Jaunuolis pasirinko kunigo kelią
J.Lelešius gimė 1917 m. lapkričio 23 d. Marijampolės aps. Sasnavos parapijoje, Navasodų kaime, Juozo Lelešiaus ir Magdalenos Abraitytės šeimoje. Justinas turėjo seseris: Magdaleną ir Viktoriją (iš pirmos santuokos) bei brolius: Antaną, Juozą ir Viktorą.
Justinas baigė Novasodų pradžios mokyklą ir šešias Marijampolės Marijonų gimnazijos klases, o 1943 m. - Vilkaviškio kunigų seminariją. Seminaristai jį prisimena kaip gerą oratorių, linksmą, nuoširdų ir draugišką žmogų.
Justinas labai mėgo dainuoti, turėjo gražų balsą. Gimtojoje Sasnavos parapijoje, Plūtiškėse, Igliškėliuose atostogų metu jis vietiniams kunigams padėdavo vaikus ruošti pirmąjai Komunijai, dirbo su katalikiškojo jaunimo organizacijomis. Klieriką Justiną labai mėgo vaikai ir jaunimas.
Įšventintas kunigu J. Lelešius dirbo Vištyčio ir Gražiškių parapijose, Vikaviškio aps. Prasidėjus antrąjai sovietų okupacijai, 1945 m. jis buvo paskirtas į Vilkaviškio aps. Alvito valsčiuje esančią Lankeliškių parapiją.
Kaip ir daugelis kunigų J. Lelešius bažnyčioje ir kitose vitose guodė ir ramino tikinčiuosius, stiprino jų dvasią, kurią okupantai bandė palaužti.
Okupantai bando verbuoti jaunąjį kunigą
Vilkaviškio aps. NKVD skyriaus darbuotojai, pamatę, kad kunigas J. Lelešius yra demokratiškas, mylimas žmonių, ypač jaunimo, ėmė jį verbuoti. Pradžioje tai darė slaptai. Draugiškai kalbino, pavaišindavo net stikliuku.
Aiškino, kad jis neturi kito kelio. Okupantai jam ir jo šeimai „garantavo“ ramų gyvenimą. Vėliau sulaikydavo ilgiau: parą ar keletą parų kalindavo areštinėje, naudojo net fizinį smurtą. Tačiau vis paleisdavo apsigalvoti.
Juozas Žaliabarštis prisimena: „Tuoj po karo dirbau zakristijonu Bartininkuose pas kun. B. Sakavičių. Vieną dieną pas B. Sukacką (ten gyveno B. Sakavičius) užėjo kun. J. Lelešius. Jis pradėjo balsu aimanuoti, kad jį Vilkaviškio saugumas nori užverbuoti šnipinėti tikinčiuosius. Rodė mėlynes ant pirštų ir kitų kūno vietų. Skundėsi, kad NKVD žadėjo fiziškai su juo susidoroti, jei neteiksiąs žinių.
Po to tarė: „Aš kunigas, lietuvis, katalikas, judu nebūsiu, šėtonui netarnausiu, už 30 sidabrinių savęs neparduosiu. Tegul mano kraują sugers Lietuvos žemė.“ Paskui abu kunigai išėjo į kitą kambarį, atlikti išpažintį, pasimelsti.“
Justinas Lelešius slapstosi
Savo parapiją kun. J. Lelešius paliko 1945 m. Visų Šventųjų dieną. Kurį laiką jis slapstėsi įvairiose Suvalkijos vietose. Jam tai buvo be galo sunku, nes Justinas – žmogus sangvinikas, linksmo būdo, linkęs bendrauti su žmonėmis.
Justinas žinojo, kad okupantai jo ieškos, todėl nutarė slėptis. Aplinkiniais keliais nuo Vilkaviškio, pro Gižus, Šunską, jis pasiekė Dženčelaukos kaimą ir įsuko į pažįstamų žmonių kiemą. Vežimą įstūmė į kluoną, o arklį, kad nematytų kaimynai, išvedė pas žmones į gretimą kaimą.
Taip prasidėjo Justino naujas gyvenimas. Jis įsikūrė mažyčiame, nuošaliame kambarėlyje. Mažas langelis, žemos durys. Rytais atlieka kunigo pareigą – atlaiko šv. Mišias. O dieną? Dieną reikia sėdėti, kad niekas nematytų ir negirdėtų. Tai Justinui buvo nepakeliamai sunku. Jis aktyvus žmogus, mėgstantis bendauti. O kaimynai vis eina ir eina.
