Psichologinis pasirengimas kelionei
Pradėjus psichologiškai ruoštis kelionei, apmąstai tokius aspektus, kaip skrydžio saugumas, savęs patikėjimas į saugias piloto rankas (grįžtant į Lietuvą, vienas iš pilotų, išėjęs iš piloto kabinos, žaviai koketavo su stiuardesėmis, bet, kiek žinau, lėktuvą valdo du pilotai, tikiuosi, kad mūsų lėktuvas nebuvo nustatytas ant autopiloto), teroristų išpuoliai, prapuolę bagažai ir t.t., ir pan.
Kai kam atostogas gali sugadinti ir kiekvieną dieną nekeičiama patalynė, bet aš savęs prie tokių keliautojų tipo nepriskiriu... Labiau prie tokių, apie kuriuos rašoma, - šis ekonominės klasės viešbutis skirtas nepretenzingiems klientams.
Jau grįžtant namo ir įsėdus į lėktuvą bei išgirdus lietuvišką šneką, pagalvojau, va kaip tie lietuviai Egiptą užkariauja, bet po to supratau, kad skrendame tai juk į Lietuvą ir nereikėtų stebėtis, kad sėdžiu šalia lietuvių, kuriems, kaip anksčiau išsiaiškinome, kelionė nelabai - patalynės viešbutyje kiekvieną dieną nekeitė, maisto apsirinkimas skurdus ir šiaip reikės važiuoti ilsėtis kur nors geriau ... Supratau, kad kai kam atostogos – tai kasdien keičiama patalynė ir maistas, skirtas gyvybei palaikyti.
Kolios tipažas
Prisiklausę kalbų kaip slavės su 10 centimetrų pakulnėmis trasuoja aplink Gizos piramides per smėlį: „Kolia!“ Ir Kolia prisistato kur buvęs kur nebuvęs. Beje, su Kolios tipažu teko susidurti kelionės į Kairą metu. Jis su išrinktąja Vika (vardas nepakeistas) visos kelionės metu arba fotografavo, arba filmavo, arba peržiūrinėjo nuotraukas. Vikai nuo valdingojo Kolios vis tekdavo kokia pastabėlė: „Ni tak stala, ti takoi kadr“ (liet. ne taip atsistojai, ne toks kadras) ir t.t.
Net kokias dvi minutes Kolia buvo užbarikadavęs išėjimą iš siauro tunelio piramidėje, nes suklupusi ant siaurių laiptelių Vika pozavo neužmirštamam kadrui faraonų mirties buveinėse. Pasirodo, kai kam atostogos – tai nuotraukų darymas ir jų peržiūrėjimas. Juk reikia socialiniuose tinkluose ir draugams parodyti, kur buvai, ką darei, ką valgei. Ar matei, tai jau kitas klausimas, nebent per fotoaparato objektyvą...
Beje, ryte pabudus autobuse Vika atrodė žaviai, trys šešėlių juostos ir nė trupučio nenubyrėjęs makiažas (išvykti į Kairą reikėjo 23.30 val.!). Į Kairą važiavome su policijos konvojumi, kuris vis keisdavosi. Porą valandų teko laukti naktį kažkokiose dykynėse pamainos. Policijos konvojai atsirado tuomet, kai vieneriais metais buvo sušaudytas turistų autobusas, vykstantis į Luksorą...
Rymojimas prie piramidžių
Prie piramidžių ramiai nepasėdėsi, o norisi parymoti prie tos akmenų krūvos. Iš karto prišoka prekeiviai su savo „koškomis“ (kakaja krasivaja koška, pakupaite (liet. kokia graži katė, pirkite)), prišoka vienas, kitas prekeivis tai pamatęs irgi prišoka ir taip jie dviese mojuoja katėmis prieš veidą. Turizmo policija tokių dalykų turėtų netoleruoti, nes piramidžių papėdėse jie patruliuoja.
Dar nėrėm į tokius tunelius, už kuriuos mūsų gidas surinko po 5 dolerius, nors visi, kurie jau lindo ten, sakė, kad neverta. Bučiavau Sfinksą, nors nuotraukoje taip gerai ir to bučinio ir nematyti.
Egiptiečiai (jie ne arabai, o faraonų palikuonys, anot vienos knygutės, skirtos turistams) mėgsta prisistatyti rusiškais vardais Saša, Jaša ir panašiai, o vienas prisistatė Samir, atvirkščiai skaitant Rimas, viskas dėl tų turistų, kad tik jiems įsiteiktų, pamalonintų ir kapeiką nutręštų.
