Po sėkmingo pasaulį apkeliavusio projekto akimirksniu išpopuliarėjęs kino kūrėjas pristato trečią savo karjeroje darbą bendradarbiaudamas su ta pačia ankstesnio filmo kūrybine komanda bei kartu jie kviečia visas poras pasinerti į patį šilčiausią žiemos projektą, skirtą visų įsimylėjėlių dienai – Švento Valentino dienai.

Apie ką mes čia...

Keturios visais atžvilgiais skirtingos poros ir jis – Valentinas vienas. Šilčiausia metuose įsimylėjėlių diena atėjo ir kiekvienas šią karštą dieną leidžia skirtingai. Vieni iš nuobodulio bando gelbėti šeimą, kiti susitinka be įsipareigojimų praleisti naktį, dar kiti atranda tą vienintelę meilę, tačiau yra ir tokių žmonių kaip ginekologas Valentinas.
Jis šią romantišką vasario keturioliktą dieną leidžia vienas, tačiau vis dar tikisi sulaukti skambučio iš ko nors, nors kiekviena akimirka ir laikrodžio dūžiu viltis pradeda apleisti vyrą. Valentinas ima iniciatyvą į rankas ir bando ieškoti tos vienintelės, kuri sušildys ir jo meilės trokštančią seną širdį.
Kūrinio vidus
Prieš filmo peržiūrą buvo įdėta daug vilčių dėl projekto brandumo, ypač po stulbinančio „Tadas Blinda. Pradžia“ pasisekimo ir kokybiško lietuviško filmo. Vis dėlto laukimas pateisinamas. Juostos pamatui panaudotas labai populiarus kino pasaulyje almanacho principas ir filmas pirmą kartą šalies kino istorijoje pristatytas vadovaujantis būtent juo.

Kaip bebūtų gaila, tačiau filmas su tikrai didžiuliu potencialu yra dar vienas nusivylimas. Po skurdaus Martinsono „Tyli naktis“ filmo šią juostą galima pastatyti kažkur šalia. Filmas yra neišdirbtas, banalus ir tik kartais leidžiantis nusišypsoti. Jaučiama labai didelė Vakarų kultūros įtaka, scenarijuje ypač aiškiai matosi Holivudo braižas.

Nustebinti žiūrovą pokalbiais apie antrą galą, nuogais kūnais bei vulgarumu yra tik banalus žingsnis link didesnių pajamų, nors pagalvojus, mūsų šalies žiūrovas nėra jau ir toks išrankus. Viena iš dvejų silpniausių filmo vietų yra labai prastas, neišdirbtas scenarijus. Veiksmas vyksta chaotiškai, o ir net almanacho principas yra pažeistas, nes susieti personažai neturi su savimi nieko bendro. Kelios istorijos papasakotos neįmantriai, labai netikroviškai, šaltai.

Filmas apie meilę, tačiau ten jos nė kvapo nebuvo. Kalbant apie seksą, kuris dominuoja visose istorijose, irgi nejaučiama aistra veikėjų veiduose. Dirbtinai pateikti pasakojimai nesuteikia visiškai jokių emocijų. Įdomiausia, jog kūrėjai bando parodyti Valentino dienos užkulisius žmonių namuose, tačiau iškyla klausimas, kodėl vien tik seksas yra pagrindinė juostos mintis. Pripažinkime, ši įsimylėjėlių diena tapo komercine švente, atnešančia didžiules pajamas įmonėms, gaminančioms menkniekius skirtus šiai progai, tačiau argi vien tik seksas terūpi žmonėms?

Meilės jausmą galima išreikšti daugybe būdų, o pasižiūrėjus šį neįtikinamą filmą susidaro jausmas lyg žmonės susibėga vien dėl lytinių aistrų numalšinimo. Vis dėlto lietuviška konservatyvi ir padoresnė nei vakarų kultūros visuomenė pradeda transformuotis ir imti pavyzdį iš amerikiečių, kartu pasmerkdama save siaubingai ateičiai. Prarastos vertybės, santuokos institutas irgi neturi tokios galios, pabrėžiama vien tik lytinio akto svarba, o liūdniausia, jog žiniasklaidoje, kine, radijuje propaguojami būtent tokie dalykai.

Filme pilna klaidų, nėra nei pradžios, nei vidurio, nei pabaigos. Kulminacija verčia susimąstyti, tačiau apibendrinus visą juostos kontekstą, kartais užplūsta toks jausmas, jog žiūrimas kokio serialo, kaip tarkim „Moterys mieluoja geriau“, epizodas. Laukti tęsinio, tikėkimės, nereikės, nes nesinorėtų dar vieną kartą ekrane pamatyti tokį nemalonų akiai chaosą.

Poros akivaizdžiai parinktos skirtingai, tačiau vis dėlto vienas dalykas teisingas – ir gyvenime labai dažnai yra tokių žmonių kaip pagrindiniai juostos veikėjai. Kiekvieno iš jų sprendimai irgi priartinti prie tikrovės, tačiau vis dėlto jie nesukuria tikroviškumo jausmo, nes visais įmanomais būdais neišdirbto scenarijaus dėka sunku pajausti veikėjų personažų psichologinius portretus.