Tai ko nors pasiskolinti, tai ką nors atneša, pasidalija naujienomis ar padaro po „burnelę“ O Justinas su jais bendrauti negali. Jis turėjo sėdėti kambarėlyje tyliai. Iš pradžių dar skaitydavo, rašydavo, tačiau nuolatinė įtampa neleido susikaupti. Justino nervai visai pairo. Jau ir kaimynai pamatė įnamį. Be to, netoliese gyveno kolūkio pimininkas. Dėl to žmonės čia dažnai lankėsi. Nors kaimynai geri žmonės, žinia apie paslaptingą įnamį greitai gali pasklisti ir pasiekti priešų ausis.
Kartą Justiną aplankė brolis Viktoras, kuris jau partizanavo. Jis Justinui parūpino dokumentą – trijų mėnesių terminuotą pasą svetima pavarde. Vis dažniau ėmė lankytis stribai. Tai pasirašyti paskolų, tai patikrinti pyliavos kvitų, tai išgerti samagono. Nors jie ir neužeidavo į Justino kambarėlį, tačiau jam ir šeimininkams buvo labai neramu.
Prieš šv. Kalėdas išvežė Justiną į Pietarų kaimą pas tetą. Tačiau ten didesnis ūkis ir daugiau „svečių.“ Dėl to brolis Viktoras nuvedė Justiną pas pažįstamus prie Sasnavos. Tačiau ir ten enkavedistai ir stribai kaip tik krėtė kaimą. Justiną aptiko, bet nepaėmė, nes šis turėjo dokumentą svetima pavarde. Tačiau, kai kareiviai išvažiavo, Justinas, tarsi nujausdamas kažką negera, išbėgo per laukus. Ir tikrai – netrukus stribai sugrįžo ir viską išvertė, nes jiems, matyt, kilo įtarimas dėl naujo gyventojo.
Vėliau Justinas buvo išvežtas į Kleviną ir apgyvendintas pas paliegusią senutę. Pas ją stribai tikrai nesilankys, nes senutė buvo neturtinga. Jai maistą paruošdavo gerai pažįstami pasiturintys kaimynai, o atnešdavo mergaitė. Tačiau ir čia pradėjo sklisti kalbos, kad pas senutę kažkas slapstosi. Vyresniajam broliui vėl teko Justiną vesti į Dženčelaukos kaimą.
Susitikimas su Tauro apygardos kovotojų vadais. Justinas apsisprendžia
Justino vis intensyviau ieškojo okupantų saugumas, kariuomenė ir stribai. Jie krėtė gimines ir jo bendrapavardžius. Kartą pas Justiną atėjo Tauro apygardos vadai. Kalbėjosi iki paryčių. Sprendė dilemą – būti ar nebūti Justinui, nes kelio atgal nėra. Kovotojų vadai Justinui siūlė ne ginklu kovoti prieš okupantus, o tapti jų kapelionu, nes jiems labai reikalinga dvasinė parama.
Justinas Lelešius apsisprendė ir išėjo kuo toliau nuo tėviškės – į Tauro apygardos Birutės rinktinės teritoriją, esančią netoli Kauno. 1946 m. kovo 1 d. jis buvo paskirtas Tauro apygardos laisvės kovotojų kapelionu. Justinas pasirinko Grafo slapyvardį, kadangi tai buvo jo brolio Antano mėgiamas posakis: „Esu grafas San de Briego Delvieči iš Kontelvijos kalnų.“
Būdamas kapelionu, jis laikė mišias miške, sakė pamokslus, kiekviena proga kovotojams griežtai pabrėždamas: „Nežudykite, negerkite.“
1947 m. kovo 18 d. okupantai suėmė Justino brolį Juozą, Tauro apygardos kovotoją. Jį nuteisė septyniems metams lagerių ir trims metams tremties. Tų pačių metų liepos 30 d. su penkiais bendražygiais Raišupio kaime Sasnavos valsčiuje žuvo kitas jo brolis Viktoras-Jovaras, o rugsėjo 15 d. Kaune buvo suimtas trečiasis brolis Antanas, Tauro apygardos kovotojų ryšininkas.
Laisvės kovotojus pražudė neatsargumas
1947 m. rudenį Tauro apygardos Birutės rinktinės štabas buvo įrengtas Marijampolės aps., Veiverių miestelio pašonėje gyvenančio partizanų rėmėjo Kazimiero Daunoro sodyboje. Požeminė slėptuvė iš viršaus buvo užpilta 60 cm žemės sluoksniu, o iš vidaus išmušta 6 cm storio pušinėmis lentomis.
Bunkeris buvo įrengtas strategiškai patogioje vietoje – prie pat Veiverių miestelio, kuriame buvo dislokuotas didelis okupantų dalinys, kurio judėjimą laisvės kovotojų žvalgai galėjo lengvai stebėti.
