Jau iš vakaro susidarę kelionės maršrutą ir numatę nakvynės vietą, buvome užtikrinti sėkme ir kai ką teko tik pakoreguoti.
Pirmąja sustojimo vieta tapo Karmėlava. Žinoma, dėl savo didžiųjų cepelinų. Kavinė buvo pasiruošusi priimti daug savaitgalio lankytojų, nors ir buvo artipilnė, lauke vietų dar radome. Čia puikiai ir gausiai papietavome. Na, gal tik vaikiškasis meniu šiek tiek nuvylė, iš jo praktiškai nieko nebuvo, o cepelinai vaikų skrandukams šiek tiek per sunkus maistas, bet prišokdami tai prie vieno, tai prie kito iš tėvų, ir užbaigę savo pietus gausia ledų porcija, pasisotino ir jie.
Papietavus prasidėjo tikroji kelionė. Pasukę Jurbarko link, 141-uoju keliu patraukėme nustatytu maršrutu. Atvykę i Serėdžiaus miestelį, neišsigandę lietaus, kopėme į aukštą piliakalnį gausybe laiptelių. Vakarinėje miestelio pusėje, prie upelio, išlikęs XIII a. piliakalnis (dar vadinamas Palemono kalnu). Pasak vienos legendos, Nerono valdymo laikais, iš Romos pabėgęs jo giminaitis Palemonas čia radęs prieglobstį.
Čia buvo garsi senovės lietuvių šventvietė, vėliau stovėjo Pieštvės pilis, kurią kryžiuočiams pavyko sudeginti tik sugriovus Kauno pilį 1363 m.; pilis buvo atstatyta 1412 metais, tačiau XV a. pabaigoje sunyko. Nuo piliakalnio atsiveria nepakartojamas Nemuno vaizdas ir gražus Lietuvos peizažas. Ši vieta, matyt, pamėgta jaunavedžių, nes mums ją lankant sutikome ne vieną porą su palyda.
Kiek tolėliau piliakalnio, miško tankmėje, stūkso Belvederio dvaras ir jo pastatai. Dvaras apleistas, nors pastatai dar ganėtinai geros būklės. Jis yra respublikinės reikšmės architektūrinė, urbanistinė vertybė. XVIII-XIX a. iškilusios didikų Burbų giminės atstovas Kauno gubernijos bajorų maršalka Kletas Burba pastatydino puošnią itališko stiliaus (taip vadinamo palazzo stiliaus) rezidenciją.
Kiek vėliau buvo pastatyta oficina, ūkiniai pastatai. Apie 1880-1881 m. rūmai buvo perstatyti. Pastatas pasižymi harmoningu paprastumu, o santūri fasadų linija puikiai puošia Nemuno skardį. Dviaukščiai mūriniai netaisyklingo plano rūmai su triaukščiu bokštu buvo prabangiai įrengti viduje. XIX a. pab. netoli rūmų pastatyta koplyčia, kurioje buvo laidojama Burbų giminė. 1922-1925 m. dvaro rūmuose veikė žemės ūkio, pienininkystės mokykla, nuo 1944 m. - pienininkystės technikumas, o 1961 m. įsteigtas žemės ūkio technikumas.
Belvederio architektūrinį ansamblį papildo rūmus supantis peizažinis parkas, susiliejantis su natūraliu mišku.Parko teritorijoje yra nedidelis tvenkinys, nuo rūmų šlaitu link kelio Kaunas – Jurbarkas ir Nemuno veda puošnūs laiptai su 365 pakopomis. Belvederio dvaras privatizuotas 2005 metų pabaigoje. Šiuo metu rengiami jo pritaikymo turizmo poreikiams projektai. Dvare numatoma teikti konferencinio turizmo paslaugas, plačiai panaudoti regiono rekreacinius išteklius, plėtoti muziejinę veiklą. Nors dvaras ir apleistas, mus jis sužavėjo, tarsi jautiesi nusikėlęs į tuos laikus, kai gyvenimas čia „virė“. Ypač patiko svirno pastatas su gražiu balkonu jame. Labai tikimės po keleto metų pamatyti šį dvarą atgimusį.
Palikus Serėdžiaus miestelį, patraukėme toliau. O toliau pagal planą - Veliuona, jos dvaras, bažnyčia ir piliakalniai. Mieste yra išlikę keturi architektūriniais paminklais vadinami objektai, tokie kaip „Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų“ bažnyčia, Veliuonos dvaras.
Galima aplankyti kitus devynis architektūrinius paminklus, vienas jų – archeologinis piliakalnių kompleksas. Norintys geriau susipažinti su istorija, gali apsilankyti čia veikiančiuose keturiuose muziejuose: regiono istorijos, garsiųjų poetų, Petro Cvirkos ir Jono Mačiulio – Maironio, gamtos bei literatūros. Veliuonos dvare veikia muziejus, į kurį, deja, mes jau nespėjome, buvo per vėlu. Bet apžiūrėti aplink ir pasisemti to meto dvasios, tikrai galėjome.
