Mažiausiųjų grupėje jėgas išbandyti panoro apie 800 jaunųjų dviratininkų. Vėlgi, gausiausias vilniečių būrys. Savo jėgas išmėginti, sportininko lygiu panoro apie 700 dalyvių.
Dauguma užsiregistravo dar esant nemokamai registracijai manau, kad tai puiki priemonė daugmaž numatant bendrą dalyvių skaičių organizatoriams, juk retas kuris už pasivažinėjimą dviračiu minioje, panorės mokėti 50 litų. Vos 50 žmonių už registraciją turėjo pakloti numatytą pinigų sumą, galbūt neapdairiai nepastebėję nemokamos registracijos pabaigos.
Rugpjūčio 22-24 dienomis vyko antroji pasiruošimo šventei dalis – starto numerių išdavimas, pirmiesiems atsiėmusiems rengėjai buvo įsteigę specialius rėmėjų prizus. Vėliau nei buvo numatyta prasidėjo sportininkų grupės starto numerių išdavimas, tačiau nurodytu laiku atvykęs pirmasis sportininkas Laurynas Meilus buvo kantrus ir savojo numeriuko sulaukė.
Pirmąją dieną starto numerius suskubo atsiimti daugiau kaip tūkstantis dalyvių, tad dar neišaušus Velomaratono dienai savanoriai turėjo pakankamai darbo.
Rugpjūčio 25 dieną nuo pat ankstyvo ryto aikštė šalia Seimo rūmų dūzgėte dūzgė – vyko pasiruošimo darbai, įrenginėjamas pramogų miestelis dviratininkams, stilingais staliukais bei sėdmaišiais pasipuošusi svečių zona, ruošiama trasa, buvo įteikinėjami paskutinieji starto numeriai. Renginio vedėjas Jonas Radzevičius ragino visus laikytis tvarkos, atsargiai važiuoti, siekiant išvengti traumų, deja, kaip vėliau pasirodė, ne visi šiuos raginimus išgirdo, o gal tiesiog nenorėjo išgirsti.
10 valandą orą perskrodė signalinis šūvis, davęs startą mažiausiems, galbūt būsimiems čempionams, vaikams, turėjusiems įveikti 2,4 km. trasą. Kai kuriuos iš jų lydėjo tėčiai, mamos, seneliai, o palaikymo komandos vis ragino važiuoti kuo greičiau link finišo, kad ir pasistumiant dviratuką. Jauniausiajam dalyviui – vos dveji, tai Marius Burdenkovas, jam buvo įteiktas specialus prizas. Negaliu nepaminėti fakto, jog toje pačioje grupėje važiavo ir Mariuko 4 metukų sesė Saulė. Galima tik paploti tėveliams nuo pat mažų dienų vaikams diegiantiems sveiko gyvenimo būdo pagrindus.
Finišavę jaunieji sportininkai suskubo į jau įrengtą pramogų miestelį kur jų laukė akcijos atrakcijos su visiems puikiai pažįstamais herojais Antinu ir Voveriuku. Ergo pramogų zonoje buvo dalinami prizai, mažieji galėjo siausti su pamėgtais pasakų herojais Raudonkepuraite ir Karlsonu. Džiugina tai, kad pasirinkti būtent šie seni geri personažai, o ne šių laikų Simpsonai ar būrelis Pokemonų.
Įdienojus Nepriklausomybės aikštė jau buvo pilna ne tik vaikų klegesių, čia rinkosi mėgėjai iš įvairių Lietuvos kampelių, su tradicinėmis ir nelabai įprastomis važiavimui dviračiu aprangomis. Labiausiai dėmesį traukė senelis Šaltis bei Triušis su didelėmis ausimis, taip pat žurnalo Cosmopolitan merginų komanda, panašėjusi į Mis‘ių būrelį, tą dieną pasidabinusiomis pastarosioms įprastomis šilkinėmis juostomis ir avinčios aukštakulniais. Komandos, siekiančios vieningiausios titulo ir Prezidentės apdovanojimo, puošėsi vienodais marškinėliais. Tą dieną kur bepasisuksi dominavo oranžinė spalva – jau nuo pat ryto buvo galima spėti jog pieningiausieji bus paskelbti banko Swedbank atstovai. Taip ir įvyko, Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo juos Vieningiausios komandos raudonaisiais marškinėliais.