Tyliais vakarais čia girdėdavosi girtų enkavedistų ir stribų rėkavimai ir rusiškos dainos. Kovotojai bunkeryje dirbo, meldėsi ir ilsėjosi. Čia buvo kelios lentynos raštinės reikmėms ir staliukas rašomajai mašinėlei. Bunkeryje dažnai lankėsi ir Grafas.
Vieną rytą, beieškodami lašinių ir degtinės, į K. Daunoro sodybą užklydo stribai. Beslankiodami po tuščią sodybą jie išgirdo rašomosios mašinėlės taukšėjimą. Pastebėjo jie ir bunkerio angą. Tyliai pasišalinę, stribai apie radinį pranešė Veiverių enkavedistams.
Keletą dienų okupantai stebėjo sodybą. Kuomet į bunkerį sulindo daugiau vyrų, jie surengė karinę operaciją, 1947 m. rugsėjo 24 d. bunkeryje buvo 6 kovotojai. Sodybą apsupo Marijampolės aps. MGB skyriaus operatyvinė karinė grupė. Aplink sodybą buvo išdėstyti kulkosvaidžiai. Šeimininkui ir jo sūnui okupantai įsakė atkasti bunkerį.
Pradėjus kasti, iš bunkerio pasipylė šūviai. Negalėdami atkasti bunkerio enkavedistai pro bunkerio landą ėmė mėtyti granatas. Iš bunkerio pasigirdo kovotojų giesmės, kurių garsai maišėsi su okupantų keiksmais, komandomis ir kulkosvaidžių kalenimu. Du kovotojai bandė iš bunkerio išbėgti ir žuvo kulkų pakirsti. Viduje likę vyrai, taip pat ir J. Lelešius, susisprogdino.
Žuvusiųjų palaikus okupantai išniekino Veiveriuose, o vėliau užkasė prie miestelio esančiuose apkasuose. Dabar ten įrengtas „Skausmo kalnelis.“ Po J. Lelelšiaus-Grafo mirties Tauro apygardos vadovybė 1948 m. sausio 16 d. įsakymu jį apdovanojo juostele už narsumą, o 1950 m. rugpjūčio 7 d. - 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.
1997 m. gruodžio 22 d. jam buvo pripažintas kario savanorio statusas. LR Krašto apsaugos Ministerijos 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu jam buvo suteiktas majoro laipsnis. LR Prezidento 1998 m. lapkričio 18 d. dekretu (po mirties) J. Lelešius-Grafas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu.
Per trumpą partizanavimo laiką J. Lelešius rašė dienoraštį. Skirtingai nei Liongino Baliukevičiaus, jo dienoraštyje nėra datų, o tekstas, įskaitant tiesioginę kalbą, primena romaną. J. Lelešius pateikia tik dienoraščio pradžios ir pabaigos datą. Pateikiame kelias dienoraščio ištraukas.
Kunigas Justinas Lelešius: neišdavęs Dievo ir Tėvynės. Partizanų kapeliono Dienoraštis. 1946 12 01
Studentai stebėjosi kovotojų įvaizdžiu
<...> „Artinosi Sekminių šventės. Susitarėme pirmą Sekminių dieną miške atlaikyti pamaldas. Nakvoti aš su Diemedžiu ir Oželiu, lydimas jų kuopos kovotojo Klevo, išėjau į kaimą. Malonūs žmonės mus priėmė su didžiausiu džiaugsmu.
Šeimininkų sūnus studentas su savo draugu taip pat studentu, buvo parvažiavę švenčių proga į namus. Jie mus pamatę uniformuotus, negalėjo atsistebėti: juk žmonių, ypač gyvenančių mieste, yra nuomonė, kad partizanai atrodo kaip kokie banditai: nesiprausę, apaugę plaukais, nesiskutę, apiplyšę, menkais surūdijusiais ginklais apsiginklavę, o čia – puikiausiai atrodę vyrai.
Puikios diagonalo uniformos, puikiausiais ginklais apsiginklavę, kaip tikri Lietuvos kariuomenės kariai, net, sakyčiau, pačiu apsiginklavimu pranašesni. Netikėčiau, kad taip gražiai atrodo Lietuvos partizanai, – prasitarė svečias studentas. Koks didelis skirtumas su strebitėliais – Bet ir kautynėse partizanai kaip liūtai, o tie stribitėliai tik bėga, tik bėga, – gyrė mus šeimininkas – to viso paslaptis glūdi tame, – įsiterpiu ir aš, – mes žinome, už ką kovojame. Už Tėvynę.
