Iš tikrųjų, dar nežinojau, kur tiksliai važiuosiu, bet preliminarus planas buvo Ženeva ir kalnų kelias Davosas Stelvio. Visa kita buvo laisvai pasirenkama programa, priklausoma nuo atostogų pabaigos datos.
Susidėjome daiktus ir pajudėjome. Kaip visada kažko trūko. Cigaretės ir eurai buvo tai, ko tokioje tolimoje kelionėje man tikrai reikėjo. Alytus spręsti šiai problemai pasirodė esantis visiškai pasiruošęs ir nustebino trumpomis eilėmis banke ir parduotuvėje.
Įsėdęs į automobilį, įjungiau valytuvus, nes lijo pakankamai stipriai. Tada dar nežinojau, kad kito lietaus teks laukti dešimt dienų. Ką gi, judame. Įvažiavom į Lenkiją. Įsijungėme navigacinę sistemą (tą pačią „Onutę“, apie kurią rašiau kalbėdamas apie ankstesnes keliones; dar kartą ačiū tėčiui) ir klausome, ką pasakys tas protingas balsas, nors iš esmės iki Varšuvos kelias jau žinomas mintinai.
Varšuva. Pirmosios bėdos su automobiliu. Įprastai visada buvęs labai patikimas, šį kartą užgęsta vidury gatvės, po poros bandymų vėl užsiveda ir juda toliau. Kaip visada Varšuvą kertame gana lėtai. Užtrunkame daugiau nei valandą. Tačiau vis tik išvažiuojame iš jos. Toliau lekiame į Krokuvą, šiek tiek už jos numatyta nakvynė.
Įdomesnių nutikimų neatsitinka ir beveik nestodami pasiekiame Krokuvą, kurioje darome pirmą ilgesnį sustojimą kodiniu pavadinimu „nusipirkime maisto vakarui, rytojui ir gal dar kažką įdomaus“. Miestas taip pat ne kartą aplankytas, tad pažįstamas gana neblogai. Susirandamas žinomas ir patikimas vietinės reikšmės supermarketas ir vykdomas numatytas planas.
Palikę prekybos centrą, pajudame link Zakopanės. Kelionė nebuvo maloni, nes automobilis pradėjo vis dažniau ožiuotis ir sunkiai „traukė“. Nuspręsta jį apžiūrėti kitą dieną. Randame kempingą ir ilgai netrukę jau snaudžiame. Galų gale ir valandų jau beveik 12.
Lenkiškas rytas. Greitai išsiaiškinę, kur yra artimiausia autodetalių parduotuvė, pajudame link jos. Gatvėje keičiamės oro ir kuro filtrus, nors šie dar neturėjo būti prasti. Situacija pagerėja, bet nežymiai. Nuvažiavus iki Lenkijos – Slovakijos sienos stojame ten, kur kažkada buvo muitinė ir bandome susitvarkyti automobilį taip, kaip priklauso.
Darbų sąrašas: problemos suradimas – 20 minučių, sprendimo sugalvojimas – 20 minučių, sprendimo įgyvendinimas – 1 valanda. Panaudota originalių dalių – 0.
Tiems, kas supranta apie mechaniką, galiu pasakyti, kad buvo trūkusi turbinos vakuumo žarnelė. Sutvarkyta. Užsidedu pliusą ir lekiame toliau. Čia iš esmės bėdos ir baigiasi. Sutapimas ar ne, bet jos baigėsi ties Lenkijos siena. Matyt, tai kažką reiškia.
Slovakija. Perkame pirmą kelių mokesčio vinjetę ir klijuojame ją ant stiklo. Šalis nustebino pilių ir jų liekanų gausumu. Aplankome keletą pačių įspūdingiausių, suvalgome kavinėje įsiūlytą nacionalinį patiekalą, kuris kaip paaiškėjo, yra ne tik labai skanus, bet ir jo porcijos yra tokios, nuo kurių, matyt, ir Žydrūnas Savickas jaustųsi sotus.
Važiuojame toliau. Keliai sutvarkyti, kvepia Europa. Iki sostinės Bratislavos 200 km važiuojam autostrada. Jėga. Minėtąjį miestą pasiekiame labai greitai. Nusprendžiame įsikurti kempinge, esančiame mieste, ir tik po to pajudame į miestą, kad prireikus galėtumėm ramiai jame pabūti. Pasiliekame kiek ilgėliau. Juk neįtikėtinai gražus miestas, o ypač senamiestis, kuris man asmeniškai priminė Vilnių. Daug žmonių, lauko kavinių, tvarkinga Dunojaus pakrantė. Slovakijoje buvau jau šeštą kartą, bet tai buvo pirmasis kartas, kai aplankiau šios man mielos šalies sostinę. Sužavėjo.
Parsirandame į kempingą ir lendame į palapinę snausti. Ryt jau laukia Austrija ir galbūt Lichtenšteinas su Šveicarija. Gulėdamas suprantu, kad kempingas ne tik prie pat ežero, bet ir prie pat oro uosto. Tai trukdė kokias 3 minutes. Daugiau neatsimenu.
