Šie metai miesteliui ypatingi – istorija skaičiuoja jau 555 jo gyvavimo metus, 1457 metais miestelis pirmą kartą paminėtas istoriniuose dokumentuose. Ta proga akmenimis grįstą aikštę papuošė paminklas, vaizduojantis du angelus, virš kurių iškalti užrašai „Ex mancipio libertas“ („Iš nuosavybės laisvė“) ir „Non sibi pro patria“ („Ne sau, o tėvynei“).
Kiekvienas tikras Žaslietis atras sąsajas su Žaslių herbu, tad šiuo atžvilgiu jis mums jau tarsi savas, pažįstamas. Paminklo aikštėje, dar vadinamoje Blindos aikšte, buvo filmuojamas garsusis filmas „Tadas Blinda“, taip pat iš gilios praeities kyla istorijos faktai, susiję su žydų gyvenimu, partizanų kovomis. Jei galėtų, prabilę akmenys daug tamsios ir niūrios istorijos faktų papasakotų. Tačiau visame kame reikalinga šviesa, ne išimtis ir ši aikštė, kuriai paminklas - tarsi šviesos blyksnis niūrioje istorijoje, tarsi simbolis į naujus, geresnius laikus.
Naują pradžią būtina tinkamai paminėti, tad šiek tiek apniukusią rugsėjo 15 dieną kraštiečiai rinkosi į šventę, skirtą naujajam simboliui atidengti. Panašios šventės vyksta kiekvienais metais, tradicija puoselėjama jau daugiau kaip 20 metų, tačiau šį kartą proga neeilinė, tad ir dalyvavimas joje palieka ypatingą prisiminimą kiekvieno, mylinčio savo gimtinę, širdyje.
Kaip jau tapo įprasta šventė prasidėjo gražuolėje, grakščiais, virš ežero mėlių ir rudenėjančių margaspalvių miškų, iškilusiais bokštais pasipuošusioje Šv. Jurgio bažnyčioje. Dėl prapliupusio lietaus ir susidariusių netinkamų sąlygų tai atlikti aikštėje, mišių pabaiga buvo neįprasta ir neplanuota, tačiau, kaip sakoma „Žmogus planuoja – Dievas juokiasi“.
Dėl nenusakomo gerumo Žaslių klebono Algio Ananio, leidusio pasinaudoti bažnyčios erdve Visagalio pokštai netgi buvo naudingi - religinė aplinka, susidariusi akustika, suteikė ypatingus pojūčius klausantis koncerto, kuriame pirmą kartą Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos kamerinis orkestras, vadovaujamas Roberto Bliškevičiaus, atliko kompozitoriaus Vidmanto Bartulio sukurtą kūrinį „Mūsų Lietuva“, skirtą specialiai Žaslių jubiliejui. Tarsi būtų išgirdęs širdis virpinusius garsus, dangus praskleidė tamsos šydą ir leido saulei pasirodyti.
Iškilminga eisena, kurios priekyje žygiavo Lietuvos Kariuomenės Sausumos pajėgų orkestras „Geležinis vilkas", pajudėjo aikštės link. Įspūdį keliančiu vaizdu stojo pasigerėti net pro šalį važiuojantys atsitiktiniai keliautojai. Orkestrą aikštėje pasitiko didelis būrys susirinkusių, iš įvairių Lietuvos kampelių į savo gimtą kraštą sugrįžusių žmonių.
Kaip ir dera, kiekvienam dideliam renginiui reikalingas šturmanas, vedantis visą šventės eigą, čia savo vaidmenį puikiai atliko žinomas Lietuvos aktorius ir televizijos laikų vedėjas Gintaras Mikalauskas. Jo žavūs pašmaikštavimai privertė jei ne nusijuokti, tai bent lūpų kamputį kilstelėti ne vieną bent kažkiek paniurusį.
Tokia svečių gausa, kuri susirinko aikštėje tikriausiai gali pasigirti ne kiekvienas miestelis. Kiekvienas ir norėjo ir turėjo ką pasakyti, pasveikinti. Pirmasis žodį tarė Žaslietis, Lietuvos Respublikos Švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus patarėjas, Žaslių bendruomenės veiklos centro įkūrėjas, vienas iš paminklo pastatymo iniciatorių Albertas Lakštauskas.