Ekskursija, kuri mus savotiškai sužavėjo, buvo Tūkstantis ir viena naktis. Tai turėjo būti uždegantis fontanų, šviesos, muzikos ir šokio pasirodymas. O buvo kažkas panašaus į tai - Fontanai buvo vandens srovelės, įrengtos prie įėjimo į viešbutį, kuriame vyko pasirodymas. Pasirodymas su arkliais buvo įspūdingas, tačiau pasirodymas vyko skambant rusiškai muzikai, t.y. visiems gerai žinomai melodijai, - vihadila na bereg Katiuša, na visoki bereg na krutoi. Tiesa, melodija buvo be žodžių.
Dar sukosi vyrai su sijonais maždaug kokį dvidešimt minučių. Pilvo šokis pranoko viską: nudriskę skarų siūleliai vijosi aplink šokėjų nugaras, kurios šokdamos žvalgydavosi vienos į kitas. Atranka į šokėjas turbūt vyko mokyklos aktų salėje ir buvo atrinktos pirmos pasitaikiusios, pašoko, gerai - imam.
Derėjimosi ypatumai
Sako, atvykus į jų kraštą, reikia derėtis dėl kainos, šis procesas gali užtrukti net kelias dienas, o jei nesiderėsi, liksi nesuprastas. Jau mūsų kelionei įpusėjus ir sesei derantis dėl kainos, ji pakomentavo: „Oi kaip jie supranta, kai nesideri.“ Kainos nelabai numuši. Bet jie, žaltakiai, sugeba paprašyti ir 23 dolerius už skarą, kurią galima nusipirkti už 2 dolerius, vadinamąją arafatkę, aš nusiderėjau nuo 23 iki 5 dolerių. Ir tai dar prekeivis man rodo į skaičiuoklę ir sako up up, žaltakis apsuko 3 doleriais... Toks tas arabiškas apsipirkimas.
Pagrindinėje Hurgados gatvėje drabužių mados užšaldytos kokiems 15 metų. Klausimas, kas dar galėtų pirkti medvilnines sukneles, su apačioje iškarpytomis juostelėmis...
Pastebėjom, kad arabės mėgsta ryškų makiažą, taip pat ir panašius rūbus kaip ir slavės.
Žinoma, arabai turi įprotį šokti iš parduotuvių ir temptis į vidų rodyti savo prekių. Gavau dovanėlių plastmasinį žieduką su akimi. Kyštelėjau sesei parodyti. Ji pagalvojo, kad aš jau išprotėjau ir įlindusi į parduotuvės kampą deruosi dėl 2 litų vertės žiedelio. Dar su sese gavome papiruso piešinėlių, skarabėjų (vabaliukas, nešantis laimę), magnetuką – žuvytę (sesuo tokio negavo), augalą, kuris, atrodo, gana padžiūvęs, bet vandenyje atsigauna. Dabar jis pas mane alaus taurėje turi skleistis.
Visus šiuos trofėjus sužvejojome per vieną vakarą. Bet šiaip jei jau koks prekybininkas šokdavo temptis į parduotuvę, aš bėgdavau. Buvo ir normalių prekeivių, kurie negraibstė už rankų. Į tokias parduotuves užeiti maloniau, bet niekada nežinai, ar nestvers tavęs už rankos kaip išprotėję.
Beje, gatvėje šmirinėjo turtai, t.y. katės sfinksiškais veidais. Įdomu, kaip su jų išvežimu, gal porą katyčių būtų padengę mano kelionės išlaidas Egipte?
Pirmą dieną, kai išėjome į savo rajoną pasivaikščioti, tai prekybininkai net iš visų kampų pradėjo bėgti, bėga jie ir per gatvę, stveria už rankų ir mirkčioja savo ilgomis blakstienomis. Bet jei ką, man arabės moterys, mergaitės gražesnės. Aš ir pati negalvojau, kad pas mane animus taip stipriai išreikštas. Matėm, kaip jaunos arabės viena po kitos ėjosi maudytis su visais rūbais, čadromis, viena iš vienos kranto pusės, kita iš kitos ir taip visos suėjo į vandenį, pliuškenosi, nardė...
Maitinimosi ypatumai
Posovietinių valstybių irgi atsiskleidė kelionėje. Gi ne paslaptis, kad užkariauti Egipto važiuoja daugiausia iš posovietinių šalių, nes tai palyginti su kitomis - nebrangi kelionė (žiemos sezonas, saulė, jūra). O mes, pasirodo, dar neprivalgę, nors jau greitai bus porą dešimtmečių kaip iš priespaudos išsivadavome.
