Negalime sakyti, kad žmogus apsisprendė elgetauti, jei jis tikrai neturi jokio kito pragyvenimo šaltinio (kai kuriose šalyse nėra jokių pašalpų neįgaliesiems, kurie nepajėgūs dirbti). Panašių situacijų yra daug.

Moters apsisprendimas gimdyti ar ne taip pat yra sąlygojamas daugybės aplinkybių, ypatingai susijusių su jos galimybėmis. Ar teisinga manyti, kad ji pati sprendžia, jei nėštumo periodu ji neturi į ką atsiremti, patirti žmogišką šilumą ir palaikymą, jei ji jaučiasi vieniša ir palikta likimo valiai?

Toks jos palikimas – tai didžiausias spaudimas, neleidžiantis jai pačiai realiai spręsti savo gyvenimo ateities, įsiklausyti į savo giliausius jausmus ir troškimus.

Kai kalba pakrypsta apie paauglių nėštumą, visiems „savaime suprantama“, kad vienintelė išeitis – abortas. Apie alternatyvius sprendimus dauguma nesuka galvos, nes „visi iš anksto žino“, kad ryžtis gimdyti – tai savo ateities ir karjeros sužlugdymas, o pagalba tokioms merginoms – ilgas ir neefektyvus kelias.

Kad tai ilgas kelias – sutinku. Bet ar tikrai neefektyvus? Pateikiu tikrą istoriją Jūsų, gerbiami skaitytojai, vertinimui.

Į mano feisbuko draugus pasiprašė moteris, keistu vardu – Esmeralda. Ne toks retas dalykas, kad kažkas nusprendžia tapti mano fb drauge ar draugu. Pavardė man negirdėta.

Pasižiūriu į jos profilį,vietoj nuotraukos – katinukas. Jos postai apie tai, kad kažkokia mokyklos direktorė džiaugiasi tos Esmeraldos sūnaus laimėjimais, gautu Respublikiniu apdovanojimu.

Mokytoja rašo, kad pavyzdingas ir drausmingas vaikinas. Žvilgeliu į laimingos šeimos nuotraukas: apdovanotojo brolis, mažytė sesutė, tėvai. Staiga imu atpažinti matytus bruožus, nors jie ir labai pakitę. Taip, tai ta pati Esmeralda. Užplūsta atsiminimai...

Į antrame aukšte esantį mažą ką tik suremontuotą kambarėlį peržengdama lentų ir plytų krūvas, dažų kibirus ir remonto chaosą nedrąsiai įsliūkina penkiolikametė. Jos figūra išduoda paskutinių mėnesių nėštumą. Esmeralda – pagaliau susipažįstame. Ištaria atsargiai, nerodydama pasitikėjimo, baukščiai vengdama žvelgti į akis.

Taip pačioje Nepriklausomybės pradžioje kūrėme naują programą, skirtą nėščioms ir pagimdžiusioms paauglėms. Programą inicijavome kelios entuziastės, paremtos Caritas vadovybės, nedidelio Nyderlandų fondo lėšomis. Pradėjome nuo trijų paauglių, spėjusių patirti rūsčias gyvenimo negandas ir neturinčių, kur pasidėti šiame nesvetingame joms pasaulyje.

Esmeraldos istorija buvo ypatingai sunki. Blaivią mamą jai buvo sunku prisiminti. Susitraukusi, sunykusi, varginama kosulio ir būrio įvairaus plauko sugėrovų mama nebepajėgė rūpintis savo vaikais. Penkiametė Esmeralda ir jos jaunesnysis broliukas patys iš Aleksoto per tiltą keliaudavo į senamiestį elgetauti. Tada galėdavo pavalgyti. Po kurio laiko iš mamos juos paėmė.

Ji keliavo per įvairius globos namus, kaip ir dauguma panašaus likimo vaikų. Sąlygos nebuvo pavyzdinės. Bėgdavo iš globos namų, susimesdavo su panašaus likimo draugais. Gerdavo. Ir ne tik...

Ji teigė, kad buvo išprievartauta nepilnamečio, iš matymo pažįstamo. Paskui jis dėl vagysčių ir plėšimų atsidūrė kalėjime. O ji gatvėje, nes besilaukianti vaikų namuose gyventi negalėjo. Tiesiog jai reikėjo dingti iš tų namų ir tiek.

