„Lėtinis psichikos sutrikimas – tai liga, kuriai būdingos remisijos (ligos atoslūgiai) bei paūmėjimai; sutrikimas gali trukti ne vienerius metus ar visą gyvenimą. Dažniausiai klinikiniame darbe, kasdieniame gyvenime, literatūroje sutinkami lėtiniai psichikos sutrikimai – tai šizofrenija, šizoafektinis sutrikimas, bipolinis sutrikimas. Kalbant apie lėtines psichikos ligas noriu pasakyti, kad šiuolaikinės medicinos dėka, kvalifikuoto specialisto produktyvaus bendradarbiavimo su pacientu bei jo artimaisiais dėka sutrikimai gali būti sklandžiai ir efektyviai gydomi“, – teigė gydytoja.
Pasirodo, žodis „psichopatas“ – labiau šnekamasis terminas. Iš tiesų šiam pavadinimui priskiriamas savybes turi asocialaus tipo asmenybės sutrikimu sergantys žmonės.
„Depresija taip pat gali tapti lėtine psichikos liga; apie jos savybes, lemiančias ligos eigą, gebėjimą sveikti, adaptuotis ir nebesirgti yra gausu mokslu pagrįstų (o ir ne tokių pagrįstų) žinių. Tačiau taip vadinama „psichopatija“ – labiau šnekamosios, ne medicininės kalbos terminas. Asmenybės sutrikimų sąraše galime aptikti asocialaus tipo asmenybės sutrikimą, kuriam būdingas socialinių normų nepaisymas ir abejingumas kitų jausmams, silpnas frustracijos toleravimas ir žemas agresijos, smurto protrūkio slenkstis, tačiau galimybė kontroliuoti savo elgesį, būti atsakingam už atliktus veiksmus nėra sutrikusi“, – paaiškino L. Andriuškevičienė.
Manoma, kad kiekvienas mūsų turi vienų ar kitų sutrikimų požymių. Bet kaip žinoti, kada tai dar nieko tokio, o kada jau klasifikuojama kaip sutrikimas?
„Drįsčiau pasakyti, kad dažnas gydytojas, ypač specialistas, kurio gydomus sutrikimus apimanti diagnostika pagrįsta aprašomuoju pobūdžiu, suirzta, išgirdęs apibūdinimą „silpnai išreikštas sutrikimas“. Kad ir kaip norėtųsi patikėti, kad psichikos sutrikimai dažnai būna subjektyviai nustatyti, gydytojo „išgalvoti“, kad diagnozuoti psichikos ligą yra „lengva“, nes „kažkas kažkam nepatiko“ (juk psichikos ligai diagnozuoti negali padėti šlapimo ar rentgenologinis tyrimas), turiu akcentuoti, kad sutrikimui pagrįsti, nustatyti yra aiškūs, griežtai apibrėžti ir medicinos žinynuose, algoritmuose įrėžti kriterijai.
Galiu patikinti, kad kriterijai neapima žodžių „silpnas“, „atrodo nenormalus“ ar „gana keistuolis“ bei „kaimynai jo nemėgsta“. Taip, kiekvienas galime turėti bruožų, charakterio akcentų, reakcijų į asmeniškai mums reikšmingą įtampą keliančią situaciją, tačiau tai toli gražu ne visuomet siekia psichikos sutrikimo laipsnį“, – sakė psichiatrė.
„Visuomenėje vis dar stigmatizuojami psichikos sutrikimai. Yra paplitusi nuomonė, kad šizofrenija bei kitos psichozės (būklės, kuomet žmogui vaidenasi nesami dalykai, girdisi garsai) yra glaudžiai susijusios su smurtu – šis suvokimas yra dažnai skleidžiamas ir informacijos priemonių ir tai gilina psichikos sutrikimų stigmatizavimą.
Noriu pasakyti, kad tyrimai, atlikti psichikos sveikatos mokslininkų, leidžia manyti, kad tai tėra mitas. Ryškiausias tyrimuose, nagrinėjančiuose psichikos sutrikimų bei nusikalstamo elgesio ryšį, atskleistas faktas – ryšys ne tarp smurtavimo ir šizofrenijos ar kitos psichozės, tačiau ryšys tarp smurto ir piktnaudžiavo psichoaktyviomis medžiagomis. Rizika padaryti nusikaltimą tiems asmenims, kurie piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis (alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis), tačiau neturi psichotinių simptomų, panaši kaip asmenims, kurie turi ir psichikos sutrikimą, ir piktnaudžiauja alkoholiu.
Atliktuose tyrimuose galima išskirti kelis esminius punktus:
Rizika nusikalsti yra didesnė tiems asmenims, kurie piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis, nei asmenims, turintiems tik psichotinių simptomų;
Turint priklausomybę alkoholiui, vartojant kitas psichoaktyvias medžiagas, maždaug keturis kartus padidėja smurtavimo tikimybė;
Padidėjusi smurto rizika, sergant šizofrenija ar kita psichoze ir turint priklausomybę alkoholiui, nesiskyrė nuo tos rizikos, kuri būdinga piktnaudžiaujantiems alkoholiu.
Apibendrinant ir kitais žodžiais tariant – šizofrenija ir kitos psichozės neprideda daugiau rizikos nusikalstamumui, palyginti su piktnaudžiavimu medžiagomis“, – teigė L. Andriuškevičienė.
