Albertas Perminas gimė 1925 m. kovo 14 d. Čekų kaime, Mažeikių rajone (į P.R. Nuo Žibikių. Albertas Perminas – Jūrininkas (1925 03 14–1947 11 08). Baigęs Alytaus mokytojų seminariją A. Perminas mokytojavo pradžios mokykloje. Svajojo apie studijas konservatorijoje. Deja, okupantai antrą kartą užplūdo Lietuvą.
Dėl to studijas reikėjo atidėti, nes laukė kova. Albertas Perminas–Jūrininkas laisvės kovotoju tapo kartu su Alytaus mokytojų seminarijos dėstytoju Adolfu Ramanausku, kuris pasirinko Vanago slapyvardį. 1945 m. balandžio 25 d. A. Perminas tapo Mindaugo kovotojų grupės antrojo būrio kovotoju. Po keleto mėnesių – rugpjūtį, jis tapo Dzūkų kovotojų rinktinės štabo nariu. Pietų Dzūkijoje A. Perminas–Jūrininkas ėmė burti kovotojų būrius.
Nuo 1945 m. rugsėjo 9 d. A. Perminas–Jūrininkas ėjo Dzūkų grupės štabo 2–ajo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas. Grupę prijungus prie Merkio rinktinės pirmo bataliono, jis buvo paskirtas šio bataliono vadu.
Tuo pačiu metu Perminas ėjo Merkio rinktinės vado A. Ramanausko–Vanago pavaduotojo pareigas. Nuo 1945 metų spalio mėnesio A. Perminas buvo paskirtas Juozo Vitkaus–Kazimieraičio adjutantu.
A. Ramanauskas–Vanagas savo knygoje „Daugel krito sūnų...“ rašo: „Posėdžio metu Kazimieraitis pareiškė, kad jo štabe stinga intelektualinių pajėgų – ypač bent kiek nusimanančių kariniuose dalykuose. Tų asmenų, kurie tiesiogiai vadovauja partizanų daliniams, jis imti negalįs, nes nukentėtų vadovavimas daliniams.
Taigi, jis manąs, kad aš galėčiau perleisti jo žinion atsargos leitenantą Daktarą ir buvusį mokytoją Jūrininką, o daliniams vadovauti pakaksią ir manęs vieno.“
Antrąjame Varčios mūšyje 1945 birželio 14 d. A. Perminą sunkiai sužeidė. Nepaisant to, jau lapkričio mėn. 19 dieną jis dalyvavo Dzūkų grupės Šarūno rinktinės vadų pasitarime, o gruodžio 15 d. – Merkinės miestelio užėmimo operacijoje.
A. Perminas–Jūrinikas (deš.) su A. Ramanausku–Vanagu. 1946 m. Bingelių apylinkės. Foto Gražinos Pigagaitės.
1946 m. balandžio 30 d. A. Perminas buvo paskirtas Merkio rinktinės štabo nariu, o nuo liepos 20–os dienos – pradėjo eiti rinktinės vado A. Ramanausko–Vanago pavaduotojo pareigas. Tuo pačiu metu jis ėjo štabo propagandos ir agitacijos skyriaus viršininko pareigas, tvarkė Merkio rinktinės archyvą ir vado tarnybinius dokumentus.
Kartu su A. Ramanausku jis leido kovotojų laikraštį „Mylėk Tėvynę,“ surinko daug kovotojų dainų ir jas išspausdino pogrindžio spaudoje. A. Ramanauskas – Vanagas savo knygoje „Daugel krito sūnų...“ rašo: „Jūrininkas gyveno ir dirbo drauge su manimi, nors iš pradžių jam atskirų pareigų nebuvau skyręs. Su juo gyventi ir dirbti man buvo labai malonu dėl jo paklusnumo, sąžiningumo ir pareigingumo.“
1946 m. žiemą, Kazimieraičio pavedimu, Jūrininkas kartu su V. Voveriu–Žaibu išvyko į kelionė, kurios tikslas – surasti garsųjį Didžiosios kovos apygardos vadą Joną Misiūną–Žalią velnią. Paklajojęs keletą mėnesių A. Perminas taip ir nesurado Žalio Velnio, nes jo daliniai nuolatos keitė dislokacijos vietą. Nepaisant to, ši kelionė buvo naudinga. Jis susipažino su daugelius kovotojų ir jų vadų, pamatė, kaip gyvena.
1946 m. balandžio 9 d. prie Ricielių kaimo (Seirijų vls., į P.R. Nuo Leipalingio) įvyko Tauro ir Pietų Lietuvos apygardų kovotojų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir A. Perminas–Jūrininkas. Čia buvo svarstomas Pietų Lietuvos kovotojų štabo įkūrimas. Tų pačių metų lapkričio 19 d. jis dalyvavo Pietų Lietuvos kovotojų vadų sąskrydyje junginių centralizavimo klausimais.
A. Perminas–Jūrininkas žuvo 1947 m. lapkričio 8 d. eidamas Vanago grupės vado pareigas. Apie tai A. Ramanauskas–Vanagas rašė: „Lapkričio 8 d. (revoliucijos šventės metu) vakare sužinojome, kad žuvo Jūrininkas, Šturmas ir Linas. Ši liūdna žinia visus, o ypač mane, nepaprastai sujaudino.
Visiems buvo gaila žuvusių, o man ypač Jūrininko, kurį artimai pažinau ir su kuriuo pačią valandą įstojau į partizanų gretas. <...> Jūrininkas savo pasiryžimą nesvyruodamas išlaikė iki pat garbingos mirties kovoje dėl Tėvynės laisvės. Tėvynei jis paaukojo viską: savo šeimą, asmeninę laisvę, jaunystę ir gyvybę.“
2000 m. spalio 11 d. A.Perminui–Jūrininkui buvo pripažintas kario savanorio statusas, o 2000 m. lapkričio 2 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis.
