Tiesa, Ramygala labai ambicingai anais metais pasiskelbė (ar buvo paskelbta) besanti Lietuvos kultūros sostinė. Kiek ten kultūros nuo to sosto pažiro miestelėnams, nenarstysime, bet jau ožkų šventė sujudino visus, tiek žiūrovų, sirgalių ar šiaip žioplinėtojų miestas nebuvo matęs.
Renginio metu pasėta viltis, kad tai taps tradicija, ramygaliečius vertė spėlioti, nerimauti, laukti, kas gi bus šiais metais. Matyt, suplonėjusi piniginė lėmė, kad žiniasklaida nebepateikė žaismingos, bet labai tikslingos reklamos. O ir ne kiekvienas ožkos šeimininkas, aktyviai neparagintas, išdrįso savo augintinės privalumus viešinti. Taip liko namie garsusis ožys Stepanas – šeimininkas, žinodamas per didelį juodabarzdžio palankumą dailioms ožkytėms, suprato tiesiog neturėsiąs fizinių jėgų įtikinti savo ožį elgtis korektiškai.
Metinė ožkytė Avytė, gyvenanti Ramygalos pakraštyje, šventinį šurmulį iškeitė į saldų tinginiavimą po palinkusia slyvaite, beje, kasdien vis skurdesne lapija besipuošiančią. Prie pat triukšmingos autostrados gyvenanti kukli baltabarzdė ožkelė Sigutė, matyt, objektyviai įvertino savo išvaizdą ir pešiodama žolę, intelektualiu žvilgsniu stebėjo šventinį bruzdėjimą iš toliau. Buvo ir daugiau nesivaržančių. Juk ir mes, moterys, nepuolam „choru“ į visas misių varžytuves – kas, jei ne mes, paskui paburbės, kad pačios gražiausios, protingiausios, elegantiškiausios taigi namie liko...
Kaip ten bebuvę, ramygaliečiai judėjo jau iš ryto. Pirmasis dienos reginys, skambiai teatralizuotu turgumi pavadintas, siūlė tautodailininkų dirbinių, saldumynų, sūrio. Daug tikėjęsi auksarankiai meistrai, kažin ar benzinui „prisiprekiavo“, ramygaliečiai kažką pirko nebent šventinių pietų paįvairinimui. Na, o antrą valandą prasidėjo tai, ko visi labiausiai laukė, – ožkų paradas.
Jeigu praėjusiais metais laibakojės gražuolės beveik visos buvo sulaukusios suaugusiųjų amžiaus, šiemet ant ožkiškojo podiumo žengė visiškos nepilnametės, gal tik pernykštė vicemis Naomė, dar labiau ūgtelėjusi ir įsigijusi daugiau bendravimo patirties, išdidžiai demonstravosi. Kaip jau dažnai scenoje būna, talentas ir patirtis nepadėjo – ir vėl liko antra. Nepadėjo net namų sienos – gyvena gražuolė visai šalia miesto parko, kur vyko renginys, čia ir žolę kasdien pešioja.
Pirmosios gražuolės titulą tiesiog iš panosės nupūtė irgi žavi jaunutė juodukė. Praėjusių metų „misė“ buvo išskirtinai kukli, be jokio papuošalėlio, natūraliu grožiu švietė, kitos dalyvės irgi prašmatnumu netviskėjo. Šiemetinės varžytuvininkės blizgėte blizgėjo, stėbėtis reikėjo šeimininkų išmone ant visų įmanomų ir neįmanomų vietų pagražinimų prikabinti. Gal tikrai krizė jau baigėsi, jei į prabangą atsigręžėme?
Su vietinių pajėgų muzikiniais intarpais ožkelės atiko ne itin sudėtingas užduotis, penkių vertintojų žiuri stropiai skaičiavo balus. Kelios dešimtys žiūrovų apsupo „podiumą“, kitiems visiškai užstodami reginį. Pastarieji nelabai jau ir nusiminė – kas plepėjo seną draugą sutikęs, kas alaus išlenkti nuėjo ar į pavėsiuką pasitraukė – diena taigi karšta. Viskas vyko sklandžiai, teisingai, tik to pernykščio entuziazmo ir ugnelės – nė kvapo. Dar nesibaigus konkursui, žiūrovų ratas aptirpo.
Bet būkime optimistai. Ramygaliečiai tiki, kad sekančiam ožkų paradui iš visų kiemų išlįs kukliosios gražuolės, ūgtels ir išminties įgis šiųmetinės nepilnametės, rasis naujų jauniklių. Jų šeimininkai tikrai įgis dar daugiau išmonės, ruošdami smailiarages metinei šventei, organizatoriai per metus prigalvos naujų rungčių ir užduočių. O Ramygala ožkų sostinės vardo tikrai niekam nesiruošia užleisti. Iki kitų metų, ožkininkai ir sirgaliai!