Partizanai buvo įsitaisę miško aukštumoje, o enkavedistų voros, genamos karininkų komandų „Vperiod!“ (pirmyn), banga po bangos slinko kalno šlaitais į viršų, o juos šienavo laisvės kovotojų kulkosvaidžiai, automatai, šautuvai ir draskė granatos.
Šiame mūšyje okupantai naudojo ir sunkiąją ginkluotę: minosvaidžius, tanketes, žvalgybinius lėktuvus. Mūšyje narsiai kovėsi ir junginio vado žmona Albina Neifeltienė-Pušelė. Įsitaisiusi medyje ji taikliais šūviais skynė priešus. Deja, mūšiui einant į pabaigą ir ji pati buvo pakirsta priešų kulkos.
Kautynėse žuvo daugiau kaip 40, o pasak operatyvinių dokumentų – 62 laisvės kovotojai. Enkavedistų nuostoliai buvo keletą kartų didesni. Tikslių duomenų niekas nežino. Tuo tarpu kai kuriuos žuvusius laisvės kovotojus pavyko identifikuoti: Adomas Alesius, Petras Austrevičius-Kurtas, Jonas Ažukas, Jurgis Balčiūnas-Ugnis, Jona Botyrius-Basanavičius, Leonardas Botyrius-Tarzanas, Vaclovas Brazaitis-Stirna, Antanas Bubnys, Buzulis, Alfonsas Čižikas-Ąžuolas, Petras Čižikas-Ąžuolas, Jeronimas Dambauskas-Ąžuolinis, Klemensas Dembauskas-Tauras, Vitalijus Gruzinskas-Beržas, Antanas Gurevičius-Sakalas, Vaclovas Kaduškevičius-Žaltys, Jonas Kaknevičius-Lapas, Antanas Karauskas, Kazakevičius, Julius Klimavičius-Kranklys, Jonas Kubilius-Berželis, Pijus Kunigonis-Berželis, Petras Kvedaravičius-Kiškis, Vincas Leskevičius-Bajoras, Antanas Levickas, Albinas Maskelis, Jurgis Maskelis-Ąžuolas, Albina Neifeltienė-Pušelė, Bronius Onuškevičius, Aleksandras Padimanskas-Šrūnas, Juozas Pajaujis-Sietynas, Vytautas Pavilonis-Vasaris, Antanas Počkys, Jonas Pockevičius-Ąžuolas, Bronius Ravaitis, Pranas Rekštys, Konstantinas Šolgauskas-Svogūnas, Juozas Vaišnys-Samsonas, Vytautas Vaišnys-Romanas, Juozas Valka-Gruodis, Juozas Venclaaukskas-Alksnis, Vytautas Vilčinskas-Žaibas, Ona Vilčinskienė-Drebulė, Antanas Voska-Šarka ir Edvardas Žukauskas-Uosis.
Žuvusiųjų palaikus okupantai išvilko iš miško ir sumetė lauke prie kelio. Vėliau juos prikabino prie arklių, atvilko į Simną ir numetė miesto gatvėje. Palaikę keletą dienų, užkasė Simno ežero pakrantėje. 1989 m. birželio 23 d. jų palaikai buvo palaidoti Simno kapinėse.
Kalniškių mūšio dalyvis Juozas Busila prisiminė: „Būrių vadai gavo pranešimus, kuriuose buvo aplinkinių apylinkių laisvės kovotojai kviečiami atvykti į Kalniškių mišką prie Šešiagrašio kalno. Į kalną skubėjo Perkūno ir Susninkų būrys, vadovaujamas Navicko-Perkūno, tačiau žvalgai pranešė kad Kalniškių miškas jau apsuptas NKVD dalinių.
Vadas, įsitikinęs, kad draugams padėti jau negalės, kovotojams liepė grįžti į Susninkų mišką ir būti pasiruošusiems. Reguliari rusų kariuomenė nepertraukiamai traukė glaudžiu žiedu apsupdama Kalniškės mišką. Partizanai miške buvo labai plačiai pasklidę. Sužinoję, kad yra supami priešo, visi susirinko prie pagrindinio atramos punkto – kalno.
Vadas Jonas Neifelta-Lakūnas vyrus suskirstė į keturis būrius. Mūšis vyko visą dieną. Pirmasis būrys užėmė tolimesnes pozicijas. Kiti – aečiau kalno. Vykstant nūšiui partizanai susirinko kalno viršūnėje ir traukėsi Sūsninkų link.“
Kitas mūšio dalyvis Petras Sereda-Stumbras pasakojo: „Apie 100 partizanų būrį Kalniškės miške 1945 m. gegužės 16 d. apsupo NKVD kariuomenė. Simno stribų prašymu mišką apsupo iš vakaro. Keletas partizanų išėjo į kaimą.
Grįžę apie 24 val. miške jau radome pilna vyrų. Dar saulei netekėjus, Ralių kaime, prie miško, pasigirdo automatų šūviai. Vyrai sukilo ir išėjo į savo vietas. Iš kaimo atbėgo į kaklą sužeistas vyrukas. Jam aprišo žaizdą. Buvo nutarta trauktis į kaimą. Pakalnėje susibūrė apie septynis partizanų skyrius.
