Ir jeigu pasiseka, patenki į prieglaudėlę, pas Tautmilę. Ir čia prasideda tikras gyvenimas: kur visada triukšminga, netyla vaikiškos kalbos, mažos kovos ir gudrūs žaidimai. Ir ne visada čia vien namai su keliom mielom auklytėm, kartais čia - tikra ligoninė, nes mes atkeliaujam ir sergam... O mus gydo ir serga už mus, už mūsų gyvybes! O vakarais suguldo ant kelių minkštų lovų (jeigu nespėjam per dieną jų sudoroti) ir išvyksta namo, o mes liekam čia. Ir vyresni šuniukai seka mums pasakas.
Ir tos pasakos, tiesą sakant, visada panašios viena į kitą: „Vieną gražų saulėtą ar lietingą rytą mes išgirstam beldimą į duris, Tautmilė tekina bėga atidaryti ir mes jai, žinoma, padedam garsiausiais lojimas. Ir pasirodo jie! Rankose naujas pavadėlis su nuostabiu raudonu antkakliu, o po pažastim kvapnus maišelis (su vištos kojom). Ir jie išsirenka vieną iš mūsų ir mes keliaujam į namus!”.
Ir taip kiekvieną vakarą mes kalbamės ir svajojam. Ir mes liekam čia. Ir pradedam augti.
Kas mes? Dažniausiai laimingi, o kartais liūdnai susimąstę „Tautmilės prieglaudėlės“ paaugliai:
Upė ir Vilnelė (2 – 3 nuotr.) - „jau paaugusias mus atvežė į Pavilnį ir paleido. Pasimetėme, juk nepratusios kažkur būti, nepažįstama aplinka, bijojome nuklysti, nes juk bet kada galėjo atvažiuoti mūsų pasiimti! Deja, klaidžiojom nuo namo prie namo, vieni paglostydavo, kiti išvarydavo... Kol vieną dieną atvykome į prieglaudėlę, kur sutikome daug šunų! O mes neliūdėjome, puolėme pažindintis, nes esame labai draugiškos, tad ir kiti šunys mus šiltai priėmė. Esame labai ramios, kuklios ir tikrai dailios sesutės!“.
Jūra ir Juta (4 – 5 nuotr.) - „turėjome namus, atrodo, buvome mylimos, bet vieną vėlų vakarą šeimininkas mus kažkur vežė. Išlipęs iš mašinos pasiėmė ir permetė per tvorą. Na, galvojome, kad netrukus pasiims atgal. Deja, kaip mums pasakojo, mus išmetė prie prieglaudos, kur glaudžiasi daug išmestų šunelių...Mes irgi tapome tokiomis...“.
Aša (6 nuotr.) - „gyvenau su sesute lauke, nuo mažens labai bijojau žmonių. Nieko jie gero man nėra padarę...O vieną dieną mane pagavo su tinklu! Labai supykau, bandžiau bėgti ir kąsti. Bet dabar labai gailiuosi, nežinojau, kad mane veža į geresnį sotų gyvenimą. Iki šiol bandau būti kuo malonesnė, meilesnė, gražiai vaikščioti lauke, žaisti, kad tik mane mylėtų ir glostytų! Nenoriu likti viena, nes bijau, kad ilgam, tad visada ryte atėjus mūsų šeimininkėms puolu garsiai sveikintis ir džiaugtis“.
Braškė ir Mėlynė (7 – 8 nuotr.) - „su sesute sedėjome dėžutėje, ant kelio. Skriejo aplink automobiliai, aidėjo stabdžiai...O mes tik užsimerkėme ir bijojome. Bet pajutome, kad kažkur keliaujame! Taip nuvykome į kažkokius nuostabius namus, kur buvome labai išdykusios, tad sulaukus skiepų išvykome į prieglaudėlę, kad greičiau rastume namus ir turėtume su kuo žaisti! Bet iki šiol mes neturime namų, atrodo, kad jau labai ilgai užsibuvome. O esame tokios linksmos! Visi giria mūsų kailiukus, sako, kad esame garbanės, stengiames visada pralinksminti, kaip nors įtikti, norime dūkti po laukus ir turime gerą balsą, galime Tave apsaugoti!“.
Ausiukas ir Meilė (9 nuotr.) - „vardai mums labai patinka! Atvykome iš toli, net iš Iganlinos, o ten gyvenome siaubingai, nuolat alkani ir pikti...Na, bet nenorime prisiminti, nes dabar esame beveik rojuje! Atgavome net figūras, tapome išvaizdūs, sveiki ir energingi! Visiškai pasiruošę kelionei pas tave. Sako, kad gal mes dvynukai, bet mes nepykstame, nes esame labai geri draugai, ir mums patinka, kai visi į mus žiūri“.
Perliukas (10 nuotr.) - „nors nieko negirdžiu, kas dedasi aplinkui, kokie garsai mane supa, bet esu išauklėtas nuolat būti šalia, stebėti tave, žmogau! Noriu rasti namus, kur būčiau saugus. Suprantu rankų ženklus, tad moku ir komandas!“.
Paauglystė prieglaudėlėje, kokia ji čia? Kiti tai vadina „bjauriųjų ančiukų” laikotarpiu, o mes sau liekam patys gražiausi! Nors, neslėpsim, patraukiam vienas kitą per dantį dėl krentančių dantų, nesimetriškai besistojančių ausyčių ar per greitai ištįsusių snukelių... Buriamės į grupeles, „apšnekam“ vieni kitus, pakovojam dėl kaulų, o paskui vėl susitaikom. O kur čia nedraugausi, juk visi laukiam to paties, svajojam apie tą patį - apie namus!
Vieni iškeliauja, kiti atkeliauja, o mes po truputį virstame ne tais mažais šuniukais, kurie lovoje klausydavo pasakų, o tais, kurie jas pasakoja mažiesiems...
Leisk mums užaugt pas tave ir išgyventi tą gražų pasakos scenarijų, kurio iki šiol nematėm! Pažiūrėk į mus: mes vis dar gražūs, nors ir ne patys mažiausi, mes norime būti mylimi ir tikime, kad gali mus pamilti ir Tu!
Jei ir tu tuo tiki, būkime draugai, skambink Tautmilei ir pasakyk, kad nori vieno iš mūsų.
Susisiekti: 8 650 71786 (mūsų prieglaudėlė Vilniuje, Rasų g. 39)