Izabelė gimė 1925 m. vasario 9 d. Čikagoje, kur po Pirmojo pasaulinio karo atvyko jos tėvai Jonas ir Ona Vilimai. Tačiau jos gimimo faktas buvo užregistruotas jau Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje, kur šeima persikėlė tais metais...
Jono Vilimos gyvenimas Amerikoje buvo nelengvas. Šeimą persekiojo nelaimės. Susirgo tuberkulioze pirmoji Jono žmona Ona. Jonas, manydamas, kad Lietuvoje ji greičiau pasveiks, 1922 metais sugrįžo į jos gimtinę – Šeduvą. Deja, po metų Ona mirė. Jonas vedė žmonos seserį Agotą ir vėl išvyko į JAV. Čia porai gimė Izabelė ir jos brolis Viktoras. Bet nelaimės šeimos neapleido. Praradęs sveikatą vario rūdos kasyklose, mirė Izabelės tėvas Jonas Vilimas. Likusi našle, jos motina Agota su savo vaikais grįžo į Lietuvą. Ji nusipirko 10 ha žemės ir įsikūrė Vėriškių kaime. Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, 15-metė Izabelė mokėsi Šeduvos gimnazijoje.
Gyvenimą siejo su farmacija
Puoselėdama svajonę apie medicinos studijas, paskutiniais mokslo metais Izabelė persikėlė į Vilnių ir apsigyveno pas dėdę Adomą Vilimą, buvusį LR Seimo narį. Deja, gražios svajonės apie studijas sužlugo. Jai, kaip JAV pilietei, durys į Medicinos fakultetą buvo užtrenktos...
Teko rinktis aplinkinius kelius. Baigusi farmacijos mokyklą Kaune, mergina įsidarbino pusseserės vyro Antano Hokušo vaistinėje Panevėžyje ir savarankiškai ruošėsi medicinos studijoms – važinėjo į Vilnių klausytis slaptų medicinos paskaitų. Baigusi farmacijos mokyklą Kaune, Izabelė įsidarbino pusseserės vyro Antano Hokušo vaistinėje Panevėžyje. Medicinos studijoms ji pradėjo ruoštis savarankiškai, nes viltis studijuoti ruseno jos širdyje.
Partizanai užeidavo į Skačkauskų sodybą Vėriškiuose. Sodybos šeimininkų dukrai, taip pat Izabelei, Izabelė Vilimaitė parūpindavo vaistų, skirtų laisvės kovotojams. Netrukus Izabelė dingo iš Panevėžio. Matyt ją ėmė persekioti okupantų saugumo darbuotojai. Nenuostabu, nes ji nuolatos susirašinėjo su giminaičiais, likusiais Amerikoje, bendravo su dėde A. Vilimu – „buržuazinės“ Lietuvos buvusiu veikėju.
Keletą mėnesių ji gyveno Debeikiuose ir dirbo tenykštėje vaistinėje. Vėliau persikėlė į Svėdasus vadovauti vaistinei. Ten iš Panevėžio persikėlė ir A. Hokušas. Tuo metu Izabelė dar nežinojo, kad jos pusseserės vyras palaiko ryšius su laisvės kovotojais. Kartą jis suteikė pagalbą sužeistam kovotojui ir pateko į MGB nagus.
Nežinia kokiomis aplinkybėmis, bet A. Hokušą emgebistai netrukus paleido. Jo arešto metu vaistinėje darbavosi viena Izabelė. Pas ją apsilankydavo mokytoja Janina Valevičiūtė. Ji Izabelei prasitarė, jog yra kovotojų ryšininkė Astra. Izabelei ji pasiūlė susitikti su Šimonių girios kovotojais. Po šios viešnagė Izabelė pradėjo kovotojams tiekti vaistus ir tvarsliavą.
1947 m. vasarą , kuomet Izabelė atostogavo tėviškėje, ten atvyko Prisikėlimo apygardos kovotojai broliai Vytautas Šniuolys-Svajūnas, kovotojų laikraščio „Prisikėlimo ugnis“ redaktorius ir Viktoras Šniuolys-Girėnas. Jie pasiteiravo Izabelės, ar negalėtų ši parūpinti vaistų. Mergina jiems atidavė visus vaistus, kuriuos buvo atsivežusi savo artimiesiems ir kaimynams. Netrukus Izabelė davė priesaiką ir tapo kovotojų ryšininke Stirna.
