Šį kartą Benas Affleckas pateikia žiūrovams itin kruopščiai apgalvotą dramą, pastatytą remiantis tikrais įvykiais, o kartu ir atskleidžiančią visą tiesą apie operaciją, kurios atsisakė slaptos Amerikos tarnybos. Juosta, priverčianti atversti istorijos vadovėlį bei pasinerti į kupiną pavojų šnipų , o kartu žmonių, kurie aukoja savo gyvenimą dėl kitų gerovės, gyvenimą.
Apie ką mes čia..
Artėjant Amerikos viešpatavimo Irane pabaigai, šturmu paimamas visas JAV konsulatas su jame esančiais žmonėmis. Šešiems nelaimėliams pavyksta pasprukti, tačiau išvažiuoti iš šalies neįmanoma. Išgabenti savo piliečius iš pavojingos zonos siunčiamas vienas geriausių operatyvinių CŽV agentų, kuris savo išradingo plano dėka turi didžiausius šansus atgabenti nelaimėlius gyvus ir sveikus, tačiau dėl itin kruopščių Irano pareigūnų paieškų planas gali žlugti operacijai net neprasidėjus.
Kūrinio vidus
Beną Afflecką iš karto reikia pasveikinti už tiesiog nepakartojamą ir gyvybingą filmo režisūrą – tai vis dėlto vienas geriausių metų pasirodymų kartu su Christophero Nolano, Steveno Spielbergo ir Quentino Tarantino darbais. Svarbiausias filmo akcentas – susendintas bendras vaizdas kadruose, o tai tik parodo, kokį didžiulį talentą turi Affleckas. Juostos vaizdas, darytas tokiu pačiu principu kaip 2005 metų paties Steveno Spielbergo įsimintiname „Miunchene“, sugeba tobulai perteikti anų metų pilką atmosferą, o tuo labiau priartinti patį filmą prie devintojo dešimtmečio pradžios juostų.
Neatsiejamu komponentu tampa ir aplinka. Labai tikroviškai atkurtos visos vietovės, natūraliai pateikiamos šturmo scenos, kiekviename judesyje, žodyje, žvilgsnyje jaučiasi autentiškumas, o tai ir nulemia, jog žiūrint tokį iki paskutinės detalės apgalvotą filmą pradedi tikėti viskuo, kas yra parodoma ekrane. Istorija nuo pradžios sugriebia už rankos ir nepaleidžia, o kaskart suteikia tik daugiau adrenalino ir jaudulio.
Scenarijus nepriekaištingai suderintas su siužetinės linijos eiga, kurios dėka išlaikoma tokio stiprumo įtampa, jog kartais sunku kvėpuoti. Na, ir artėjant kulminacijai vis labiau daužosi širdis krūtinėje. Įdomiausias dalykas, jog filmas nėra politizuotas, o kartu ir neparodo, kaip tai labai dažnai minima tokio pobūdžio darbuose, amerikiečių patriotiškumo.
Į rodomą veiksmą galima žiūrėti dvejais aspektas. Visų pirma, tai juosta apie Holivudo užkulisius bei filmavimo aspektus, kuriuos pabrėžia labai taiklūs veikėjų dialogai ir žavios frazės. Pažiūrėti į nekasdienį vaizdą iš didžiausios pasaulio kino produkcijos vietovės yra itin drąsus žingsnis, o kartu - ir teisingas.
Vis dėlto melas, melas ir dar kartą melas karaliauja kiekvienoje studijoje, kiekviename kampe, na, o pinigai – tai didžiausias argumentas pasiekti susitarimą. Visų antra, tai filmas apie žmonių likimą ir atsakomybę. CŽV darbo užkulisiai nėra tokie įdomus, o ir ironiškai pateikiami jie visos juostos metu lieka galiniame fone. Dramos ir netikėtumo faktorius prisideda prie apgaubiančios ir stipraus juostos politinio konteksto atmosferos – vis dėlto Iranas nėra jau taip gerai parodomas, tačiau maloniausia, jog išlaikytas barjeras tarp žiauraus šalies atvaizdo ekrane.