Valgyti kai kurie prisidėdavo tiek, kad jau į pilnus skrandžius netilpdavo ir nunešdavo pilnas lėkštes. Pati valgiau daugiau, negu galėjau, tai jau ne valgymo, o rijimo ypatumai, nes per pusryčius ir vakarienę būdavo švediškas stalas. Jei būdavo šeši desertai, susikraudavau penkis. Suvalgydavau visus. Bet stebuklas - nepriaugau nė gramo, pavydėkime man. Gal kokį porą, jei atvirai... Gal net ir daugiau. Reikia neužmiršti, kad ir negulėjome kiauras dienas pliaže, o kiekvieną dieną į kokią ekskursiją traukdavome.
Taigi nuo maitinimosi ypatumų peršoksiu į mėgstamiausios ekskursijos ypatumus. Labiausia patiko išvyka į dykumas, pas vadinamuosius beduinus, o labiausiai pasivažinėjimas keturačiais, kadangi vienas traktoriukas nebeužsikūrė, tai operatoriui pritrūko mašiniuko ir jis nusprendė, kad mano vairavimo ypatumai kebloki, tai paėmė vairą už mane.
Dar mums rodė dykumoje miražą, beduinų gyvenimo ypatumus: čia pažiūrėkite jų sodelis (aptverti trys berželiai), čia jų šulinys, iš kurio jie negeria, čia jų trobelės, bet vidaus parodyti negalime, nes dar vaikus apkrėsite savo atsivežtiniu gripu ar dar kuo nors; čia beduinų ligoninė, t.y. trobelė, o toje trobelėje ant stalų sukrautos žolės į plastmasinius maišelius, karoliukai, šakelės ir panašiai. Tai logiška, kad po tokių kalbų daug kam kilo įtarimų, ar čia iš tikrųjų tie beduinai gyvena, nes niekur net šiukšlelės aplinkui nesimatė. Sesuo net išnėrė iš tos trobelės − ligoninės – parduotuvės. Taip jau viskas pakvipo komercija.
Mūsų gidas buvo už natūralią aplinką, mat kai rodė beduinų gyvūnėlius, mus įsitempė į daubą, kurioje tie gyvūnėliai gyvena, taip ir vaikščiojome ant spirų. Bet šiaip pietūs buvo tikrai skanūs, gėrėm arbatą, šokom šokius, stebėjom saulėlydį, jodinėjom ant kupranugario, valgėm šiltą beduinų duoną, − paprastutės pramogos, bet malonios. Kupranugarius vesdavo vaikai arba suaugę, tai sesuo prisiklausiusi kalbų apie gailias vaikų akis, vežėsi saldainių. Bet bonbonkių vaikai net neimdavo... Šokoladinius saldainius gavęs vaikas iš karto pasidalijo su savo gausia šeima, nešė mamai, kuri budėjo vadinamosios ligoninės viduje.
Nardymo ypatumai
Nardyti man sekėsi nekaip, nors ir apsirūpinau reikalinga technika, t.y. man, žabalai, reikėjo vienkartinių lęšių. Pirmą kartą, kai plaukiau, jų nepasiėmiau, kai nėriau, man pritrūko oro, mačiau tik kažkokius juodulius ir nusprendžiau, kad nesikankinsiu, o antrą dieną, kai plaukėme nardyti, buvo stiprus vėjas, - irgi ne ką panardžiau, mano sesers pelekai tik sušvytavo, taip ir likau nesupratus, ar geltoną žuvytę mačiau, ar kažkieno peleką.
Man pradžioje reikėtų kokį pradžiamokslį išeiti, užsimaukšlinti akvalangą, įbridus iki kelių ir įkišus galvą nardyti, t.y. sukioti galvą į dešinę į kairę į priekį atgal ...
Kelionės reziumė
Sužinojau posakio sekti arabiškas pasakas/pūsti arabus prasmę bei reikšmę.
Prekeivis arabas seka pasakas mano sesei.
Sesė norėjo pirkti odinę rankinę, bet žaltakis nesileido į derybas...
--
Kokie dalykai būtini nepamirštamoms atostogoms? Rašykite apie savo nepamirštamas atostogas, kokie dalykai buvo svarbiausi ir laimėkite savaitgalį dviems SPA viešbutyje „Belvilis“. Reikalavimai: ne trumpesnis nei 1500 tūkst. spaudos ženklų straipsnis (vienas psl. „Word“ programoje). Už nuotraukas gausite papildomai 50 balų. Savo rašinius siųskite el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nepamirštamos atostogos“ arba kelkite mūsų sistemoje čia. Rašinius siųskite iki rugpjūčio 17 d. Nugalėtojas paaiškės rugpjūčio 19 d.!