O jie – išgamos, tarnauja svetimiesiems. Už tautos reikalus mes ir galvą guldysime, bet gyvi nepasiduosime. Mūsų tikslas aiškus – mirti arba laimėti, bet nevergauti.“
Kovotojai likvidavo stribus
J. Lelešius savo dienoraštyje aprašo kaip jie sudorojo vietinius stribus: „Vyrai su kišeniniais ginklais įėjo į kambarį, kur gėrė ir linksmai jautėsi šie tautos išdavikai. Aš atsistojau prie durų. Pareikalavus kelti rankas aukštyn, įvyko baisus sąmyšis.
Pasigirdo klyksmai ir šauksmai. Tuo momentu pasigirdo tankus šaudymas iš pistoletų. Mūsų vyrai pabaigė šovinius. Greitai spruko atgal. Griebėsi už kulkosvaidžių. Aš su dar vienu kovotoju stovėjau prie durų. Staiga duryse pasirodo vienas stribas. Kerta prie manęs stovįs vyras į šį stribą, bet nedega šovinys. Tuo tarpu stribas dingsta. Mudu pasitraukiame iš šios vietos.
Aš pribėgu prie Ąžuolo ir klausiu: – Ar nė vieno iš karto nenukirtote?
– Du nukirtome, o kiti du dar liko. Visą reikalą sugadino šeimininkai: jie kartu su jais sėdėjo, tai mums maišė taikyti. Per tai dviejų nenukirtome.
Tuo tarpu Vijūnas, įbėgęs į vidų, metė kotinę granatą. Pasigirdo duslus trenksmas. Iš vidaus vienas iš stribų, pasidėjęs ant lango kulkosvaidį, pradėjo šaudyti į mūsų vyrus, kurie iš trijų kulkosvaidžių ir dviejų sunkiųjų mašininkų ir pusautomačių atidengė pragarišką ugnį. Stribų pasipriešinimas nutilo.“<...>
J. Lelešiaus mintys apie lietuvių tautos problemas
„ Mūsų partizanų tikslas- stovėti tautos sargyboje, ruošti tautą būsimiems įvykiams. Juk negalima užmiršti, kad atsakingi Lietuvos valdyme asmenys, niekšingai pardavę tautą, rado sau prieglobstį toli užsienyje, o Tėvynę ginti nuo azijatų paliko vėl iš samanotų pirkelių kilusiems tautos sūnums.
Didelė tautos dalis paliko tą Tėvynę, išbėgo ir laukia, kada kaimo artojėliai vėl savo krauju jiems išpirks ministerių ir bankų direktorių kėdes.“<..>
Kliuvo ir pokario laikotarpio inteligentijai: „Savaime aišku, nėra reikalo, kad visa tauta sulįstų į miškus. Bet nei vienas lietuvis neturi suteršti savo rankų brolių krauju. Kuo pateisins ponai profesoriai, kurie taip garsiai šaukė: :Aš balsuoju už tarybų Lietuvą!?“ Mes, lietuviai, turime būti tokie vieningi, kaip suomių tauta. Ar ne heroiškas būtų mūsų Nepriklausomybės paminklas, jei visa tauta, o ne tik maža dalelė, kovotų pagal laiko aplinkybes su okupantu.<...>
Rašydamas toliau, autorius bando surasti atsakymą: „Prieinu išvados, kad biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Jeigu už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. <...>
Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės panaudojo savo juodiems darbams.<...> Šiandien mes pajėgūs išmatuoti aukščiausius kalnus, giliausias jūras, tolimas planetas, bet kas išmatuos, kas pajėgs suprasti tą beribį skausmą, kuris palietė motinų širdis, kuris atėmė jų senatvės paguodą, pravirkdė seneles tų sūnų, kurie krito didvyriškose kovose už Lietuvos laisvę ir laimingą ateitį.
Laikas išgydys žaizdas, bet ne motinų. Jos iki karsto lentos žiūrės į tą vingiuotą, baltą takelį, kuriuo jos sūnus išėjo parnešti laisvę. Ji rymos ilgais vakarais, šluostydama nuo skruostų ašaras ir žiūrės ar nepareis, ar nepradžiugins jos senatvę.
Tačiau jos matys savo sūnelius tik sapne, Tik sapne su jais kalbėsis, o pabudusios vėl apsipils ašaromis, skausmo kalavijas vėl perdurs jų širdis, o gal ir tauta užmirš laisvės kovotojų motinas, gal niekas joms, duonos neturinčioms, neišties kąsnelio, pagalbos ranką.
Tai būtų didžiausias tautos nedėkingumas laisvės kovotojų motinoms. Jos už laisvę aukojo didžiausią auką – savo mylinčius sūnus.“ 1947 01 10 Grafas.
