Niekada nepamiršiu siurblio, kurį naudojau vienos senutės namuose. Tai buvo vintažinis, o gal net antikvarinis danų firmos „Nilfisk“ GA70 siurblys. Siurblio žarna buvo aptraukta austu audiniu ir po kiekvieno siurbimo reikėjo ją nuimti nuo pagrindinio korpuso ir pakabinti spintoje. Elektros laidą taip pat reikėjo prijungti prie pagrindinio siurblio korpuso prieš kiekvieną siurbimą ir po jo.
Siurblio korpuso apačioje dūzgė variklis, o viršuje dangtį prilaikė specialūs variniai gnybtai. Siurblys buvo kibiro formos ir gana aukštai pakilęs nuo žemės. Grindimis siurblys važinėjo dideliais apvaliais ratukais, o jį pakėlus žvangėjo kaip kibiras. Buvo ir garsus, ir sunkus. Juokinga, bet siurblys buvo panašus į mažus storus robotus iš senovinių animacinių filmukų.
Siurblys siurbė neblogai, bet atrodė, kad priklauso muziejui arba praeitam šimtmečiui. Niekaip negalėjau juo atsistebėti. Kartą, kai senutės paklausiau ar nesiruošia pirkti naujo siurblio, ji atšovė: "O kam? Ir šitas puikiai siurbia!"
Su ja būtų visiškai sutikęs senų siurblių kolekcionierius iš Anglijos, kurio "Youtube" puslapį susiradau, norėdama išsiaiškinti daugiau apie šį švaros palaikymo įrenginį. Domėjausi dar ir dėl to, kad susidūriau su problema.
Problema iškilo, kai po pusės metų siurbimo pajutau dulkių kvapą sklindantį iš siurblio ir supratau, kad reikėtų pasidomėti, kaip pakeisti šio siurblio dulkių maišelį. Kai paklausiau apie tai šeimininkės, ji ištraukė popierinį maišelį iš stalčiaus ir pasakė: „Galbūt šitas?“
Pati niekada nebuvo keitus siurblio maišelio, todėl nežinojo, kaip tai padaryti arba buvo jau pamiršusi.
Dieną, kai ryžausi atidaryti siurblio gaubtą, kad pakeisčiau maišelį, atsimenu gerai. Viduje nebuvo jokio maišelio, o visos dulkės buvo nugulę ant vidinių sienelių. Dugne išvydau brezentinį filtrą. Iš vaikystės atsiminiau, kad ankščiau siurbliai turėdavo brezentinius maišelius, kuriuos purtydavom lauke.
Ištraukiau brezentinį maišelį ir išėjau į lauką jo išpurtyti. Vėjas pūtė, todėl visas dulkes greitai pagriebė ir nupūtė į laukus. Mane purtančią maišelį stebėjo pulkelis nustebusių avių, kurios tiesiog negalėjo atitraukti akių nuo dulkių kamuolių besiverčiančių iš niekad nepurtyto antikvarinio siurblio.
Man paklausus apie dulkių maišelius, jūtuberis pakomentavo, kad popierinio maišelio šiam siurbliui nereikia, nes jame yra storas filtras. Iš kolekcionieriaus taip pat sužinojau, kad siurblys buvo pagamintas greičiausiai 1967 metais.
Pasidomėjus internete radau, kad „Nilfisk“ yra tebeegzistuojanti Danijos siurblių kompanija pradėjusi savo veiklą 1906 metais verslininkų Hanso Mariaus Nielseno ir Pėdėrio Anderseno Fiskerio. Panašu, kad ir kompanija ir pats siurblys yra tikrai ilgaamžiai.
Deja, senutės demencija paaštrėjo ir ji gavo vietą senelių namuose. Senasis „Nilfisk“ turbūt stovi jos namuose spintoje ir laukia tolimesnio savo likimo. Kolekcionieriai ir senovės mėgėjai tikriausiai mielai jį priglobtų, jeigu žinotų, kad jis ten yra.
Savo pasakojimus apie nutikimus naudojantis technologijomis siųskite adresu konkursai@delfi.lt – laimėtojas bus apdovanotas „pirmi.lt“ dulkių siurbliu-robotu!
