Žmonių emigravimo priežastis - valstybės tarnautojų nepagarba eiliniam Lietuvos piliečiui, pasipūtimas, abejingumas žmogaus problemoms. Be to, įstatymai, įvairūs norminiai aktai, tarnauja ne žmogui, bet valdininko patogumui. Pirma didinami valdininkų atlygiai, o vėliau prisimenamas eilinis pilietis.

Mano atveju, tai tik dėl finansų, nes aš buvau prieš ir labai nenorėjau palikti savo šalies, tačiau priremtas finansinių įsipareigojimų turėjau tam ryžtis... Ir ką jūs manot? Pamačius, kaip svetur elgiamasi su darbo liaudimi, kokie mokami pinigai ir kaip už tuos pinigus tu gali sau leisti gyventi net ir svečioje šalyje (aš nekalbu, kiek jau gali leisti grįžęs į Lietuvą), pasijutau lyg įkvėpusi šviežio oro ir atsigavau.

Lietuviai emigruoja iš mados. Tą aiškiai rodo emigracijos mastų palyginimas su kitomis ES šalimis (Latvija, Rumunija, Bulgarija, Lenkija). Tose šalyse dar blogiau arba taip pat kaip Lietuvoje, bet jie taip neemigruoja. Emigraciją skatina žiniasklaidos kurstomos nuotaikos.

Šias mintis išsirinkau todėl, kad iš jų ryškėja trys lietuvių emigracijos priežastys – valdžia mūsų nemyli, finansiškai normaliai Lietuvoje gyventi mes negalim, galų gale – emigruoti tapo madinga..? Ar iš tiesų būtent dėl šių priežasčių tiek daug lietuvių bėga iš savo žemės? Filosofas L. Donskis mano, kad svarbiausios emigracijos priežastys yra ne ekonominės, bet tautinės tapatybės praradimas – lietuviams nebebrangi Tėvynės gamta, jos kalba, istorija, papročiai. Kieno tiesa – jaunų portalo DELFI skaitytojų ar gerai žinomo filosofo?

Simboliška, jog šias mintis radau rugpjūčio 23-ąją, Juodojo kaspino dieną. Tą vakarą per LRT rodė koncertą, skirtą Baltijos kelio sukakčiai. Dar ir dabar man galvoje sukasi koncerto intarpuose rodyti įsimintini vaizdai — keturi milijonai rankų, persipynusių Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavomis, du milijonai tikinčių laisve žmonių veidų. Kilo mintis: jei tada Baltijos kelyje buvo apie milijoną Lietuvos gyventojų, kažin kiek susirinktų dabar? Greičiausiai jų nebūtų nė pusės... Širdyje kilo nerimas, kažkokia graužatis...

Atsiguliau ir... pabudau - Didžiojoje Britanijoje, tai supratau iš pro mano langus matomo stendo su Didžiosios Britanijos vėliava. Išeinu iš mažo namelio į triukšmingą gatvę, daug dviračių, mašinų, pėsčiųjų...

Girdžiu, kaip žmonės kalba svetima kalba. Man pasidarė šalta, ėmiau drebėti, kojos linksta, o galva svaigsta, — mane apėmė didžiulis nerimas ir baimė. Pagalvojau, ką aš čia veikiu, kur mano šeima, nejaugi aš dabar turėsiu čia gyventi? Kaip gyvensiu vienui viena?..

Tačiau tokia būsena truko tik akimirką — akimirksniu pajutau pasitikėjimą savo jėgomis - juk tai man gali būti puiki proga pažinti pasaulį, patobulinti anglų kalbos įgūdžius, įgyti naujos patirties. Jau pradėjau planuoti, kaip čia gyvensiu, bet regėjimas išnyko - aš pabudau iš šio sapno... Tačiau pabudusi ėmiau svarstyti, ar iš tiesų galėčiau emigruoti iš savo Tėvynės. Ne, nenorėčiau išvykti iš savo šalies visam laikui.

Aišku, mokytis galbūt net norėčiau užsienyje, nes jaunam žmogui reikia pamatyti pasaulį, susipažinti su kita kultūra, susirasti naujų draugų, apskritai įgyti naujos patirties, tačiau baigusi mokslus norėčiau grįžti NAMO... Negalėčiau visam laikui palikti Lietuvos dėl artimų žmonių – juk virtualus bendravimas niekada neatstos nuoširdaus tėvelių apkabinimo. Ir kas galėtų išsižadėti išskirtinių Lietuvos lygumų, Baltijos pajūrio? Niekas nepakeis Tėvynės vasaros žalumos, tokių skanių antaninių obuolių...

Negalėčiau emigruoti ir dėl savo asmenybės bruožų. Mano geriausia draugė Rūta jau beveik prieš metus paliko Lietuvą ir džiaugiasi nauju gyvenimo etapu. Jai ten puikiai sekasi - susirado naujų draugų, patobulino anglų kalbą, išmoko norvegų kalbą. Su Tėvyne ją sieja likę giminaičiai ir draugai. Rūta visada mėgo iššūkius, naujoves, buvo labai užsispyrusi, siekianti savo tikslo ir jau seniai norėjo išvykti, todėl jai tai neįkainojama patirtis.

Aš visada buvau kiek kitokia: jautresnė, ramesnio būdo nei ji, niekada nepasitikėjau savo jėgomis, todėl net nenorėčiau pagalvoti apie išvykimą iš Lietuvos - man būtų gana sunku prisitaikyti naujoje vietoje ir susirasti draugų, priešingai nei mano draugei. Tad, ko gero, niekada neemigruosiu, bet norėdama dar kartą save patikrinti nusprendžiau pažaisti psichologinį žaidimą UŽ / PRIEŠ. Susirašiau argumentus - aš UŽ ir PRIEŠ EMIGRACIJĄ iš Lietuvos. Štai kaip atrodo šis sąrašas:

UŽ:

- Pažinčiau svetimą kultūrą.
- Patobulinčiau anglų kalbos įgūdžius.
- Susirasčiau naujų draugų (pažįstamų).

PRIEŠ:

- Nutolčiau nuo savo šalies kultūros ir papročių.
- Prarasčiau GYVĄ ryšį su tikraisiais DRAUGAIS.
- Būčiau toli nuo taip branginamų NAMŲ ir TĖVŲ.
- Galiausiai, negalėčiau savęs laikyti Lietuvos patriote, nes palikčiau - Tėvynę tada, kai jai taip sunku.

Jeigu visi bėgs iš Lietuvos, kas tada, anot poeto Justino Marcinkevičiaus, kurs ir lipdys, lipdys ir kurs TĖVYNĘ? MŪSŲ TĖVYNĘ...
Aš apsisprendžiau – NEEMIGRUOSIU...

--
Esi moksleivis ir turi savo nuomonę apie emigraciją? Išsakyk ją ir laimėk e.knygų skaityklę ir kitus prizus! Konkurso sąlygas rasi ČIA.