Kitos komandos pasižymėjo originalumu - iš minios išsiskyrė Lietuvos policijos komandą lydintis šuniukas. Komandos nestokojo ir fantazijos besirinkdamos sau vardus, juk ne kasdien sutiksi pavadinimus Milijonas razinų; Laukinis geismas; Zaizai; Pagrandukai – Burundukai; Mažieji Katinėliai ir kt.
Kaip svarbią detalę galėčiau įvardinti tai, jog šiemet pirmą kartą Velomaratone dalyvavo ir neįgaliųjų komanda. Nors jiems buvo siūloma važiuoti vieną ratą t.y 8 km., tačiau paskutiniajame trasos rate mačiau dar ne vieną šios komandos atstovą.
11:30 val. prasidėjo gausiausias dalyvių skaičiumi važiavimas, įdomu tai jog skirtumas tarp pirmų startavusių ir paskutiniųjų buvo daugiau kaip dešimt minučių. Laukiantieji gale jau nerimavo dėl vis neprasidedančio važiavimo. Dėl šio skirtumo pačioje trasoje Goštauto gatvės atkarpoje buvo susidaręs „kamštukas“, papiktinęs ne vieną važiavusį – startavę vėliau, turėjo praleisti kitus, jau apvažiavusius ratą ir skubančius į priekį. Automobilių signalai ir sirenos privertė sustoti nemažą būrį dviratininkų, iš pradžių net nesuvokiančių kas vyksta ir kodėl stabdomas eismas. Nors traumų neišvengta, tačiau be jų kažin ar apsieina bet kuris didesnis renginys, juolab sportinis. Čia pridurčiau ir keletą dalyvių, bei pačios pastebėjimų – džiugino tai, kad buvo užpilti smėliu akmenys šalia Mindaugo tilto ir dantų barškėjimas taip stipriai nesijautė, bet be minusų nebūtų ir pliusų, tad minusas tas jog trasoje buvo dalijamas vanduo ne itin patogioje taroje su kaštukais, taigi ne itin malonu kai paskutinį ratą važiuojant reikia žvalgytis ne tik į šoną, kad į kažką neatsitrenkt, bet ir laviruot tarp besimėtančių kamštelių ar netgi vandens buteliukų. Taip pat stebino tėvai, vežantys vaikus kėdutėse. Nors jos specialiai tam pritaikytos, tačiau kas užtikrins jog tikrai viskas eisis sklandžiai.
O kaip reiktų jaustis dviratininkui jei netyčia užkabintų ir sužalotų svetimą vaiką? Juk trasa buvo skirta suaugusiems, ne vaikams. Gal tokiu atveju reikėtų rengti atskirą važiavimą tėveliams su vaikais? Kitas dalykas, piktinęs dalyvius, atvažiavusius gerai praleisti laiką, o ne lenktyniauti, tai dviratininkai, kurie norėjo parodyti save ir kažkur skubėję, jie nardė tarp neskubančių kaip žuvys ežere, nekreipdami dėmesio į tai, jog kelia grėsmę kitiems dalyviams. Galbūt jiems reikalingos atskiros varžybos, kaip mėgėjams siekiantiems rezultato? Tuomet ši šventė tikriausiai jau truktų ne vieną, o kelias dienas, o tai jau tikriausiai galutinai užrūstintų kai kuriuos miesto gyventojus, kuriems ši šventė buvo kliūtis nuvažiuoti iš vieno miesto galo į kitą. Tokių pasipiktinusių teko girdėti ne vieną, tačiau kaip sakoma „šunys loja – karavanas eina“, niekada nebus viskuo patenkintų kai vyksta tokio mąsto renginys, juk ne visi ir tą dviratį taip vertina. Tik patys dalyviai, su kuriais teko bendrauti, sakėsi dviračiu keliaujantys ir į darbą ir pramogaut, ne vienas kalbintas prasitarė, jog diena be kelių valandų ant dviračio – jau sugadinta. Juk sportas – sveikata!
Finišavus didžiajai daliai dalyvių bei laukiant sportininkų važiavimo veiksmas toliau vyko scenoje. Aktyviai veikė „Radinių biuras“. Nuolat atsirasdavo kažką pametusių ir kažko ieškančių, pamestos piniginės ar dviračio spidometras nieko jau nestebino. Išsiskyrė iš ieškomų dalykų tik pamestas draugas, pas kurį likę visi ieškančiojo daiktai. Šmaikštusis Jonas Radzevičius kvietė šalia savęs įvairaus amžiaus mėgėjus dviratininkus ir teikė jiems specialius prizus, kaip jau minėjau buvo apdovanotas jauniausias maratono dalyvis Marius Burdenkovas, bei vyriausias, 1931 m. gimęs, Vytas Kirvelevičius. Pastarasis pasidžiaugė dviračiu važinėjantis visą gyvenimą, šmaikštavo jog seniau dviračio ir mint nereikėjo, jis pats važiavo. Tokie pavyzdžiai skatina susimąstyti ir labiau kreipti dėmesį į savo gyvenimo būdą. Manau ne vienas tokio amžiaus būdamas norėtų atrodyti ir jaustis taip, kaip šis garbingas senjoras.