Dialogai beprasmiai, dar labiau viską gadina žargonai, ypač anglicizmai, ištarti kas kelias minutes vieno iš pagrindinių veikėjų. Galima gi buvo palikti turtingos lietuviškos kalbos terminus, o ne vėl lįsti į vieną vietą vakarų kultūrai. Viską bando gelbėti radijo stoties „M-1“ aštrialiežuviai – Mindaugas Stasiulis ir Aistis Mickevičius. Vyrukai keliais savo juokeliais sukuria tokį smagų komedijos jausmą, ko negalėjo visą rodymo laiką padaryti visi veikėjai. Filmas vienam kartui, kuris yra tiesiog dar vienas bandymas priartinti mūsų kino produkciją prie holivudinių standartų, bet kaip visada, sunkiai sekasi tą įgyvendinti.

Techninės pusės ypatumai

Vienintelis šviesus visos techninės juostos pusės momentas yra juostos pradžioje nuostabiai ir magiškai parodytas naktinis Vilnius ir jo gatvės, todėl operatoriaus dėka pradžia bent kiek nuteikia geram laiko praleidimui, tačiau vėliau visa iliuzija griūna ir pats kameros specialisto darbas atrodo silpnai.

Garso takelis lygus Manto Jankavičiaus ir kitų populiariosios muzikos atlikėjų reklamai. Nemažai dainų atlieka Mantas, 69 Danguje ar Mia, todėl vien tik suskambus G&G Sindikato kultinei dainai „Tomas“ iš karto pagerėja nuotaika, nes tiesiog cituojant populiarųjį šalies dainininką – „popsas užkniso juodai“.

Spalvos labai šiltos, patalpų dekoracijos irgi – turbūt vienintelis momentas, kuris primena romantišką Valentino dieną. Montažas tiesiog kelia šiurpą, visos sudėliotos scenos ne tik kad neprilygsta atmosferai, tačiau ir sugeba atgrasyti. Vis dėlto montažas pridėjo nemažai negatyvo juostai. Keista, jog viską kūrė „Tado Blindos“ grupė – nesijaučia, jog prie juostos produkcijos būtų pridėta jų ranka.

Aktorių kolektyvinis darbas

Antras per nepilną mėnesį vaidybos fiasko naujame lietuviškame projekte. Po „Tyli naktis“ įsivaizduoti labiau medinės ir neįtikinamos vaidybos buvo neįmanoma, bet vis dėlto kartais klysti yra neišvengiama. Dainininkas Mantas Jankavičius nepasimokė vaidybos subtilybių ir antrą kartą iš eilės sugeba sužlugdyti savo paties sukurtą personažą.

Jeigu Tadas Blinda buvo dar pusėtinai įkūnytas, tai šio filmo veikėjas yra visiškai silpnas. Senokai tokios neįtikinamos vaidybos nebuvo mūsų ekranuose. Emocijos išreikštos taip chaotiškai, jog galų gale gaunamas kvailio portretas, o ir scenos su juo parinktos gana prastai. Manto partnerė, gražuolė Agnė Grudytė, apart pusnuogės krūtinės ir gražių kūno formų pademonstruoti nieko nesugebėjo, o kartu ir jokios aistros nesijaučia jos veikėjos veide, kiekvienas žodis ištartas tiesiog dirbtinu būdu. Šalta ir nemaloni persona.

Pagrindinis personažo atlikėjas, garsusis Vytautas Šapranauskas vidutiniškai, neišsiskiriančiai, tačiau stabiliai pavaizdavo savo veikėją. Trūko kažko, bet vis dėlto tai antras ir gana profesionalus filme atliktas darbas.

Laurai atitenka tiesiog nepakartojamai suvaidinusiam Giedriui Savickui, o svarbu, taip natūraliai, jog galima ir apdovanojimą duoti už vaidybą. Scenos su juo pagyvina visą užsitęsusi veiksmą. Leonardas Pobedonoscovas kadre labai smagiai žiūrisi – vis dėlto jam tinka lovelaso vaidmenys, o kartu jo pasirodymas ekrane ir maloniai nuteikia.

Žinoma, anksčiau paminėti radijo stoties „M-1“ vedėjai labiausiai prisideda prie atmosferos. Suvaidinę save vyrai papuošia šią juosta savo charizma. Kiti aktoriai nelabai įsimintini, o kartu ir gana silpnai atrodė kadruose, todėl vis dėlto reikia pripažinti, jog kas jau kas, bet aktoriai parinkti prastai. Tikėkimės, su laiku situacija pasikeis į geresnę pusę.

Verdiktas

„Valentinas vienas“ – tai visiškai nesmagi ir neįdomi kelionė po mūsų šalies žmonių gyvenimus Šv. Valentino dienos progą. Sekso ir vulgarumo motyvais perpildytas filmas yra tik silpnas ir menkavertis šešėlis, bandantis prilygti holivudiniams standartams, tačiau dėl labai menkaverčio scenarijaus ir tiesiog neįtikinamos vaidybos jis ir lieka tame šešėlyje, negalintis pasigirti jokiomis išskirtinėmis lietuviško kino naujovėmis.

Bendras vertinimas: 3/10