Bendradarbiaudamas kartu su žymaus Holivudo aktoriaus studija Plan-B, kino kūrėjas pasiryžo ekranizuoti Džordžo V. Higinso romaną „Kogano sandėris“ bei kartu pabandys vėl grąžinti į kino ekranus išsisėmusią mafijos temą, kuri ilgus metus gyvavo formuodama šiuolaikinės kinematografijos pamatus, tačiau liko užmiršta naujos kartos žiūrovų.

Nelegalūs azartiniai žaidimai, narkotikai, nusikaltimai – tai tik dalis to, kuo užsiima vienos įtakingos mafijos šeimos nariai. Kur sukasi dideli pinigai visada yra rizika, jog kada nors kažkas sugebės užpulti ir apvogti iki paskutinio cento net pačius įtakingiausius miesto nusikaltėlius.

Apie Markio Tretmano organizuojamus lošimus yra pasklidusios kalbos visoje apylinkėje, todėl kelių norinčių užsidirbti žmonių planas yra paprastas – įsiveržti ir palikti visus tik su apatiniais. Po sėkmingo sandėrio, užpuolikai laimingai leidžia dienas net nenutokdami, kad vietos vadeivos pasiuntė juos surasti ir nužudyti patį negailestingiausią ginklą, samdomą žudiką – Džekį Koganą.

Nuo 2007 metų Ridley Scotto „Amerikos gangsterio“ galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek pasirodė filmų mafijos tema, o ypač, jeigu atsižvelgsime į jų turinį ir pastatymą, tai nebent 2011 metų kriminalinė drama „Nužudyti airį“ gali pretenduoti į geriausio vardą, nes kitos sukurtos juostos – tai tiesiog pašaipa šiai įdomiai temai, gyvuojančiai ilgus dešimtmečius kine.

Visų pirma, žiūrint būtent šį filmą akimirkai prabėga mintis, jog stilistiškai jis yra labai artimas Martino Scorseses „Infiltruotiems“, tačiau įsibėgėjus pasidaro aišku, jog tai visiškai kitokio pobūdžio juosta, turinti individualumą, charakterį ir išskirtinį požiūrį į kriminalinę visuomenę.

Antras dalykas, kuris irgi intriguoja, jog filmas mafijos temos pobūdžio, bet pačių vadeivų filme nėra parodyta, o žiūrovas gali stebėti tik tai, kaip jų reikalus tvarko samdiniai bei lojalūs šunys, galintys parduoti ir nuosavą motiną dėl pripažinimo. Žinoma, tai tik labai švelnus fonas to, kas iš tikro yra propaguojama pačiame filme.

Vienas esminių juostos dalykų yra parodyti amerikiečių abejingumą jų išrinktai valdžiai, ypač žinant, jog dabar vyksta rinkiminė kova dėl prezidento posto, kurios kandidatu užimti šias svarbias pareigas yra vienas iš žmonių, rodomų televizoriuje ar girdimų radijo stočių dėka viso filmo metu.

Kiekviena žmogžudystė, smurto protrūkis yra labai įmantriai įvyniotas, subtiliai pateikiamas, o kiekvieno nusikaltimo kulminaciją lydi vieno ar kito svarbaus valstybės tarnautojo monologas. Pačios smurto scenos yra pateikiamos labai grakščiai, brutaliai, tačiau ir švelniai, be jokių kompromisų talžomi žmonės, kraujas liejasi laisvai, be pagražinimų, o tas ir suteikia visam filmui labai niūraus atspalvio, kurio dėka matosi, koks yra žiaurus nusikaltėlių pasaulis, o ypač žmonių, kurie pabando žaisti su nelygiais sau priešininkais.

Personažų dialogai apie buitį, apie praeities padarinius ir metaforiškai išreikštos mintys apie gyvenimo prasmę iš dalies netgi suteikia visam filmui nuosavos filosofijos, o tas taip yra pastebima skaitant literatūrinį kūrinį, pagal kurį ir buvo sukurta ši šiurpi juosta.