Vėliau pasiskirstė aplink kalną. Kostą Kliučinską-Kovą ir Brazulį pasiuntė užvaldyti miško pakraštį. Netrukus pasigirdo šūviai. Grįžęs Kliučinskas-Kovas pranešė, kad žuvo Brazulis. Po kelių minučių pasirodė rusai ir prasidėjo kautynės. Kokį pusvalandį miške buvo girdėti ištisas ūžesys.
Nutilus šaudymui, keli kareiviai bėgdami šaukė: „Davaj pobolše (daugiau, – rus.)!“ Po kurio laiko atvarydavo naują būrį kareivių, ir vėl toliau vyko mūšis. Taip truko visą dieną.
Mūšio eigą sunku apibūdinti. Teko veikti pagal aplinkybes. Po pietų dešiniajame miško krašte traukėmės apie 9 vyrai. Iš jų pažinojau Juozą Busilą ir Jurgį Maskelį. Traukdamiesi atsidūrėme apie 20 metrų nuo kariuomenės patrulių.
Paskui prie manęs ėjęs Juozas Busila suriko: „Petrai – rusai!“ Aš puoliau iš miško. Pasigirdo šaudymas. Man net ausis apkurtino. Aš kūlversčiais persiverčiau ir likau vienas. Pasislėpiau krūmuose.
Vėliau ėjau tolyn. Pakeliui radau žuvusį partizaną, kurio nepažinojau. Priėjau tą patį kalną. Netrukus ten prasidėjo šaudymas, vienas iš paskutinių. Žvalgydamasis išslinkau į palaukę. Taip tęsėsi mano kovos įspūdžių kupina kelionė.
Vėliau susitikus Juozą Busilą paaiškėjo, kad per susidūrimą su kariniu daliniu jį sužeidė. Trečią dieną sužeistąjį aptiko moteris nuo Atesnykėlių ir pranešė jo tėvui. Tėvas sūnų parsivežė namo ir išgydė. Kostas Kliučinskas, vienas iš paskutinių kovotojų, liko gyvas nors jo milinė buvo sušaudyta. Buvo suimtas, nuteistas 10 metų. Šiuo metu gyvena Kaune.“
NKVD pulko vadas njr. A. Jacenka savo raporte rašė: „Gauja be kulkosvaidžių ir šautuvų, intensyviai gynėsi granatomis, kurias nuo stačių, aukštų šlaitų numesdavo 60-70 metrų. Matydamas, kad dėl tokio priešininko gynimosi, atakuojantys daliniai turės didelių nuostolių, įsakiau trims sunkiesiems kulkosvaidžiams, išdėstytiems įvairiose aukštumos pusėse sunaikinti pagrindinius priešo ugnies taškus – rankinius ir sunkiuosius kulkosvaidžius, nes jie ypač trukdė daliniams judėti, ugnimi šukuoti medžių viršūnes, kuriose buvo įtaisytos „gegutės.“
Tuo tikslu, siekdamas palaužti besipriešinančių moralinę dvasią, įsakiau iš visų turimų ginklų atidengti į aukštumą ugnį salvėmis. Po tokios intensyvios ugnies, kuri truko vieną valandą, priešininko pasipriešinimas pastebimai susilpnėjo.“
NKVD Alytaus apsk. Viršininkas plk. Vasilijus Lisovskis NKVD komisarui Juozui Bartašiūnui pranešdamas apie kautynes, taip įvertino partizanus: „Jie buvo nesutaikomi liaudies priešai ir su ginklu rankose kovojo „už laisvą nepriklausomą Lietuvą.“ Nors artėjo paskutinės gyvenimo minutės, nė vienas iš banditų nemetė kovos lauko, kovojo iki sunaikinimo.“
J. Daumantas savo knygoje „Partizanai už geležinės uždangos“ rašo: „Pietų Lietuvos vienos iš labiausiai gyventojų pasakoti mėgstamų kautynių yra žinomos Kalniškių vardu. Jos įvyko 1945 gegužės mėnesį Kalniškių miškely, kur 8 partizanų, vadovaujamų Lakūno, per kelias valandas sunaikino su viršum 400 enkavedistų.
Įsitvirtinusius Kalniškės miško aukštumoje partizanus puolė dešimteriopai didesnės enkavedistų pajėgos, atžygiavusios iš Simno. Kautynės virė kelias valandas, bolševikams bandant įsibrauti į partizanų pozicijas. Tik baigdami amuniciją, partizanai iš gynimosi perėjo į veržlų puolimą ir, paskutinėmis šovinių saujomis pralaužę gilius bolševikų žiedus, kurie supo partizanus, išsiveržė į laisvę.“
1990 m. Kalniškės miške, mūšio vietoje, marijampolietis Jurgis Nevulis pastatė paminklą žuvusiems laisvės kovotojams. Paminklas buvo atidengtas 1990 m. gegužės 13 d. Renginio metu rusų kariuomenės Alytaus desantininkai visai arti vykdė karines pratybas ir netrukus, naktį iš gegužės 21 į 22 d., paminklas kalne buvo susprogdintas.
Išliko sveika tik atminimo lenta. Gegužės 29 d. J. Nevulis, padedamas D. Krakausko, A. Akelio ir Kazimiero Savičiaus, atstatė paminklą. Kalno papėdėje stovi kryžius aptvertas tvorele.