Meilė kartu su pašaukimu
Prie laikraščio „Prisikėlimo ugnis“ leidybos ir platinimo prisidėjo ir Izabelė. Pirmieji leidinio numeriai buvo dauginami rotatoriumi, kuriam matricas parūpino Izabelė. Tiražas buvo apie 200 egz. Juos ryšininkai Izabelė Vilimaitė-Stirna, Julija Bajurūnienė-Astra, Juozas Raugalas ir kiti išnešiodavo visoms keturioms apygardos rinktinėms. Be to, laikraštį platino Legėčių, Mažuolių, Miežaičių ir kituose aplinkiniuose kaimuose.
Susitikimo su broliais Šniuoliais akimirka Izabelei buvo lemtinga. Tą vakarą tarp jos ir Svajūno užsimezgė šilti jausmai. Netrukus jie virto svajingais meilės laiškais ir trumpomis susitikimo akimirkomis.
1948 m. pradžioje Svajūnas savo mylimajai rašė: „Sunku rašyti, kai pavasario žingsniai pastebimi jau laukuose, o klevų kraujas gaivina ištroškusius. Jis atėjo taip anksti ir lygiai netikėtai, kaip mūsų susidūrimas, kaip ana stebuklingoji naktis ir po to suskambėję kaskart artimesni ir nuostabesni mūsų sielų bendravimo darnūs akimirksniai.
Tada buvo toks metų ruduo, kokiu tegali būti tik vienas gyvenime, nežiūrint žemėje siaučiančių audrų ir tai, kad tarp Tavęs ir manęs tokia milžiniška, klaiki riba, lyg du kūdikiai, susikibę rankomis, skrieja į žydruosius tolius.“ Tą dieną Svajūnui buvo likę gyventi kiek daugiau nei pusantrų metų...
Svarbioji užduotis
1948 m. vasarį Izabelė susitiko su Jono Žemaičio-Vytauto patarėju, būsimu LLKS Prezidiumo sekretoriumi, kuris vykdė vyriausio vado įsakymą vienyti neorganizuotai veikiančius kovotojų dalinius. Izabelei buvo patikėta svarbi misija – pranešti Aukštaitijos kovotojams apie P. Bartkaus vizito tikslą.
Perduodama šias žinias per ryšininkę Janiną Valevičiūtę-Astrą, Izabelė susipažino su Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka-Šarūnu, kuris jai pasiūlė pakeisti MGB išaiškintą ryšininką Astrą ir prisiimti Algimanto apygardos įgaliotinės pareigas.
Izabelė įsitraukė į pasirengimą svarbiausiam ginkluoto pasipriešinimo įvykiui – visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimui. Ji gavo užduotį – nuvykti į Žamaitiją, susitikti su Jonu Žemaičiu-Vytautu ir jam perduoti Aukštaitijos apygardų vadų susirinkimo dokumentus. Laukė ilga kelionė pas Tauragės apskrities Pavarių kaime gyvenantį ryšininką. Po dviejų dienų laukimo ten su palyda atvyko J. Žemaitis. Gavusi žodinį Žemaičio pavedimą, adresuotą Algimanto apygardos vadui Šarūnui ir Vytauto apygardos vadui Vincui Kauliniui-Miškiniui, Izabelė išvyko atgal į Aukštaitiją.
Tą vasarą Izabelės maršrutai driekėsi po kelias dešimtis kilometrų. Kai kada su apsaugos būriu, bet dažniausiai ji keliavo viena. Pakeleivingomis mašinomis, dviračiu, o dažniausiai – pėsčiomis per nepažįstamus miškus, kur už kiekvieno medžio galėjo tykoti mirtinas pavojus.
MGB spąstuose
Tačiau ne miške Izabelės laukė didžiausias pavojus. Naktį iš 1949 m. sausio 28-osios į 29-ąją, neturinčią kur apsistoti Izabelę apgyvendino kaime pas nepažįstamą žmogų. Tačiau po poros dienų čia atvyko valsčiaus emgebistai. Jie patikrino šeimininko dokumentus ir užsirašė Izabelės pavardę. Dėl to ilgiau pasilikti šiuose namuose ji bijojo ir paprašė šeimininko nuvežti ją pas kitą žmogų tame pačiame kaime.