Humoras, kaip ne keista, buvo net labai dažnai pateikiamas, nors, žinoma, reikia pripažinti, jog dialoguose jo buvo daugiausia, bet scena su mašinos degalų bako padegimu, kuri privers kvatoti net labai pesimistiškai nusiteikusį žiūrovą, tiesiog tobulai yra įgyvendinta, o tas labai pagyvina šiek tiek užsitęsusios siužetinės linijos eigą.

Žodžių žaidimas, sarkazmas, ironija — viskas kaip ir pridera, riebūs žodeliai dar labiau apipavidalina temą, o kas labiausiai stebina, jog nėra jokio nuogumo visos juostos metu, atsižvelgiant, apie ką yra šio filmo veiksmas. Subtiliai, šarmingai, be jokių seksualiai nukrypusių vaizdų, filmas pasidaro dar žavesnis nei galima tikėtis iš pirmo žvilgsnio, o tai tik dar kartą įrodo, jog juostos režisierius turi pakankamai didelį potencialą bei talentą kurti tokio pobūdžio filmus.

Stiprų pavidalą šiam darbui suteikia nepriekaištingas operatoriaus Greigo Frasero darbas, kurio dėka žiūrovas gali stebėti, kas vyksta iš pirmojo asmens, kas jį labai priartina bei sutapatina su pačia juosta, jog galima tiesiog pasijausti viso veiksmo dalyviu. Marčio nužudymą, kurį įvykdė Koganas, galima drąsiai pavadinti viena įspūdingiausia kada nors matyta kine mirtimi. 

Kitas svarbus efektingumo faktorius yra puikiai pasirinktos garso takelio kompozicijos, o kai visos juostos metu girdima tokia legenda kaip Johnny Cashas ir jo „The man comes around“, tai tiesiog yra neapsakomas džiaugsmas tiek ausims, tiek akims stebint sceną, lydimą tokios nuostabios muzikos. Specialiųjų efektų nepritrūksta irgi, nors ir kelios scenos, tačiau labai natūraliai pateikiamos žudynės, ypač jau minėtas susidorojimas su Marčiu. Stiprus garso montažas, o tuo labiau jog dėka jo kiekvienas šūvis ar smūgis suteikia realistiškumo jausmą.

Viename filme matyti tiek nepriekaištingų, vieną už kitą geresnių aktorių - labai retas reiškinys, o tuo labiau, jog režisierius nėra dar toks žinomas bei nusipelnęs, kaip, tarkim, žvaigždžių pulkus į visus savo darbus kviečiantis Stevenas Soderberghas. Visgi kiekvienas aktorius be jokių priekaištų atliko savo darbą.

Labai džiugu yra matyti brutalųjį Bradą Pittą su pistoletu rankose ir išnešantį smegenis savo priešams, o dar ir stilingas bandito įvaizdis. Kitas ne ką prastesnis kultinio serialo „Sopranai“ žvaigždė Jamesas Gandolfinis žaviausias visos juostos personažas, na bet jam ir neteko ilgai vargti įsikūnijant į šį vaidmenį, visgi už jo nugaros yra paties Tonio Soprano perteikimas populiariajame televizijos seriale.

Staigmeną pateikia ne kas kitas, o Benas Mendelsohnas, niekada neteko matyti jo taip stipriai ir atsidavusiai vaidinančio savo personažo. Richardas Jenkinsas pagražina savo buvimu šį nelabai švarios tematikos filmą. Nusiritusio į B kategorijos aktorius Ray‘aus Liotos pasirodymas šiek tiek nudžiugina, nes visgi aktorius, turintis puikų draminį potencialą, vėl pradeda vaidinti stipriame kine.

„Kazino apiplėšimas“ – tai nepriekaištingai sukurta, turinti nuosavą atmosferą bei dvasią juosta, kuri nenusileidžia geriausiems praeitų dešimtmečių mafijos tematikos filmams, o kai kuriuos net ir lenkia savo stipria vidine potekste bei metaforiškai pateiktomis mįslėm apie gyvenimo prasmę bei sunkiausias nuodėmes ir jų pasekmes, o kartu riebiai pabrėžia iki ko nusirito JAV paprastų žmonių akyse.

Vertinimas: 10/10