Kaip žinia, dabar maždaug 130 mlrd. eurų ES biudžetas surenkamas visoms šalims siekiant savo dalies, dalis patenka į pridėtinės vertės ir kitus mokesčius. Tačiau jie nėra tiesioginiai, o mokami per valstybių biudžetus.
Diskusijos apie tiesioginius mokesčius prasidėjo prieš kelerius metus, kaip siūlymai nubausti kaltuosius dėl krizės - visų pirma bankus ir finansinius tarpininkus, kurių neapdairumas lėmė bankų krizę ir ekonominį nuosmukį bei nedarbą.
Iš pradžių buvo kalbama ne tik apie tiesioginius mokesčius iš bankų sektoriaus, bet ir iš oro transporto, tačiau valstybės tam neskubėjo pritarti, kaip neskuba ir dabar palaiminti mokesčio bankams už transakcijas.
Europos Komisija praėjusią savaitę pamėgino užsispyrusius įtikinti, kad vis dėl to bendras mokestis būtų vertingas ir sumažintų politikų galvos skausmą kaip surinkti didesnį biudžetą, iš kurio reikia dalį lėšų skirti ES iždui.
Taigi EK skaičiuoja, kad Vokietija sutaupytų 10,7 mlrd. eurų, Lenkija – 1,8 mlrd. eurų, Latvija, panašiai kaip ir Lietuva – apie 81 mln. eurų (tai daugiau nei pusė sumos, kurios reikėjo šiemet atstatyti prieš dvejus metus sumažintas pensijas), Didžioji Britanija sutaupytų apie 7,6 mlrd. eurų, jeigu sutiktų su minėtu mokesčiu. Iš viso iš šalių įnašų galėtų būti sutaupyta apie 81 mlrd. eurų iki 2010 m. Tačiau šio mokesčio entuziastų ne tiek ir daug – devynios šalys narės nori tokio mokesčio.
O tai reiškia, kad jos vienos pačios tai ir gali padaryti, tam nebereikia EK įsikišimo.
Bankai, žinoma, prieštarauja, tvirtindami, kad galiausiai vis tiek tuos pačius mokesčius sumokėsime mes patys, vienu ar kitu būdu, - nes bankai bus priversti didinti įkainius. Taigi, anot jų, be reikalo EK jaukia galiojančią sistemą.
Tačiau ES jau kuriasi atskiri judėjimai, kurie ragina vyriausybes pritarti tokiam žingsniui, nes kaltieji turi būti nubausti, ar bent jau atbaidyti nuo galimų klaidų kartojimo. Pritariantieji Robino Hudo mokesčiui pirmiausia nori susigrąžinti sunkmečiu bankų gelbėjimui skirtus milijardus.
Už mokesčius atsakingas komisaras Algirdas Šemeta yra sakęs, kad šis mokestis atitinka piliečių lūkesčius ir yra apsaugotas nuo sukčiavimo: jeigu bankai perkeltų savo pagrindines atstovybes į trečiąsias šalis, vis tiek to mokesčio jiems nepavyktų išvengti.
„Mes sukūrėme visiškai naują mokesčių mokėtojo apibrėžimą ir pagal jį nesvarbu, kur pats sandoris įvyksta – ar Europos Sąjungoje, ar už jos ribų. Jeigu bent viena sandorio šalis turi ryšį su ES, tokio mokesčio nepavyktų išvengti. Mūsų supratimu, šios nuostatos leidžia užtikrinti, kad rizika, jog sandoriai persikels į trečiąsias valstybes, yra sumažinta iki minimumo“, - yra sakęs A. Šemeta.
Lietuviai taip skrupulingai kaip britai nesuskaičiavo, kiek jų šalis prarado dėl krizės. Bet galbūt ir mums reikia aktyvios diskusijos, ar mums reikia tokio teisingumo arba Robino Hudo, o gal Tado Blindos mokesčio?
Šios savaitės video tema - Lietuvos mokslo būklė:
