Gal pradėsiu nuo to, kad buvau analogiškoje situacijoje, kurioje atsidūrę šiuolaikiniai studentai sugeba ištarti tik vieną sakinį „bloga valdžia ir šalis kurioje gyvenu - emigruosiu“. Turėjau ką tik iškeptą bakalauro diplomą gana perspektyvioje verslo administravimo specializacijoje. Ir ne šiaip sau diplomą, o diplomą su pagyrimu.
Nors ir visais studijos metais stengiausi palaikyti gerus santykius su dėstytojais, ieškojau įmonių, kur galėčiau praktiką atlikti ir nors šiek tiek įsikabinti, kaip būsimas specialistas, bet, deja, realybė parodė savo tikrąjį veidą - viskas taip ir pasiliko už užsidariusių universiteto durų, o aš likau stovėti kaip kareivis vienas lauke, bet tik ne su ginklu, o su diplomu rankose. Kuris kaip ir turėjo būti, tas mano pagrindinis ginklas...
Prasidėjo pirmos standartinės darbo paieškos - pagal visus reikalavimus apšlifavau savo CV, ir tada pradėjau siuntinėti ir nors kažkiek sudominusias pozicijas. Taip pat pasitelkiau ir įdarbinimo agentūrą. Tačiau laikas ėjo ir paieškos buvo bevaisės. O jei ir buvo vienas kitas susidomėjęs, tai supratau, kad didesnio atlyginimo nei minimumas net neverta tikėtis. Net neįsivaizduojat, koks tuo metu man šokas buvo - baigtos vienos iš perspektyviausių studijų, ir net su pagyrimu, CV daug įrašų apie aktyvumą (nes tikrai nebuvau moksliukas ir dalyvavau visokiose organizacijose), o čia prašom truputį šalto dušo - ne tai, kad tau siūlo pradėti dirbti nuo minimumo, bet netgi ir už minimumą tu niekam nesi reikalingas!
„Kas čia per nesąmonė ir netvarka“ - pagalvojau. Va kaip tik šioje vietoje gimsta pirmas patarimas - „nenuleisk rankų, daugiau ryžto ir noro!“. O kai atsirado ryžtas ir noras visgi pradėti dirbti (velniop tie pinigai - pradžiai užteks ir minimumo. Bent tik maistui turėčiau ir už butą sukrapštyčiau. Gerbiami darbdaviai, man patirties reikia, aš noriu kažką naudingo daryti, išmokti, gal žinias savo pritaikyti...), tada pradėjo veikti logiškas mąstymas.Tarp kitko, tuo metu net pasiūlymų atlikti studentų praktiką nebuvo, kas, mano nuomone, yra gana perspektyvu.
„Aha, CV siuntinėjimas nepasiteisino, reiškia arba įmonės kelia didesnius reikalavimus skelbimuose, arba mano CV paskendo tarp kelių šimtų kitų kandidatų CV (tai įsivaizduoju, kokie kiekiai CV šiuo metu „vaikšto“...) Reiškia imsimės kitų priemonių.“ Tada iš vakaro susitvarkau kiek padoresnius rūbus, atsispausdinu kokius 5 CV, ir numatau planą, kokias įmones aplankysiu. Ot paprasčiausiai nueisiu į kažkiek mane dominančias įmones, paklausiu gal ieško darbuotojų ir jei kažkiek įdomu, paliksiu savo CV.
Nedrąsu, gėda? Netgi neįsivaizduojat kaip nedrąsu! Visgi aš kilęs ne iš didmiesčio ir santūrumas visada su manimi. Bet vis tiek kažkaip pavyko perlipti per save. Tai perskaičiusiems iki šios vietos antras patarimas, kurį įvardijo gerbiamas filosofas Platonas „didžiausia pergalė - nugalėti save“. Tai yra nugalėti savo baimes, neryžtą, kuklumą. Tai šis žingsnis mano jau buvo žengtas - pasiryžau, kad visgi padarysiu tai. Ir čia avansu trečias patarimas - „kas blogiausia gali nutikti, jei taip padarysiu?“, t.y. iškart norėjau apsidrausti, su kuo galiu susidurti. Na gerai: pasakys, kad nieko nereikia; pasijuoks, ko čia vaikštau neprašytas; visai nepriims net pokalbiui. Kas dar blogiau gali būti? Turbūt mušti negausiu... Tokios mintys sukosi man galvoje. Ir kitas patarimas - pagalvokite, koks pasitenkinimas bus ir kaip jis ilgai išsilaikys, jei jums pavyks tai padaryti!
Jeigu jau pavyko skaityti iki čia, tai tikriausiai įdomu, kaip pasibaigė ši istorija. Na, išsijuokti niekas neišsijuokė, išvaryti irgi niekas neišvarė, o man paprasčiausiai taip pavyko susirasti praktikanto darbą vasarai. O po vasaros, dar šioje kompanijoje kilti karjeros laiptais ir praleisti šaunius 6 gyvenimo metus. Šiuo metu užimu vadovaujančias pareigas kitoje kompanijoje ir tikrai esu patenkintas tuo, ką pasiekiau. O juk viskas prasidėjo nuo paprastos darbo paieškos.
Taigi, Gerbiamieji:
1. Reikia noro ir ryžto dirbti. Esate juk dar „žali“, tai mokytis ir mokytis, ir darbdaviai labai atkreipia dėmesį, ar dega nors kažkokia kibirkštėlė jūsų akyse, ir ar jūs tikrai nusiteikę ką nors padaryti. Pinigai ateis vėliau - garantuoju. Bet jei mąstot, kad pinigai pirma, ir vos ne pirmais darbo metais reikia nusipirkti automobilį, pasistatyti namą, na tokiu atveju nebeskaitykit panašių straipsnių ir patarimų. Neverta, geriau jau pirkit „Teletolo“ bilietus (norim milijoną išlošti irgi reikia pastangų - nors bilietą nusipirkit), gal emigruokit...
2. Nugalėkite savo baimes, kurios stabdo jus, kad ir nuo beprotiškų idėjų.
3. Pagalvokite, kas blogiausia gali nutikti, jei taip padarysit. Tai padės nugalėti baimes.
4. Pagalvokite apie galutinį rezultatą. Kalbu ne tik apie momentinę paiešką, bet ir apie visą procesą bei savo svajones. Net neįsivaizduojat, kaip smagu ir saldu yra pagalvoti „AŠ TAI PADARIAU!“ Ir tai tikrai užveda.
5. Ir Gerbiamieji, paskutinis patarimas - ne diplome ir specializacijose esmė! Esmė slypi jūsų galvose ir mąstyme. Diplomas, kad ir koks jis bebūtų, jis tik parodo, kad jau gyvenime kažką sugebėjote padaryti, kažką nuveikti iki galo. Tai jau pirmas didelis žingsnis, o toliau viskas priklauso nuo jūsų. Jūs jau mokate mokytis (tai rodo diplomas), tai tikrai sugebėsite persikvalifikuoti šioje dinaminėje mūsų rinkoje. Svarbu eiti tolyn, ir žinoma, jeigu reikia tobulintis. Netgi ir vairuotojo diplomas dar nereiškia, kad mokėsite vairuoti „fūrą“ užsienio keliais, o ko jūs norite ir plataus mąsto specialisto?
Taigi, nenuleiskti nosies - pirmą darbą jūs jau padarėte - gavote diplomą, įrodėte, kad esate kažko verti. Lieka tik sudėlioti tolimesnius veiksmus ir eiti į priekį labai labai mažais žingsneliais (žengdami plačiai, dar kojas išsisuksit).
Taigi, sėkmės darbo paieškose, ir tikiu, kad jos bus sėkmingos!
Šis rašinys buvo paskelbtas geriausiu iš visų konkurso „Patarimai žengiantiems pirmą žingsnį darbo rinkoje“ rašinių! Šį rašinį iki birželio 21 d. 10 val. geriausiai įvertino skaitytojai (17 teigiamų įvertinimų), o taip pat šis rašinys geriausiai atitiko konkurso temą. Sveikiname autorių ir dovanojame DELFI Piliečio fondiu šokoladui!!