Toks įspūdis susidarė žvelgiant į sparčiais žingsniais zujančias dvaro rūmų tarnaites, po nėriniuotais skėčiais vaikštinėjančias skrybėlėtas ponias, išdidžius frakuotus ponus ir tarp rožių vaikštinėjančius povus. Tai, kad senas dvaras kelioms dienoms tapo XIX amžiaus didikų pobūvio vieta, yra tik puikiai surežisuotas renginys – Pšelevicų dendrologinio parko ir „Lider Pojezerza LGD“ veiklos grupės projektas, į kurį pakviesti ir svečiai iš Kauno rajono vietos veiklos grupės ir Raudondvario pilies dvaro, tačiau senas Pšelevicų dendrologinis parkas, esantis netoli Myslibužo, Lenkijoje, vietos, kur netoliese 1933 metais žuvo Darius ir Girėnas, – tikrai ne iliuzija.
Tai vienas seniausių Europos parkų, kur XX amžiaus pradžioje buvo išvesta ne viena nauja augalų rūšis ir veislė. Prie daugelio jų lotyniško pavadinimo buvo pridėtas čia dirbusio botaniko vardas, vėliau tapęs augalo oficialiuoju moksliniu pavadinimu ir tebežinomas mokslo pasaulyje dar ir šiandien tokiu vardu.
1801–1821 metais Pšelevicus valdė vokietis Heinrichas fon Borgštėdė (Heinrich von Borgstede), kuris 1814 metais čia, pastatė rūmus ir įkūrė parką. Dvaras įkurtas gražioje vietovėje – per parką teka du upeliai. Jie įteka į Plonios ežerą, o iš vakarų, upės Plonios ir Klukų kaimo link, driekiasi dvi parko alėjos, išlikusios dar iki dabar. Tai parkui suteikia ypatingą dvasią. Nepaisant to, tuomet šiose žemėse buvo sumaniai ūkininkaujama, todėl dvaras nebuvo panašus į ištaigią rezidenciją, o labiau į stambų ūkį. Valdant Borgštėdei ūkis tapo modernus, žemės našumas pakilo šešiasdešimčia procentų.
1821–1879 metais dvaro savininku tapo Prūsijos kunigaikštis Augustas ir jo nesantuokinis sūnus Augustas fon Prilvicas (August von Prillwitz). Ilgą laiką iš šio puikiai tvarkomo ir didelius derlius duodančio ūkio į netoliese esantį Berlyną buvo vežami sodo vaisiai, geriausios daržovės, gražiausi melionai, skintos žydinčios gėlės ir sodinukai. XIX amžiaus antroje pusėje, po kunigaikščio Augusto ir jo sūnaus mirties, paveldėjusieji vaikai nustojo rūpintis ūkiu.
XX amžiaus pradžioje ūkį įsigijo Kasparas Lachmanas (Caspar Lachmann), tačiau žinių trūkumas sumaniai tvarkyti ūkį pamažu nuskurdino dvarą. Sodai ir derlingi daržai jau nebedavė ankstesnio derliaus.
1922 metais Pšelevicus ir Lucinų kaimą nusipirko Konradas fon Borsigas (Conrad von Borsig), Vokiečių dendrologų draugijos narys, kuris dvidešimt hektarų vakarinės parko dalies pavertė natūraliu eksperimentiniu parku, kai kurias miško dalis bandymo plotais, o rytinėje rūmų dalyje sukūrė uolėtą reljefą. Tarp akmeninių uolų įkurdino japonišką sodą. Čia buvo pasodinti karlikinių atmainų spygliuočiai, Tolimųjų Rytų uolų krūmai ir žolynai. Daugelis augalų į Pšelevicus atkeliavo iš geriausių Berlyno augalų mokyklų. Bandymų parko koncepciją ir naujų augalų veislių kūrimo idėją Pšelevicų dendrologiniame parke Borsigas 1938 metais pristatė Vokiečių dendrologų suvažiavime Ščecine, tuometu vadintame Štetinu. Parko projektą vykdė ir jo įgyvendinimo darbus prižiūrėjo žymus architektas Heidenreichas (Heydenreich) tiesiogiai susijęs su Berlyno L. Špėto (L. Spätha) augalų mokyklomis.
Iki 1945 metų savo parku rūpinosi pats K. fon Borsigas, tiesiogiai tvarkydamas ir dokumentaciją. Tačiau kai tarybiniai rusų kareiviai dendrologinio parko savininką sušaudė, dokumentaciją ir visus jo užrašus kaip nepageidaujamo vokiečio sunaikino. Dabar vertingiausias dokumentas, liudijantis didelius Borsigo darbus, yra 1950 metais Henryko Chylareckio (Henryk Chylarecki) atlikta parko inventorizacija ir išlikę moksliniai augalų pavadinimai.
Iš tų laikų iki šiandien parke išliko pavienės obelys, veimutinės pušys, platanas, tujos, bukai, didžiulių medžių alėja, tačiau melioracijos pasekmėje išnyko daug retų vandens ir pelkių augalų.