Kitos su nėštumu „susitvarkydavo“. Legaliai ir nelegaliai, priklausomai nuo aplinkybių. Kartais atvejais pabėgdavo pas savo geriančiu tėvus. Esmeralda neturėjo kur eiti. Nepilnamečių inspektorė ją nukreipė į besikuriančią naują įstaigą, kurioje ėmėme rūpintis tokiomis merginomis.

Ir mes, darbuotojos (gal tiksliau savanorės), ir jaunosios mamos išgyveno „pirmo karto“ būseną. Bandėme priimti jaunas mamas su šiluma ir rūpesčiu. Merginoms tai buvo labai nauja. Sutrikusi šypsena veide, greitos gynybinės reakcijos, emocijos, pykčiai, ašaros ir prisiglaudimai.

Tokia buvo jų kasdienybė. Mūsų – nuolatinis ieškojimas, kaip prie merginų prieiti, kaip rasti bendrą kalbą su nuolat bendravimo sieną statančiomis paauglėmis. Nepatyrę motinos meilės išgyveno didelę įtampą, nors išoriškai imitavo visai atsipalaidavusias.

Tik po kelių mėnesių mūsų bendravimo su Esmeralda ji išsitarė, kad jai vakarais vaidendavosi: „atsėlindavo tokia susikūprinusi senė, per sieną, užrakintas duris. Su milžiniška kepure, didžiule nosimi, kretanti iš juoko. Dabar jau nebesirodo.“

Gerai, kad turėjom patyrusius konsultantus iš JAV, iš Australijos: „Nenorėkite iš karto greitų rezultatų, eikite jų žingsniu“, – ragino patyrę ekspertai. Ir vis tiek per daug skubėjome. Metus mokinome merginas visko: nuo asmens higienos iki vaiko auginimo, nuo valgio virimo iki bendravimo.

Sutvarkėme dokumentus, suradome, kur gyventi, dirbti, kur vaikelį palikti, kai dirbs. Po kelių mėnesių Esmeralda vėl pasirodė. Su vaiku, bet netekusi visko, net dokumentų. Mums nusviro rankos. Ir vėl viskas nuo pradžių. Užtruko laiko, kol supratome, kad Esmeralda turėjo pati pereiti visus ieškojimus. Kai per lengvai gavo, nevertino, kaip tai brangu.

Sutvarkėme ir tai buvo mūsų tempas, bet ne jos. Jai reikėjo išmokti pasirūpinti viskuo pačiai, nepamiršti, susikaupti, rasti jėgų ir atlaikyti ne tik gyvenimo pagundas, bet ir išorinį spaudimą. Iš visų jėgų stengėmės ją suprasti, nekaltinti. Bet ir padėti jai nepasukti tuo lengviausiu keliu, vedančiu į degradaciją.

Motyvavom jaunąsias motinas, kitaip džiaugtis gyvenimu: studentė–praktikantė kartu su šiom merginom organizavo koncertą, kur jos dainavo ir šoko pagal joms gražią muziką, o mes, darbuotojos (dauguma net negaunančios atlyginimo), atsivedusios savo šeimos narius, kad daugiau būtų žiūrovų, klausėmės, plojom, mūsų vaikai teikė joms gėles..

Kai merginos panoro važiuoti į Prancūzijoje vykstantį įsimintiną jaunimo renginį su kitais pavyzdingose šeimose augusiais jaunuoliais iš Lietuvos, supratome, kad jų socializacijai būtų labai svarbu toks dalyvavimas.

Tik iš kur gauti finansų tuo laiku, kai Lietuvoje absoliutaus skurdo rodiklis (2 doleriai per dieną) buvo daugumos gyventojų kasdienybė? Ir vėl padėjo mūsų profesoriai iš JAV.

Apsilankę mūsų programoje, pamatę mūsų visų pastangas, jie tik paklausė, kiek turime, ir kiek trūksta. Atvėrė savo pinigines ir merginos patyrė „normalių“ statusą kelionėje. Tai jas mokė daugiau negu daugybė išmintingų žodžių ir pamokymų.

Išėję iš institucijos, merginos užsukdavo pas mus, gal vienintelius jų realius artimuosius. Esmeralda vis atbėgdavo. Pasipasakoti, kas pavyko. Ir kokios kliūtys iškilo.