Kas jai nutiko po savaitės, galima perskaityti iš jos tardymo protokolo: „Vasario 7 d. drauge su šeimininkės dukra išėjau pas kaimynus medaus, nes nuo persišaldymo labai skaudėjo gerklę. Tuo laiku atvykę valsčiaus MGB ir sustabdė beeinant į lauką, nepaklausę nė pavardės, suėmė.“
Okupantai buvo surezgę gudrų planą – užverbuoti ryšininkę, kuri palaikė ryšius tarp laisvės kovų centrinės vadovybės ir apygardų. Kokius kankinimo metodus sadistai naudojo prieš jauną merginą, nėra duomenų. Tokių dalykų jie neprotokoluodavo. Kad greičiau baigtųsi kančios, Izabelė sutiko bendradarbiauti... Tačiau ji nepalūžo ir savo nuostatų nepakeitė. Ji tvirtai pasiryžo kovoti už Lietuvos laisvę, neišduoti kovos bendražygių ir netarnauti okupantams.
Po 3 mėnesių Izabelės kankinimų ir ideologinio ruošimo okupantai džiaugėsi „sėkme“. Pirmomis 1949 metų kovo dienomis jie inscenizavo kalinės pabėgimą. Izabelė atsidūrė laisvėje. Dabar jau MGB agentės „Tamaros“ vaidmenyje. Ji turėjo teikti čekistams žinias apie Lietuvos vyriausiojo ginkluoto pasipriešinimo vadovybę. Tačiau Stirna neketino išdavinėti savo kovos draugų. Atėjusi į Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės štabą ji papasakojo kovotojams apie emgebistų planus ir tvirtai pareiškę esanti pasiryžusi tęsti kovą prieš okupantus. Deja, atgauti kovotojų pasitikėjimą Izabelei buvo nelengva...
1952 m. spalio 2 d. Šiluvos valsčiaus Vilkiškių kaimo gyventojos Sofijos Grigaitienės sūnus Jonas, eidamas į gimnaziją, stribų būstinės kieme matė sujudimą. Į sunkvežimį kareiviai krovė ginklus. Tada nei Jonas, nei kiti jo šeimos nariai neįtarė, koks pavojus laukia jų šeimos...
Prieš kurį laiką emgebistai suėmė kovotoją Leoną Jušką, kuris anksčiau lankėsi šioje sodyboje ir žinojo bunkerio vietą. Leonas tapo išdaviku. Jis nurodė okupantams, kur yra bunkeris. Pradžioje įėję čekistai pamatė šeimininkę, kuri mušė sviestą. Ji sėdėjo ant kilimėlio, patiesto ant grindų virš bunkerio įėjimo landos. Dėl to jie bunkerio neaptiko. Netrukus privažiavo lengvasis automobilis. Iš jo išlipo vyras ir nurodė bunkerio vietą.
Kai kareiviai atidarė bunkerį, ten apačioje nugriaudėjo sprogimas. Iš bunkerio ištraukė tris sudarkytus lavonus. Žuvo Prisikėlimo apygardos kovotojai: Stasys Statkus-Audronis, Dominykas Grumuldis-Darbininkas ir Izabelė Vilimaitė-Stirna. Žuvusiuosius išvežė į Tytuvėnus. Užkasimo vieta nenustatyta.
Laisvės kovotojai atminti
2006 m. sausio 12 d. Vilniuje „Skalvijos“ kino teatre įvyko režisieriaus Juozo Sabolio ir scenaristo Eugenijaus Ignatavičiaus dokumentinio filmo „Stirna“ premjera. Filme, remiantis amžininkų prisiminimais ir KGB archyvais, parodytas trumpas laisvės kovotojos gyvenimas.
2013 m. lapkričio 28 d. Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje teatras-studija „Laboratorium,“ vadovaujamas režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus, pristatė pjesę „Stirna“ apie laisvės kovotojų bebaimę ryšininkę Izabelę Vilimaitę-Stirną.
