Mėgdavo pinti ir lietuviai. Įsikūrę prie upių ir ežerų, jie pindavo savo buičiai reikalingus daiktus - bučius, venterius, krepšius, karklų vytelėmis apipindavo tvoras. Vėliau išmoko pinti vaikiškas lovytes, lopšius, kitus baldus, krepšelius ir bambles grūdams supilti.
Atsirado ir dekoratyvinis pynimas. Kiekvienas kaimas turėjo savo račių, kubilių, kurpių, siuvėją ir pynėją. Labai gerbiami buvo tie žmonės, kurie moka kokį nors amatą, o patys darbščiausi buvo vadinami meistrais. Ne veltui liaudies patarlė sako: „Amatą mokėsi - bado neregėsi“. Aš dar pridurčiau: „Moki pinti, vadinasi, investuoji į ateitį“.
Šios profesijos ir kitų pynimo meno paslapčių galima išmokti Telšių kolegijoje. Aš ją baigiau 2011 metais, - įgijau dailės ir technologijų mokytojo profesiją.
Penki šios profesijos privalumai:
1. Pinti daiktai populiarūs, visada turi paklausą, todėl nesudaro sunkumų juos realizuojant.
2. Pigi pynimo žaliava (nereikia didelų sąnaudų), jos galima prisiruošti visiems metams.
3. Pinti daiktai - ekologiški, jiems nebūtinas cheminis apdorojimas.
4. Galima pinti ir gamtoje, tam nereikia nei specialių patalpų, nei ypatingo sandėliavimo.
5. Ugdo žmogaus estetinį skonį, puošia buitį, aplinką, saugo tėvų ir senelių tradicijas.
Penki šios profesijos trūkumai:
1. Pynimas - kruopštus darbas, reikalaujantis daug kantrybės, meilės ir laiko.
2. Jauni žmonės pynimą laiko „senių“ darbu, nors pintais darbais ir grožisi.
3. Pinti daiktai visada yra gražesni, kai pinami iš nuluptų vytelių, tačiau, norint iš tokių pinti, reika jas papildomai apdoroti - virinti (kainuoja dujos).
4. Pynimo medžiagos paruošimas užima daug laiko.
5. Pynimas iš vytelių - grynai rankų darbas, jo nepakeis mašinos.
Šis rašinys yra konkurso „Penki mano profesijos privalumai ir penki trūkumai“ dalis. Norite dalyvauti konkurse? Sąlygas skaitykite čia!