Veliuonos dvaro rūmai – vieni didžiausių ir gražiausių medinių klasicistinių dvarų rūmų Lietuvoje. Veliuonos dvaras, ilgą laiką buvęs karališkasis dvaras, XIX a. pr. atiteko Žemaičių seniūnui J. Poniatovskiui, vėliau - bajorams Zaleskiams, iš kurių labiausiai išgarsėjo 1852 m. Veliuonos dvare gimęs Vladislovas Zaleskis, tapęs Tebų (Graikija) arkivyskupu, popiežiaus apaštaliniu nuncijumi. Iki šių dienų išlikę mediniai dvaro rūmai, statyti 1818 – 1820 m. Priešais rūmus – erdvus, ovalios formos, itin gražus parteris. Rūmuose įrengta Veliuonos krašto buities ir istorijos ekspozicija.
Po Veliuonos sekė Raudonė su savo pilimi. Atvykus čia iš karto pamatėme visai kitokį vaizdą nei anksčiau. Nors Veliuonos dvaras ir priima lankytojus, bet savo vaizdu tikrai neprilygsta Raudonės piliai. Apžiūrėjome šią pilį tik iš išorės, nenorėjome trukdyti vestuvininkų laukiantiems svečiams. Raudonės pilį XVI a. ketvirtajame ketvirtyje pastatė miškų valdytojas ir pirklys Krišpinas Kiršenšteinas. Pilis XVII-XIX a. ne kartą buvo rekonstruota. Dabartinę išvaizdą pilis įgavo po XIX a. viduryje atliktos rekonstrukcijos. Pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla. Turizmo sezono metu lankytojai leidžiami į pilies bokštą, nuo kurio atsiveria plati apylinkių panorama.
Na ir paskutinė mūsų aplankyta pilis - Panemunės pilis. Ja pasidžiaugėme tik privažiavę šalia jos, nes šiuo metu ji rekonstruojama. O ir atėjęs vakaras ir nuovargis jau buvo sumažinęs mūsų pažintinį troškimą. Panemunės pilis, vad. Gelgaudų, Vytėnų pilimi, pastatyta ant Nemuno dešiniojo kranto aukštumos kyšulio, šalia Kauno - Jurbarko plento.
Jonušas Eperješas 1604 m. pradėjo statyti pilį buvusio Panemunės dvaro vietoje. Jos statyba buvo baigta apie 1610 m. Pirmoji pilis buvo renesansinė, nors turėjo ir vėlyvosios gotikos elementų. Pilį supo 5 tvenkiniai, prie kurių stovėjo 4 malūnai bei ūkiniai pastatai, likę iš senosios dvaro sodybos. XVII a. viduryje J. Eperješo sūnus Kristupas pilį rekonstravo, ji įgavo baroko elementų.
1753 m. jau apleistą pilį įsigijo baronas Igelstromas, iš kurio 1759 m. nupirko Žemaitijos bajoras Gelgaudas. Po 1783 m. pilis buvo rekonstruota klasicizmo stiliumi, dalis senųjų pastatų nugriauta. Pilis nukentėjo per 1831 m. sukilimą, o 1832 m. už Gelgaudų dalyvavimą sukilime valstybės buvo nusavinta. Vėliau priklausė valstybei, įvairiems savininkams, dalis pilies sunyko. Pilies restauracija pradėta 1987 m. Šiuo metu išlikę 2 korpusai - vakarinis su dviem bokštais ir pietinis bei rytinio korpuso griuvėsiai.
Tokiais architektūros ir istorijos objektais mūsų pirmos dienos kelionė baigėsi. Nors iš anksto buvome suplanavę nakvynei likti Šilinės kaime esančiame kempinge, tačiau, kaip tikri lietuviai, nutarėme geriau pataupyti, juolab, kad jame tą naktį žmonės ruošėsi švęsti vestuves.
Nakčiai puikią vietą radome čia pat, Nemuno pakrantėje, ne taip toli nuo kelio, bet ir puikiai mus paslepiančioje krūmokšniais vietoje. Palapinė, laužas ir įspūdžių dalinimasis pavertė vakarą tikru stovyklavimu. O pabudę ryte, gerai pailsėję, tęsėme kelionę.
Nors kelias jau ir buvo namo, tuo pačiu, kuriuo atvykome, jau negrįžome, pasirinkome maršrutą pro Raseinių rajoną, Ariogalą ir Kėdainius. Dar stabtelėjome Ariogaloje prie Mergelės Marijos ašarų šaltinio ir kupini įspūdžių bei šiokio tokio kelioninio nuovargio patraukėme namų link.
Kelione likome labai patenkinti. Panemunė – tai netik vaizdingas kelio ruožas, tai tiesiog kas keli žingsniai pilnas įvairiausių pažintinių objektų kelias. Tikrai nenusivilsite pasirinkę šį maršrutą.
Naudoti šaltiniai: vikipedija.lt, dvarai.lt, way2lithuania.com, musupaveldas.lt