Be specialių apdovanojimų vyko grupių „Saulės kliošas“ bei „SweetSalt“
14 valandą startavo sportininkų grupė, jaunesnieji, bei moterys turėjo įveikti 40 km trasą, o vyrai gaudė vėją bandydami įveikti 80 km. distanciją. Nepraėjus nė valandai nuo starto, finišavo pirmieji sportininkai. Besibaigiant antrajai valandai rezultatus jau demonstravo ir važiavusieji 80 km. Galima tik pasveikinti šiuos šaunuolius, pagal amžiaus grupes:
Vyrai:
Grupė V12 (gimę 2000-2001 metais): Ignas Navickas (Nr 567).
Grupė V14 (gimę 1998-1999 metais): Paulius Baracevičius (Nr. 639)
Grupė V16 (gimę 1996-1997 metais): Gintaras Svetikas (Nr. 750)
Grupė V18 (gimę 1994-1995 metais): Titas Ūsas (Nr. 450)
Grupė V21 (gimę 1978-1993 metais): Eimantas Gudiškis (Nr. 36)
Grupė V35 (gimę 1968-1977 metais): Deividas Vileniškis (Nr. 7)
Grupė V45 (gimę 1958-1967 metais): Edmundas Perseckis (Nr. 200)
Grupė V55 (gimę 1957 ir vyresni): Bronislavas Kupca
Moterys
Grupė M14 (gimusios 1998-199 metais): Olivija Baleišytė (Nr. 507)
Grupė M16 (gimusios 1996-1997 metais): Ema Manikaitė (Nr. 682)
Grupė M18 (gimusios 1994-1995 metais): Milda Jankauskaitė (Nr. 696)
Grupė M21 (gimusios 1978-1993 metais): Silvija Latožaitė (Nr. 706)
Grupė M35 (gimusios 1968-1977 metais): Agnė Miškevičienė (Nr. 544)
Grupė M45 (gimusios 1958-1967 metais): Vaiva Tylienė (Nr. 538)
Grupė M55 (gimusios 1957 m. ir vyresnės): Virginija Berankienė (Nr. 532)
40 km., grupėje absoliučiais lyderiais tapo Svetikas Gintaras („Velomanija-Niskama“) ir Latožaitė Silvija („DSK Fortūna“). 80 km. grupėje lyderiavo Gudinkis Eimantas („Velomanija-Niskama“). Geriausia komanda – Velostreet Fuji Team.
Aistros virė ne tik trasoje, bet ir už jos ribų, įrengtama pramogų miestelyje savo jėgas Swedbank palapinėje galėjo išbandyti visi norintys, čia buvo įrengti stacionarūs dviračiai, kuriais norintieji galėjo bandyti įveikti 400 m. sprintą Pagarba sportininkams, jau įveikusiems 80 km trasą ir save išbandžiusiems dar ir šioje rungtyje. Nuovargio jų veiduose net nesimatė!
Pasibaigus sportininkų važiavimui šventė tęsėsi, juk buvo laukiama istorinėmis tapusių lenktynių „Baltic Chain Tour 2012“ dalyvių finišo. Žiūrovai apgulė apsaugines tvoreles ir laukė pasirodančių savųjų sportininkų. Toks susidomėjimas priminė garsiąsias Tour de France varžybas, buvo negailima ovacijų ir garsių šūksnių trasa skriejant mūsų mylimiems sportininkams. Labiausiai išsiskyrė savo skambiais šūksniais, geriausios palaikymo komandos prizu apdovanota Gedimino Bagdono palaikymo komanda. Tikriausiai išgirdęs tokį palaikymą ir gavęs papildomo įkvėpimo finišo tiesiąją pirmasis kirto Gediminas Bagdonas, per penkias dienas numynęs 326 kilometrus, varžęsis su beveik 100 dviratininkų ir aplankęs visas tris Baltijos šalis.