Tačiau dar niekada Vokietijos Vyriausybės vadovas aktyviai nedalyvavo Prancūzijos prezidento rinkiminėje kampanijoje. Situacija keičiasi. Šių metų sausio pabaigoje Angela Merkel paskelbė padėsianti kolegai dešiniajam Nicolas Sarkozy būti perrinktam Prancūzijos prezidentu. Ir ne tik idėjine bei moraline parama. Jau yra suplanuoti bendri Merkel ir Sarkozy pasirodymai Prancūzijos rinkimų apygardose šį pavasarį.

Europos integracijos specialistai dažniausiai pastebi tik sisteminius fenomenus (fiskalinės politikos sutartis, didesnes Europos Parlamento galias po Lisabonos Sutarties ir pan.) kaip skatinančius Europos tautų susiliejimą į savitą, unikalią Europos politinę bendruomenę. Tuo tarpu asmeniniai politinio elito santykiai dažnai praslysta pro specialistų akis.

Geriau panagrinėjus ES istoriją akivaizdu, kad Europos integracija – elito, o ne plačiosios visuomenės projektas. Taigi, itin glaudaus Merkel ir Sarkozy bendradarbiavimo turbūt negalima nurašyti vien tik faktui, kad pirmąkart istorijoje šį tandemą sudaro skirtingų lyčių atstovai.

Merkozy fenomenas – euro zonos krizės pasėkmė

Vokietijos ir Prancūzijos vadovų bendradarbiavimas jau kurį laiką yra toks glaudus, kad humoro jausmo nestokojantys Europos Sąjungos politikos apžvalgininkai nusprendė nesivarginti kiekvieną kartą minėti abiejų valstybių vadovų vardų ir pradėjo šį tandemą vadinti tiesiog „Merkozy“. Šiam dviejų iškilių politinių asmenybių susiliejimui didžiausią įtaką padarė vadinamoji euro krizė, kai Europos elitas suprato, kad dar vienas bandymas išspręsti krizę vienpusiškais veiksmais vaisių neduos.

Kai praėjusių metų gruodžio pradžioje Ekonominė ir pinigų sąjunga priartėjo prie žlugimo ribos, tapo akivaizdu, kad tik didžiausias ekonomikas turinčių Europos valstybių vieningi veiksmai gali padėti suvaldyti krizę. Ir tada į pagalbą atėjo Merkozy.

Nors kai kurie žymūs ekonomikos analitikai spėjo, kad euro žlugimas bus paskelbtas jau 2011 metų gruodžio 8-9 dienomis vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime, gruodžio 5 dieną Vokietijos ir Prancūzijos vadovai sugebėjo pasiekti susitarimą, kuris išgelbėjo euro zoną. Šią dieną galima laikyti Merkozy gimtadieniu. Susitarimo tekstas skelbia, kad Ekonominės ir pinigų sąjungos šalys narės bei siekiančios tokiomis tapti šalys privalo vykdyti griežtesnę fiskalinę politiką. Dar daugiau, fiskalinę šalių discipliną turėtų prižiūrėti ir užtikrinti ES institucijos. Taip „ekonominis Merkozy“ pradėjo pirmąsias savo dienas.

Nuo to laiko Merkozy augo ir stiprėjo, tačiau pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais specializavosi tik ekonominės Europos Sąjungos politikos srityje. Pasiekta nemažai. Šio proceso kulminacija galima laikyti sausio 30 dieną pasirašytą fiskalinės drausmės sutartį. Joje ES valstybės (išskyrus Jungtinę Karalystę ir Čekiją) nustatė tikslius leidžiamus procentus nuo BVP biudžeto deficito bei sutarė taikyti automatines sankcijas valstybėms, kurių biudžeto deficitas viršija nurodytus procentus BVP.

Šalys taip pat nutarė įrašyti šią nuostatą į savo Konstitucijas, o Europos Teisingumo Teismui suteikta galia nuspręsti, ar naujosios nacionalinės teisės nuostatos yra pakankamai įpareigojančios. Taip pat Prancūzijos ir Vokietijos vadovai sugebėjo kuriam laikui pamiršti nesutarimus dėl to, kada (ir ar apskritai) turėtų būti įvestas finansinių transakcijų mokestis bei kokį vaidmenį Europos Centrinis Bankas turėtų prisiimti gelbstint išklibusias Europos Sąjungos ekonomikas. Labai svarbu suprasti, kad ši ekonominė integracija nėra tik savaiminis atsakas į euro zonos krizę. Be glaudaus Vokietijos ir Prancūzijos lyderių bendradarbiavimo ir lyderystės tolimesnė ekonominė integracija nebūtų buvusi įmanoma.