Pasveikinęs susirinkusiuosius, prisiminęs paminklo idėjos gimimą, jis pakvietė šalia savęs būrį garbingų svečių – Švietimo ministrą Gintarą Steponavičių, Seimo narį Bronių Bradauską, buvusio ilgamečio Žaslių seniūno amžiną atilsį Algimanto Mataičio sūnų, LNK sporto žurnalistą Gintarą Mataitį, Žaslių Bendruomenės Veiklos Centro pirmininką Liutaurą Palaitį, Kaišiadorių rajono merą Romualdą Urmilevičių, Kaišiadorių muziejaus direktorių Olijardą Lukoševičių bei Žaslių seniūną Egidijų Grajauską, paminklo juostos nukirpimui. Perkirpta juostelė įprasmino paminklo atsiradimą, tarsi davė naują pradžią šviesesniam miestelio aikštės gyvavimui.
Tokią reikšmingą dieną Švietimo ministras Gintaras Steponavičius prisiminė ir prieš penkerius metus vykusį 550 metų Žaslių vardo minėjimo jubiliejų, padėkojo Kaišiadorių rajono savivaldybei už pagalbą statant paminklą ir įteikė pilną dovanų maišą, tik tos dovanos ne bet kokios – knygos bibliotekai. Sektinas pavyzdys šiais Interneto technologijų vystimosi metais, jog knyga negali būti pamiršta.
Sveikinimą atsivežė ir Seimo narys, jau 12 metų atstovaujantis Kaišiadorių – Elektrėnų rinkimų apygardai, nuolatinis krašto švenčių svečias – Bronius Bradauskas. Galima tik pasidžiaugti jo aktyviu bendravimu su rinkėjais, bendradarbiavimu su rajono valdžios atstovais.
Buvo prisimintas ir pagarbiai paminėtas jau anapilin išėjęs šviesaus atminimo seniūnas Algimantas Mataitis, kurio dėka prieš dvidešimtį metų ir buvo surengta pirmoji kraštiečių šventė, skirta Žaslių herbo atgavimui paminėti, jo iniciatyva atnaujintas miestelio išorinis vaizdas – nutiesti šaligatviai, pasodintos įspūdingai žydinčios ir kvapą gniaužiančios magnolijos. Belieka pasidžiaugti, jog jo pradėti darbai tęsiami ir miestelis toliau puoselėjimas. Prie viso to pažadėjo prisidėti ir Bronius Bradauskas, tikimės, jog pažadas paremti aplinkos sutvarkymą aplink naująjį Žaslių simbolį nebus pamirštas.
Įspūdinga kalba ir istoriniu pasakojimu visus sužavėjo Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Jis dar kartą priminė visiems, kiek visko yra matę šios aikštės akmenys - nuo klegančių moterų antradienio turguose iki filmo „Tadas Blinda“ filmavimo scenų, kuomet nušaunamas pagrindinis jo herojus. Anot Olijardo Lukoševičiaus paminklas – tai simbolis, vaizduojantis Žasliečių vieningumą ir bendrumą. Juk visi jei ne finansiškai, tai dvasiškai prisidėjo prie jo pastatymo, prieš šešerius metus užgimusi idėja nebuvo užmiršta ir galiausiai įgyvendinta.
Tik Žasliai gali pasigirti tuo, jog konkursas, vykęs paminklo kūrėjui rinkti, buvo pirmasis toks Kaišiadorių rajone. Ir jo autoriumi išrinktas ne bet kas, o Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Vidmantas Gylikis, kurio darbai papuošė ne vieną Lietuvos miestą, o 2013 metais jo ir kolegų skulptorių darbu galės džiaugtis Latvijos Agluonos miestelio gyventojai, kur iškils paminklas vieninteliam Lietuvos karaliui Mindaugui, jo kapavietei pažymėti.
O kokia gi šventė be rajono aukščiausios galvos – mero Romualdo Urmilevičiaus! Jis pasveikino susirinkusiuosius gražios šventės proga ir parodė pavyzdį Broniui Bradauskui, įteikdamas miestelio seniūnui dovaną – gėlę paminklui papuošti.
