus darbui reikalai pajuda, tačiau ir tai neilgam.
Kūrėjai neapsieina ir be klasikinės susišaudymo scenos. Roberto Rodriguezo juostų stilius išnaudotas tiesiog nemokšiškai. Keista ir labai skurdi susišaudymo scena tik pablogina bendrą visos šios nebrandžios juostos vaizdą. Amerikiečių pavaizdavimas tragiškas. Viso filmo metu tik keiksmažodžiai, tačiau ir jie panaudoti taip nemeistriškai, jog atrodo, lyg žiūrima mūsų šalies „šedevro“ „Zero 2“ rusų versija.
Vienas iš pliusų – gana neblogas ir taiklus moralas. Vis tik dėl pinigų kiekvienas gali parduoti savo sielą. Filmas einant link pabaigos dar duoda peno apmąstymams apie rusų komedijos žanro ateitį, bet einant link pabaigos ir parodant finalinę juostos scena galima teigti, jog tos ateities nėra. Keista sakyti, bet net lietuvių scenaristai su savo kas metai išleidžiamais „šedevrais“ nesukurtų tokios apgailėtinos scenos. Gaila, jog taip nusirito mūsų kaimynų kinematografija, na, o dėl visko kalta yra JAV ir jų tendencijos, kuriomis dabar vadovaujasi visos šalys, atsisakydamos savo pačių individualios kūrybos.
Techninės pusės ypatumai
Visos juostos metu groja Elvio Preslio dainos, ypač pabodęs „A Little Less Conversation“ kūrinys, kuris skamba kaskart pasirodžius žinomo atlikėjo antrininkui. Operatoriaus darbas neblogas, sugebėta parodyti Nevadą ir jos apylinkes gražiu kampu. Vizualiai filmas netgi smagiai atrodo, jaučiama stilistika, o ir keli sprogimai bent kiek suteikia pagyvinimo peržiūros metu. Amerikiečių kūrybinė grupė padaro didžiausią darbą šiam skurdžiam projektui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Atvirai pasakius, sunku buvo tikėtis tokio žemo lygio aktorių vaidybos. Viskas panašu į mūsų šalies aktorių pasirodymus didžiuosiuose ekranuose. Vien tik prisiminus „Valentiną vieną“ darosi nemalonu. Pagrindinė viso šio nesusipratimo žvaigždė, Michailas Galustianas, atlieka patį prasčiausią savo karjeroje darbą. Jokios charizmos, jokio žavesio, net nekelia juoko jo personažas.
Ingrida Olerinskaja, Ivanas Stebunovas, Natalija Nozdrina bei Vladimiras Jaglycius – pagrindinės nevykėlių porelės, kurios ekrane atrodo taip, lyg juos būtų paleidę iš psichiatrinės ligoninės. Jokio įsikūnijimo, tik kvailos veido mimikos ir pagreitinta kalbėsena, verčianti kankintis žiūrovą stebint jų neapgalvotus žingsnius.
Didžiausios tarptautinės žvaigždės – kultinis „Machete“ Danny Trecho kelioms pasirodantis akimirkoms kadre, bei vienas žinomiausių rusų aktorių dirbančių Holivude, Olegas Taktarovas –visiškai neįsilieja į aplinką. Gaila net matyti juos vaidinančius šiame projekte. Maloniausias ir tikrai sugebantis palaikyti atmosferą yra legendinis Andriejaus Gavrilovo balsas, skambantis už kadro ir įgarsinantis visas angliškas replikas. Nostalgija ausims prisimenant jo atliktą darbą kultiniems devintojo dešimtmečio veiksmo filmams. Vienintelis pliusas, kuris džiugina.
Verdiktas
„Rusų nuotykiai Las Vegase“ – tai tiesiog siaubingas žinomų amerikiečių komedijos žanro filmų plagiatas, su daug štampų, nejuokingais pokalbiais, prasta vaidyba ir lėkštu siužetu. Filmas, neturintis jokio šviesaus momento apart legendinio Andriejaus Gavrilovo įgarsinimo bei žinomo Holivudinio aktoriaus Danny Trecho kelių minučių pasirodymo ekrane. Su šiuo nevykusiu darbu rusai dar kartą įrodo, kaip giliai jie yra įklimpę vakaruose ir ant kokio plono plauko pakimba jų tolimesnė komedijos žanro ateitis.
Bendras vertinimas: 3/10
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!