Nuo pat gimimo Merkozy fenomenas buvo aiškiai juntamas kiekviename laikraščio, žurnalo ar internetinio puslapio, kalbančio apie ekonominę ES politiką, straipsnyje. „Ekonominis Merkozy“ jau tapo ES kasdienybės dalimi. Tačiau sausio pabaigoje ES visuomenė tapo naujos šio fenomeno atmainos, kurią būtų galima pavadinti „politiniu Merkozy“, gimimo liudininkais.

Vokietijos ir Prancūzijos konservatorių elito integracija

Dar prieš pačiam Nicolas Sarkozy iškeliant savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) išplatino pranešimą, kad Vokietijos kanclerė aktyviai parems Sarkozy jo rinkiminėje kampanijoje pavasarį. Po tokių naujienų vienas interneto komentatorius iš Prancūzijos ironiškai pareiškė besidžiaugiąs galėdamas apie Prancūzijos politines naujienas pirmiausia perskaityti Vokietijos žiniasklaidoje. Europos spaudoje iš karto pasirodė ir daugiau straipsnių su ironiškais pavadinimais: „Merkel balsuoja už Sarkozy“, „Merkozy – į prezidentus?“, „Merkel vadovaus Sarkozy rinkiminiam štabui“.

Atrodo, kad Vokietijos konservatyvusis elitas jau pradėjo Sarkozy rinkiminę kampaniją. Įtakingas CDU partijos narys Herman Gröhe, dalyvaudamas Sarkozy remiančios Sąjungos už liaudies judėjimą (UMP) suvažiavime, pareiškė, kad dabartinis Prancūzijos vadovas yra „geriausias kandidatas gyventi Eliziejaus Rūmuose ateityje“. Jo nuomone, socialistų kandidatas François Hollande, laikomas pagrindiniu Sarkozy priešininku, yra „grėsmė euro zonai“ ir „jo miglotos kalbos nesiūlo jokių sprendimų neatidėliotinoms ES problemoms“.

Prancūzijos politinio elito reakcijos į tokius Merkel ir jos partijos kolegų pareiškimus buvo skirtingos. Pats François Hollande reagavo ramiai ir netgi šiek tiek ironiškai. Jo teigimu, Sarkozy „turi teisę“ pasikviesti Vokietijos kanclerę į rinkiminius susitikimus, kad ši galėtų jį „apginti nuo kritikos“. Taip pat jis pareiškė, kad tai nesutrukdys jam dirbti su Merkel, jeigu jis būtų išrinktas. Tuo tarpu kiti Prancūzijos Socialistų partijos atstovai tokius Vokietijos konservatorių veiksmus vertino žymiai kritiškiau. Minėtos partijos atstovo spaudai Manuel Valls nuomone, tai pažeidžia Prancūzijos valstybės suverenitetą. Iš tiesų, pagalvokite, kaip mes Lietuvoje jaustumėmės, jei, pavyzdžiui, Latvijos Ministras Pirmininkas atvažiuotų į Lietuvą paremti kurį nors kandidatą prezidento rinkimuose.

Žodinė parama vienam iš kandidatų kitos valstybės vadovo rinkimuose nėra naujas dalykas, nors apskritai tokie veiksmai dažnai sukelia kitų kandidatų ir platesnės visuomenės nepasitenkinimą. Tai, kas nauja šioje istorijoje, yra Merkel aktyvus įsitraukimasį Sarkozy rinkimų kampaniją.

Merkozy fenomenas įgauna aiškią politinę dimensiją. Galbūt iš tokių pirmųjų itin glaudaus didžiųjų ES valstybių politikų bendradarbiavimo apraiškų dar negalima daryti išvados, kad tai, ką matome, yra bendro Europos politinio elito formavimosi pradžia. Vis dėlto, Merkozy fenomenas leidžia daryti tokį spėjimą ir verčia ES politika besidominčius piliečius akylai stebėti jo evoliuciją.

„Euroblogas.lt“ yra tinklaraštis, kuriame jauni žmonės, gyvenantys įvairiuose Europos kampeliuose, dalijasi savo požiūriu į žemyno aktualijas ir pasakoja asmenines patirtis. Svetainės autoriai kasdien rašo jaunimui svarbiomis temomis – nuo karjeros galimybių iki savanorystės, nuo ekonomikos iki pramogų.