65-ąjį Kanų kino festivalį atidaręs ir konkursinėje programoje besivaržęs filmas nuo pat pradžių pelnė aibę palankų įvertinimų ir buvo laikomas stipriu konkurentu Auksinei palmės šakelei gauti, kurią galutinėje įskaitoje jau antrą kartą nusičiupo austras Michaelis Haneke – nuolatinis kino festivalių prizininkas, šiemet pristatęs dramą „Meilė“ („Amour“, 2012).
Nepaisant to, jog W. Anderseno karjeroje vizualiai gražiausias filmas „Mėnesienos karalystė“ iš Kanų grįžo tuščiomis, santūrumu ir griežtumu garsėjantys Kanai įrodė, jog yra atviri įvairaus plauko ir žanro filmams bei į savo sales įsileido juoko, vaikiško naivumo, nerūpestingumo ir tapo bene labiausiai apkalbinėjamu šių metų kino festivaliu.
Įprasta manyti, jog vaikų pasaulyje neegzistuoja problemos, o jų mažų širdelių nespaudžia rūpesčiai. „Kai užaugsi - suprasi“, – turbūt girdėjo kiekvienas iš mūsų. Wesas Andersonas, būdamas savotišku užaugti nenorinčiu vaiku, į šią situaciją pažvelgė kitu kampu ir žiūrovams pristatė tikrų tikriausią tragikomediją, kurios centre atsiduria pirmoji meilė.
1965-ųjų vasarą iš 55-ojo skautų stovyklos „Aivenhas“ būrio pabėga inteligentiškas, tačiau problematiškiausiu jos auklėtiniu laikomas dvylikametis našlaitis Semas (akt. Jared Gilman). Kitame salos krašte namus palieka sunkiu ir nelaimingu vaiku save laikanti Siuzė (akt. Kara Hayward), nei akimirkai nesiskirianti su žiūronais.
Atsitiktinai susitikę bažnyčioje rodytame spektaklyje apie Nojaus laivą, naujai iškepti įsimylėjėliai ryžtasi pabėgti ir kurti gyvenimą kartu, tačiau tam ketina sutrukdyti, regis, visas pasaulis. Karštomis Semo ir Siuzės pėdomis leidžiasi skautų stovyklos vadas (akt. Edward Norton) bei jo auklėtiniai, keistuolis Siuzės tėvas (akt. Bill Murray), valdinga jos mama (akt. Frances McDormand) ir liūdesyje skęstantis šerifas (akt. Bruce Willis).
Netrukus gausų pabėgėlių ieškotojų būrį papildo ir socialinės tarnybos atstovė (akt. Tilda Swinton), šaltakraujišku veidu Semo ateitį piešianti vaikų globos namuose. Tačiau Semas nebūtų tikru skautu, jeigu leistųsi įbauginamas ir pasiduotų be mūšio – vaikinas ne tik tvirtai gina mylimąją, tačiau ir aktyviai priešinasi suaugusiųjų primestoms gyvenimo taisyklėms.
Pastaruoju metu septintojo dešimtmečio vaizdavimas kine tapo kone paskutiniu mados klyksmu, kuriam neatsispyrė ir Wesas Andersonas, sukūręs pozityvų, ryškų, švelnų, tačiau tuo pačiu ryžtingą filmą, nuspalvintą ryškiais absurdiško ir juodojo humoro, ironijos ir grotesko potėpiais.
Ekrane matome ne konkretų filmo žanrą, o stilių žaismą ir režisieriaus vizitine kortele tapusį estetiškumą, vainikuojamą nuostabia Alexandro Desplato muzika, šmaikščiais herojų dialogais ir rimtais pokalbiais apie gyvenimą ir meilę. Būtent šie elementai, tapę vizitine režisieriaus kortele, daugelį sykių kine nagrinėtą vaikų ir paauglių meilės bei pabėgimo iš namų temą, žinomą nuo Tomo Sojerio laikų, paverčia kone unikaliu ir dinamišku kino reginiu, sukeliančiu žvilgsnio pro kaleidoskopą įspūdį. Griežtai apibrėžtoje teritorijoje vykstantis veiksmas ir pagal tam tikrą trajektoriją judantys veikėjai akimirkomis netgi primena strateginį kompiuterinį žaidimą, žadinantį žiūrovo nostalgiją paauglystėje patirtiems stovyklų nuotykiams.
Subtilaus humoro mėgėjas Wesas Andersonas, savo filmų gyventojus įkurdinantis pabrėžtinai dirbtinuose pasauliuose, daugybę informacijos palieka „tarp eilučių“. Čia matome švelnų pasišaipymą iš skautų, ironišką vyrų ir moterų santykių vaizdavimą, dailiosios lyties silpnybes ir visa tai lydinčius stereotipus.