Kaip žinia, Žasliai – miestelis nemiegantis ir alsuojantis aktyvumu, čia suburtas Bendruomenės Veiklos Centras. Kurio narių parengto projekto lėšomis pradėtas tvarkyti ir bažnyčios slėnis, bus padaryti laiptai nusileisti nuo kalno. Bažnyčios slėnyje vyksta daug Žaslių kultūros centro organizuojamų renginių: Jurginės, Joninės, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos minėjimas, vokalinių ansamblių festivalis, vasaros palydos, diskotekos jaunimui.
Šiuo metu Centrui vadovauja Liutauras Palaitis, kurio cituojami žymiojo animatoriaus Volto Disnėjaus žodžiai, jog „jeigu gali svajoti, vadinasi, gali ir įgyvendinti“, privertė susimąstyti ne vieną. Savo asmenines svajones galime įgyvendinti patys, o Simbolio pastatymas – svajonė bendra, kuri bendrai ir buvo įgyvendinta, tereikėjo didelio noro, nemažai pastangų ir, svarbiausio – vieningumo. Žasliečiai įrodė visą tai turintys.
Neužmiršo miestelio ir kaimyninės seniūnijos, į šventę atvyko Kaišiadorių apylinkės seniūnijos seniūnė Gražina Škimelienė, visų likusių rajono seniūnijų vardu tarusi ne vieną gražų sveikinimo žodį ir linkėdama, jog niekada netruktų pinigų, padovanojusi Žasliečiams simbolinį „Pinigų medį“.
Kantriai laukęs ir išklausęs svečių sveikinimus, prakalbo ir Žaslių seniūnas Egidijus Grajauskas, jis prisiminė ne vieną miesteliui reikšmingą datą bei dar kartą padėkojo visiems už paramą statant šviesuolį paminklą.
Sveikinimai baigėsi, tačiau šventė tęsėsi, aikštėje šurmuliavo žmonės, čia buvo galima įsigyti ir skanauti specialiai šventei keptų sausainių, dekoruotų trijų penketų deriniu, visi norėjo įsiamžinti prie paminklo, pabendrauti su seniai matytais draugais, kaimynais, giminėmis. Kaip sakė vienas iš kalbėjusių – ne tik Kaunas ar Vilnius gali būti švenčių traukos centrai, bet ir mūsų mažytis miestelis, įsitaisęs garbingai tarp šių dviejų Lietuvos galingųjų. Jis taip pat geba pritraukti būrį savo kraštą mylinčių.
Ore pasklido muzikos garsai, šventę tęsė Kaišiadorių kultūros ir meno centro choras „Do – diez“, vad. Laima Mažuolytė“. Po šio pasirodymo įgyvendintas dar vienas, bene svarbiausias akcentas – paminklo šventinimas. Bendrai maldai visus sukvietė Žaslių parapijos klebonas Algis Ananis. Tarsi pritardamas šventinimui tuo pat metu prapliupo dangus. Simbolis buvo palaimintas.
Krentantys lietaus lašai neišgąsdino ir prie mikrofono atskubėjusio Lietuvai gerai žinomo Žvaigždžių kvarteto nario, dainininko Valdemaro Frankonio, kuriam Žasliai itin artimi, dėl čia gyvenusių senelių. Skambėjo gerai visiems žinomos ir pamėgtos dainos „Mūsų dienos kaip šventė“, „Kol širdy ne sutema“ ir kitos.
Nors lietaus šokis tęsėsi, tačiau niekas nesiskirstė, visi apsiginklavę skėčiais darniai po jais niūniavo bei lingavo į taktą drauge su svečiu. Atrodė lietus nesibaigs, tačiau vėl prašvitusi saulė pakvietė pasirodyti dar vienus svetelius, tai Elektrėnų kultūros centro tautinių šokių kolektyvą „Vijūnas“, vad. Angelė Pačesienė. Aikštė vėl atgijo, lietus taip pat liovėsi, tačiau kas turi pradžią, turi ir pabaigą.
Gintaras Mikalauskas, prisiminęs, jog Žasliuose gyvena jam brangiausias giminėje – „švogeris“, pažadėjo dar ne kartą čia sugrįžti ir aplankyti, o dar ir ne vieną renginį vesti. Nebuvo pamiršti ir rėmėjai, padėję surengti, bei organizatoriai surengę šventę, prie vedančiojo tartų padėkos žodžių širdyje prisidėjo kiekvienas.
Nuoširdus ačiū visiems už tai, kad buvote, o tie, kas dar Žasliuose nesilankėte – būtinai atvykite!