Scenarijaus dėka sugebama parodyti ir tikrąjį Irano veidą, žmonių mentalitetą, o kartu - jų papročius, principus, pasaulėžiūrą. Jokių pykčių ir kontraversijų dėl šio naujo Afflecko benefiso kilti neturėtų, o tai ir šildo širdį. Visiškai atkurti tų dienų įvykius bei parodyti to laikotarpio Ameriką padeda pačios įvairiausios patalpos ir vietos. Galime prisiminti ir visiškai suniokotą Holivudo užrašą, kurį atstatė kaip tik praėjus keliems mėnesiams po operacijos įvykdymo.
Kad ir kaip būtų keista, tačiau net ir tokią įtemptą atmosferą šiek tiek sugeba numalšinti humoras. Kandžios, o kartu ir išradingos frazės perteikia visą operacijos esmę. Kartais tai, ką daro specialiosios tarnybos, prilygsta vienam dideliam cirko pasirodymui, o ne rimtų organizacijų veiklai. Visais aspektas stipri juosta yra tikrų tikriausia metų didvyrė, filmas, sukeliantis tiek daug emocijų, džiaugsmo, jaudulio ir optimizmo, kad yra vertas būti pavadintu geriausiu 2012 metais kino ekranuose pasirodžiusiu projektu, o kartu ir užtvirtinantis Beną Afflecką kaip naują ir perspektyvų kino kūrėją.
Techninės pusės ypatumai
Anksčiau paminėtas kino juostos vaizdo susendinimas nėra tik vienas stiprus techninės filmo pusės aspektas. Kartu žavesio suteikia anų laikų mada bei šukuosenos, o ir vyrus puošiantys ūsai prideda šarmo. Stiprus garso takelis, keliantis vis daugiau įtampos, taip pat nusipelno paminėjimo.
Sumanaus kompozitoriaus Alexandro Desplato įdėtas darbas prideda svorio prie bendros atmosferos. Staigios kompozicijos pasodrina pačias netikėčiausias vietas, filmas iš karto tampa gyvesniu. Visą tai, kas parodoma, apgaubia montažas. Istorija - įdomi, neužsitęsusi vienoje vietoje, spalvinga. Apibendrinant vizualinį darbą, nuo „Miuncheno“ laikų, be abejo, nebuvo geresnio to laikotarpio pavaizdavimo, todėl reikia vien tik mėgautis matomu vaizdu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Oskaro vertas aktorių kolektyvas taip pat įneša nemažą indėlį į juostos stiprumą. Keista sakyti, bet Benas Affleckas geriausius savo karjeros vaidmenis atliko būtent savo paties režisuotose filmuose. Iki 2010 metų „Miesto“ buvo labai skeptiškai žiūrima į šį populiarųjį vaidmenų atlikėją kine. Kaip scenaristas ir režisierius jis yra žymiai stipresnis, tačiau būtent šioje juostoje Benas atskleidžia save visapusiškai.
Gauname puikią režisūrą, o kartu - brandų personažo atlikimą. Pirmą kartą galime juo patikėti. Emocijos, natūralumas, įsiliejimas į aplinką – tai yra labiausiai išraiškingas aktoriaus karjeroje pasirodymas. Prie filmo kūrėjo prisideda ir visai žavus duetas – tokie kino veteranai kaip Johnas Goodmanas, kuris vis dažniau pastaraisiais metais pradėjo džiuginti gerbėjų akis savo pasirodymais geruose filmuose bei 2012 metais dažnai matytas kine Alanas Arkinas.
Šie žmonės visokeriopai papildė filmą, net atmosferą sugebėjo reguliuoti pagal savo personažų buvimą. Kiekvienas pasirodymas kadre yra dar vienas malonumas. Visai gerai su savo vaidmeniu susitvarko Scootas McNairy įkūnijęs Džo Stafordą. Plojimai, plojimai ir dar kartą plojimai kiekvienam iš filmavimo ekipos narių. Veikėjų šou yra nepriekaištingas.
Verdiktas
„Operacija Argo“ – tai stulbinantis ir visais kino aspektais nepriekaištingas darbas, skleidžiantis vien tik teigiamas emocijas. Stiprios ir kartu neįtikėtinos Beno Afflecko režisūros, įdomiai pateikto scenarijaus, įtampoje laikančios siužetinės linijos dėka filmas be jokių abejonių yra vienas didžiausių kino metų įvykių, o kartu ir vienas labiausiai nusipelniusių Kino Akademijos nominantų.