Režisierius kaip reikiant padirbėjo ir ties filmo stilizavimu, spalvine jo gama bei detalėmis – kartkartėmis atrodo, jog žiūrovas stebi retro animacinį filmą, panašėjantį į pasaką pieštais peizažais ir lėlių namelio dekoracijomis, kuriose vaidina meistriškai už virvelių tampomos lėlės – tokios tikros ir malonios akiai, jog imi tikėti kiekviena jų iš anapus ekrano siunčiama emocija.
Kiekvienas filmo kadras – tai kruopščiai apgalvotas ir iki menkiausių detalių sustyguotas momentas, tad tam tikra prasme filmą galima būtų pavadinti nostalgiška meilės istorija, perkelta į 1965-uosius. Wesui Andersonui tinka net ir infantilumas, kuris filmuose dažniausiai tampa iki dantų skausmo erzinančiu dalyku.
Nepaisant filmo amerikonizmo, „Mėnesienos karalystėje“ juntama prancūzų kino įtaka, o kai kurie kino kritikai „Mėnesienos karalystę“ prilygina paveikslui, kurį pasikabinti ant savo namų sienų norėtų kone kiekvienas iš mūsų.
„Mėnesienos karalystė“ – ne mažiau akį traukiantis filmas, negu ankstesni režisieriaus darbai. Sekdamas animacijos lyderės, „Pixar“ studijos tradicija savo filmuose slėpti užuominas į ankstesnius studijos filmus, Wesas Andersonas „Mėnesienos karalystėje“ paliko bene geriausio savo filmo, animacinės nuotykių komedijos „Šaunusis ponas Lapinas“ (orig. „Fantastic Mr. Fox“, 2009) pėdsaką, suraitydamas ją kepurės, puošiančios Semo galvą, pavidalu.
Ir nors yra besipiktinančių režisieriaus filmuose juntamu infantilumu, kaltinančių jį užstrigus kažkur paauglystėje ir kuriančiu filmus tarsi sau ir savo malonumui, o ne žiūrovams, derėtų prisiminti teiginius, jog norint nemėgti Weso Andersono, reikia būti humoro jausmo ir širdies neturinčiu nuoboda bei neabejotiną tiesą, jog puikūs filmai visuomet randa savo žiūrovų ratą.
Ne išimtis ir „Mėnesienos karalystė“, tapusi šeštuoju režisieriaus projektu bendradarbiaujant su aktoriumi Billu Murray. Tai – pirmas W. Anderseno filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka vaikai ir, nepaisant nuožmaus vyro perfekcionizmo ir dublių gausos, jaunieji kino debiutantai Jaredas Gilmanas ir Kara Hayward teigė, jog geresnį debiutą kine sunku ir įsivaizduoti.
Surinkęs iš tiesų puikų aktorių ansamblį, nepaisydamas savo perfekcionizmo ir idealų siekimo režisierius filmavimo aikštelėje leido jiems improvizuoti. Jo išmone, humoro jausmu ir darbo metodais sužavėtas aktorius Edwardas Nortonas vyrą vadina kiekvieno aktoriaus svajonių režisieriumi ir teigė, jog dirbti kartu su tokiais žmonėmis – itin malonu ir lengva.
Na, o aktorius Billas Murray spaudos konferencijos metu teigė, jog „Mėnesienos karalystė“ yra vienu tų filmų, kuriuos malonu vadinti menu ir kuriuose aktoriai atiduoda visą save bei sutinka filmuotis net ir nemokamai. „Mainais už tai gauname kelionę į Kanus“, - juokavo humoro jausmo nestokojantis aktorius.
Peržiūros metu filmas teikia begalinį pasitenkinimą ir panašu, ne tik žiūrovams – juk prieš jus – geriausia metų komedija, nufilmuota juvelyriniu operatoriaus Roberto D. Yeomano stiliumi.
Draugui Amelija rekomenduotų šiuos dokumentinius filmus:
„Įlanka“ (2009) - už nušvietimą įvykių, apie kurių egzistavimą kartais net nesusimąstome. Už filmo kūrėjų bebaimiškumą ir riziką norint atverti akis planetos gyventojams vaizduojant gyvulišką žmonių žiaurumą.
„Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“ (2010) - už iki sielos gelmių jaudinantį prisipažinimą meilėje.
„Kūdikiai“ (2010) - už tai, jog nesvarbu, kur ir kaip gimėme – juk visi mes į šį pasaulį atėjome be galo laukiami, mylimi ir augome mokydamiesi tų pačių dalykų. Už ataizdavimą to, kiek laimės suteikiame kitiems savo atėjimu į šį margą pasaulį.
--
Rašyk šiuo metu kino teatruose rodomo filmo recenziją ir tapk DELFI recenzentu Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje! Visas sąlygas rasi čia.