O jų būta nemažų. Pradedant augančiomis skolomis ir baigiant pačiomis baisiausiomis ligomis –tuberkulioze, kurios ilgą laiką nediagnozavo, kol mergina nepradėjo kosėti su krauju. Kai išsigydė šią ligą, po kiek laiko buvo diagnozuotas vėžys. Gerai, kad jis atpažintas pirmosiose stadijose.

Su kiekvienu iššūkiu Esmeralda vis mieliau priimdavo pagalbą, vis pagarbiau elgėsi su pagalbos teikėjais. Keitėsi jos balso tonas, šviesėjo ir gražėjo veidas.

Vis dažniau jame atsirasdavo džiaugsmo šypsena. Esmeraldai ėmė vis geriau sektis gyvenime. Darbas tapo pastovus. Darbdaviai ją vertino, ji – juos. Įsigijo profesinę kvalifikaciją.

Keitėsi draugų ratas. Pasigyrė, kad planuoja vestuves. Mūsų keliai išsiskyrė: pasikeitė mano darbas, nebeturėjau galimybių bendrauti su ja.

Girdėjau tik iš buvusių bendradarbių, kad Esmeralda gyvena įprastą laimingos moters gyvenimą, turi rūpestingą dirbantį ir šeimai atsidavusį vyrą, augina tris vaikelius, dirba mėgiamą darbą. Matydami jos šiltą šypseną, mažai, kas galėtų įsivaizduoti, ką šitai moteriai teko išgyventi.

Susimąstau ir aš, kaip būtų susiklostęs Esmeraldos gyvenimas, jei ji būtų „laiku atsikračiusi“ savo pirmagimio. Jei nebūtume kūrę programos.

Jei nebūtume turėję ekspertų iš užsienio. Jei visi kartu nebūtume stengęsi: ir mes, socialinį darbą baigusios profesionalės, ir Vaiko teisų tarnybos vedėja, pagrindinė mūsų pagalba ir užtarėja savivaldybėje, ir tas verslininkas, kuris davė pinigų, kai Esmeraldai reikėjo operacijos, ir tie policininkai, kurie išieškojo galimybę gauti dokumentus be baudos, nepakeliamos jos liauniems peteliams tuo metu, ir ta didžiulė armija žmonių, padėjusių jai tada, kai aplinkybės buvo nepalankios.

Ir žinoma, pačios Esmeraldos nuolatinis stiebimasis aukštyn, nepasidavimas. Tik, prisimenu, niekaip nepavyko įtikinti Esmeraldos vykti į savo mamos laidotuves.

Jauna moteris, kurios gyvenimą Esmeralda tikriausiai būtų kartojusi, mirė anksti, taip ir nepakilusi iš alkoholizmo ir chaoso liūno. Esmeralda, dėjusi milžiniškas pastangas nutraukti šią nelaimingų žmonių elgesio kartojimo grandinę, net tą liūdną akimirką pajėgė grįžti į vaikystės aplinką, tarp tų žmonių.

Taip. Darbo su Esmeralda rezultatai pradėjo aiškiai ryškėti po 8–10 bendrų pastangų metų. Ar tai apsimokėjo? Atsakymą galima duoti tik žiūrint į pilnavertį laimingo žmogaus gyvenimą gyvenančius jos vaikus, jų draugus ir mokytojus, jų ateities šeimas. AR GALI KAM NORS KILTI ABEJONĖ?

Ir dar klausimas tiems, kurie kalba apie jaunos moters pasirinkimą... Nejaugi Esmeraldos pirmąjį nėštumą ar jo nutraukimą sąžininga vadinti pasirinkimu? Palikti ją vieną ir vaidinti besirūpinančiais Žmogaus teisėmis?

Taip, Esmeraldos, tikrasis vardas kitas. Nenurodžiau ir institucijos pavadinimo. Tai ne reklaminis straipsnis. Visi, kurie teikė pagalbą šiai ir daugeliui kitų merginų, atpažins.

Kitiems užtenka ir tiek informacijos, kiek pateikta. Tik niekada nesutiksiu, kad būtų piktnaudžiaujama bejėgiškumu ir beviltiškumu, prisilaikant stalinizmo laikų frazės: „yra žmogus, yra problema; nėra žmogaus, nėra problemos...“ Tikiu, kad ne aš viena taip galvoju.