Tai, ką matome šiandien didingame ir gražiai tvarkomame parke, yra dabartinių Pšelevicų dendrologinio parko vadovų ir mokslo darbuotojų kruopštaus darbo rezultatas. Tik 1976 metais Pšelevicų parkas buvo įrašytas į Paminklų apsaugos registrą. 1987 metais tuometinis parko vadovas doc. hab. dr . Henrikas Chylareckis (Henryk Chylarecki) Ščecine pristatė parko ribų atkūrimo projektą. 2006 metais baigti investiciniai projektai, pavadinti Botanikos tyrimų-bandymų centru.
Mokslininkai, besidarbuojantys laboratorijose, arboretume, parke, oranžerijoje, augalų mokykloje, puikiai suvokia šio seno parko reikšmę Lenkijos dendrologijos ir biologijos mokslui, valstybės kultūros palikimui. Bendradarbiavimas su taip pat senu Brandenburgo žemės Ebersvalde universiteto Miškų botanikos sodu, XXI amžiuje tarsi pratęsia Vokiečių dendrologų draugijos tradicijas šioje vokiškojoje Lenkijos dalyje. „Sovietmečiu viskas, kas turėjo vokiškas šaknis ar tradicijas, netgi vokiečių virtuvė, buvo oficialiai traktuojama kaip blogybė. Dabar kaip tik ieškoma vokiškų šaknų, o čionykštė vokiška virtuvė tapo netgi madinga,“ – sako Gražyna Zaremba-Šuba (Grażyna Zaremba-Szuba), konferencijoje skaičiusi pranešimą apie Vakarų Pamario krašto virtuvę ir maisto gaminimo tradicijas, o rugsėjį besiruošianti atvykti į Raudondvario dvarą su idėjomis, kurios gali būti realizuotos kartu su Raudondvariškiais.
Anot Pšelevicų dendrologinio parko direktorės Marijos Jolantos Syčevskos, šiandien siekiama atkurti ir išsaugoti parką kaip vientisą dendrologinį, botaninį, mokslinį ir kultūrinį vienetą, galintį padėti mokslo ir visuomenės reikmėms. Ryšiai su kitais Europos parkais ir dvarais suteikia galimybę dalytis informacija ir patirtimi. „Mes galime ir norime prisidėti atkurdami ir tvarkydami Raudondvario pilies dvaro parką, jo aplinką, nes turime mokslininkų, galinčių patarti,“ – sako direktorė. „Be to, jūs turite seną unikalią oranžeriją su labai didele palme ir tuo galite didžiuotis, o mums šiais metais teko sename sandėlio pastate naujai įrengti oranžeriją, kurioje vien projektavimas, augalų pirkimas ir pasodinimas, neįskaitant rekonstrukcijos ir statybos darbų, kainavo apie aštuonis šimtus tūkstančių zlotų. Čia surinkta Italijos gamtai būdingų augalų kolekcija, kurioje puikuojasi ir ypač senas alyvmedis.“, – didžiuodamasi pasakojo M. J. Syčevska.
Pšelevicų dendrologiniame parke yra arboretumas, bandymų plotai, kelios mokslinės laboratorijos, kur iš ląstelių dauginami augalai, vykdomi augalų ligų tyrimai. Vaikštinėdamas parko takais ir alėjomis tarp vandens telkinių, ilgais mediniais lieptais per mažus ežerėlius ar atkurtame japoniškame parke su nykštukiniu nameliu arbatai gerti, tarp daugybės nematytų išpuoselėtų augalų ir didingų medžių, net nepagalvoji, kad šis senas ir gražus parkas – augalų rojus buvo įkurtas daugiau nei prieš šimtą metų ir sukurtas žmonių, jau tada įžvelgiančių gamtos mokslų ir kultūros simbiozę.
Po neišdildomų įspūdžių ir suvaidinto spektaklio XIX amžiaus Pšelevicų dvare grįžtame į Kauno rajoną. Žvelgiant į Raudondvario pilies dvarą, atsinaujinantį ir nušvintantį vis kitomis spalvomis, seną parką, atkartojantį natūraliai susiformavusį kraštovaizdį, dabar papuoštą senosiomis, kerinčius kvapus skleidžiančiomis XIX amžiaus parko rožėmis, norisi tikėti, kad čia nesuklestės XXI amžiaus besaikis pragmatizmas – oranžerijoje bus įkurdinta kavinė, o ne oranžerija kavinėje, rūmuose pakaks vietos ne tik apeigoms, pramogoms ir ramiam visaverčiam poilsiui, bet ir dvarų kultūrai, menui, kūrybai, žmonėms, Raudondvario dvarą garsinusiems ir pavertusiems vienu patraukliausių kultūros paveldo objektų mūsų krašte, Lietuvoje ir į Vakarų Europos kultūrą įtrauktą kaip elitinės kultūros sklaidos židinį ir po restauracijos galėsiantį pakviesti taip pat į spektaklį realybėje.
Autorius yra VšĮ „Raudondvario dvaras“ direktoriaus pavaduotojas-menų inkubatoriaus vedėjas