Alergija katėms neišgydoma? Mitas. Anksčiau, jei į mašiną atsisėsdavo žmogus, auginantis katę, iš karto pradėdavau čiaudėti, akys pradėdavo ašaroti ir tinti... Pasiryžusi mėginti auginti katiną, prisiskaičiau įvairiausių patarimų, kaip tai daryti joms alergiškiems žmonėms: ideali higiena, kuo mažesnis kontaktas su gyvūnu ir pan. Bet... Ilgai visų kampų, kuriuose praėjo katinėlis, nesiurbsi, o „minimalus kontaktas su gyvūnu“... Rimtai? Neimti ant rankų murkiančio pūkų kamuoliuko ir neleisti jam ant pirštų galų ryte įsliūkinus į lovą susirangyti ant krūtinės?

Pirmas tris dienas buvo taip blogai, kad minčių kilo įvairių – ir vaistus pradėti gerti, ir katinėlį grąžinti. Tačiau labiau pasidomėjusi alergija, radau ir esmines jos priežastis, ir sprendimus. Pakoregavau mitybą, beveik visiškai atsisakiau mėsos, ekstra atvejui susiradau eterinių aliejų mišinį, padedantį, kai jauti, kad jau tuoj tuoj „pareis“. Rezultatas – dabar, rašant šias eilutes, katinėlis murkia ant kelių, o apie alergiją prisimenu tik retais atvejais, dažniausiai papiktnaudžiavusi vienu ar kitu maisto produktu.

Su „pagyvenusiais“ gyvūnais neįdomu ir sunku. Mitas. Dažniausiai pirmieji iš gyvūnų prieglaudų iškeliauja maži, žavūs, pūkuoti jaunikliai. O senbuviai taip ir lieka dėl tokių įsitikinimų, kaip „susiformavęs charakteris“, „nebežaismingas“, „nebe taip smagu“ ir t.t. Savo katinėlį atsivežėme iš prieglaudos, kai jam buvo apie 6 metus, pats jis buvo rubuilis kaip ir jo bendravardis filmo herojus Garfildas, kiek nerangus, reikalavo tik maisto ir minkštos vietos padrybsoti. Pamatytų dabar kuris nors iš šį katinėlį pažinojusių „Lesės“ savanorių, kaip jis mikliai laksto lauke gaudydamas peles, kaip karstosi medžiais ir valandomis vaikšto miškuose iš paskos mums grybaujant. Nors vis dar mėgstamiausi jo užsiėmimai yra valgyti ir šiltai, minkštai snausti, jis – kompanijos siela, bendraujantis, žaismingas, be galo mielas ir ištikimas katinas.

Sergantys katinai – problema. Mitas. Mūsų katinėlis turi kačių koronos virusą. Jei būsite „Lesės“ prieglaudoje, pamatysite, kad šį virusą turinčios katės įkurdintos atskirai nuo „sveikųjų“. Ir taip, tai iš pradžių gali kiek išgąsdinti. Bet tiesa ta, kad nešiojančios koronos virusą katės yra tokios pat sveikos, tik negali gyventi su kitomis katėmis, kurioms galėtų perduoti virusą. Nei šunims, nei žmogui šis virusas nekenkia ir neapsunkina katės auginimo.

Atrodo, tiesiog paprastas katinėlis atsirado namuose, tačiau su juo atsirado daug daug daug daugiau: šypsenos stebint, kaip grįžęs po naktinės medžioklės tyliai tyliai, radęs plyšelį, palenda po pūkine antklode, ramybė ir šiluma jam gulint ir murkiant šalia ir, žinoma, kompanija šunims. Vedant šunis į lauką ar net einant grybauti toli į mišką, gyvūnai eina visi kartu, o nakčiai įsitaiso viename guolyje.

Visą gyvenimą auginau gyvūnus ir dabar jau tikrai galiu tvirtai teigti, kad nėra geresnio pasirinkimo norintiems auginti gyvūną už jo pasiėmimą iš prieglaudos. Labiausiai dėl to, kad prieglaudoje apsilankius keletą kartų, o dar geriau – skyrus nors kiek laiko savanorystei ten, atsiranda unikali galimybė susipažinti su gyvūnais. Taip gali gyvūną pasirinkti pagal visus bruožus, kokius tik gali susigalvoti: išvaizdą, amžių, meilumą, sargumą, aktyvumą ir kt.