„Delfi“ sulaukė kaunietės Linos (vardas pakeistas, – red.) pasakojimo apie santykius. Mergina išvardijo daug stulbinančių pavyzdžių, kokiomis akimirkomis santykiuose jaučiasi negerai, ir teiravosi, ką jai daryti.
„Su vaikinu draugaujame jau ketverius metus. Santykiai ilgalaikiai, visi mums prognozuoja vestuves, jau pusmetį nešioju sužadėtuvių žiedą. Kai viskas gerai, viskas daugiau nei gerai – jis švelnus, romantiškas, meilus ir mūsų santykiai puikūs. Bet dažnai būna barnių etapai, kada prasideda kasdieninis kritikavimas, kabinėjimasis, o neduokdie pasakysiu, kad jis mane kuo nors įžeidė... Jis visada taip padaro, kad aš lieku kalta. Net jei kuo nors mane įskaudina ir aš jam pasakau, kad blogai dėl to jaučiuosi, tai ne jis lieka neteisus, o mano jausmai neteisingi! Arba dar geriau – nežinau, kaip jis taip sugeba, bet aš dar ir jo atsiprašau rezultate. Viską taip apverčia ir perverčia, kad net nesusigaudau, kas įvyko. Neatrodo, kad jam tas kainuoja kokias nors pastangas – lieka absoliučiai ramus ir tai aš išvesta iš kantrybės atrodau kaip isterikė. Yra kartą juokavęs: „Net jei rastum mane lovoje su kita moterimi, mokėčiau taip padaryt, kad dar pati manęs ir atsiprašytum.“ Blogiausia, kad jis teisus ir pilnai tuo tikiu.
Kitas dalykas – išvaizda. Mano išvaizdoje jis nuolat randa ką pataisyti. Pats neturi jokių kompleksų, netgi pabrėžia savo tobulumą, o mano tai apranga jam vaikiška, tai plaukai per trumpi, tai krūtys per mažos. Vis turėčiau ką nors pasitobulint. Ar čia normalu? Pradėjau kompleksuoti pirkdama drabužius, galvoju, ar jie bus pakankamai jam geri. Galvoju net apie plaukų priauginimą, kad tada pateisinčiau jo lūkesčius ir pagaliau pasakytų man gerą žodį.
Galiausiai – tas faktas, kad su juo aš nebepasitikiu savo protu. Man atrodo, kad įvyko vienas dalykas, pavyzdžiui, kad jis man pliaukštelėjo per veidą. Bet kai pradedam apie tai kalbėtis, suprantu, kad aš kažkaip ne taip viską supratau – jis sako, kad aš buvau isterijos būsenos ir jis pliaukštelėjo norėdamas mane nuraminti, kad jis man padėjo... Ir aš juo patikiu. Arba primenu jam jo pažadą, o jis įtikina mane, kad nieko nežadėjo. Nebepasitikiu savimi, nežinau, ar mąstau adekvačiai. Jaučiuosi įsisukusi šiuose santykiuose kaip labirinte. Kartais išsekusi nuo tokio painaus bendravimo pagalvoju apie skyrybas, bet jis manęs iš santykių nepaleidžia – kai imame kalbėtis apie skyrybas, būnu manipuliacijomis įtraukiama atgal. Nebežinau, ką daryti“ – rašė mergina.
Klinikos „Lotus Medica“ psichiatrė Laura Andriuškevičienė paaiškino, kokie asmenybės sutrikimai gali lemti tokį vaikino elgesį bei į ką reiktų atkreipti dėmesį pačiai laiško autorei.
„Pirmiausia, skaitant merginos laiško ištrauką, klausimų kyla pačiai rašytojai – kodėl ji išlieka tuose santykiuose? Kokie vaikino bruožai patraukė, sušildė pažinties pradžioje? Ką bandė, mėgino, kad santykiai būtų kitokie?.. Ar tiki, kad gali būti kitokie? Sunku vertinti kito žmogaus asmenybės akcentus pagal kito asmens pasakojimą. Negalima teigti kategoriškai, kad vaikinas išties turi narcisistinį asmenybės tipą, tačiau šio sutrikimo bruožų įžvelgti galima. Kad būtų galima suprasti, pajausti, ar vaikinas turi narcizo tipo asmenybės struktūrą, itin svarbus ir vertingas būtų susitikimas bei pokalbis su pačiu. Skaitant merginos laišką, vaikino asmenybės portretą man norėtųsi diferencijuoti nuo asocialios (psichopatinės) asmenybės tipo.
Yra tam tikri asmenybės sutrikimai. Vienas jų – psichopatinės asmenybės tipas. Kitas – narcizinio tipo sutrikimas. Vienas bendras šių abiejų sutrikimų požymis – visiškas empatijos neturėjimas. Tačiau asocialūs (psichopatiniai) žmonės visai nelinkę palaikyti ilgalaikių santykių, santykius naudoja savo finansiniams ar seksualiniams poreikiams tenkinti. Taip pat yra linkę į nusikalstamumą, visuomenės normų pažeidimą. Ko apie narcizus nepasakytum. Taigi, jei šie santykiai yra ilgalaikiai, panašiau, kad juose esantis asmuo turi narcizo bruožų“, – teigė gydytoja.
Ji taip pat įvardijo ryškiausias narcizų savybes bei pabrėžė, kad tam tikras tų savybių galime turėti kiekvienas iš mūsų.
„Kiekvienas turime narcisistinių reakcijų – kai sulaukiame kritikos, liečiančios mūsų savigarbą, kai norime mums svarbių, vertinamų žmonių pripažinimo. Apibūdinat bendrai – narcizai – tai žmonės, negebantys suprasti, pajausti kitų žmonių jausmų ir patys emociškai neprieinami. Įprasta manyti, kad tai šalti, išdidūs, pasipūtę, savimi itin besimėgaujantys asmenys – na, visi esame girdėję graikų mitą apie jaunuolį Narcizą, pamilusį savo atspindį tvenkinio paviršiuje ir numirusį iš ilgesio, kurio atvaizdas negalėjo numalšinti. Tačiau yra „jautrusis“, švelnusis narcizo tipas, kurio galima arogancija tikrai nėra matyti iš tolo.
Paprastai bendraujant su narcizu apima pojūtis, kad tavęs tarsi nėra, esi nematomas. Tai gali leisti suprasti, kad tavo pašnekovas, partneris yra narcistinės asmenybės sandaros. Noriu pasakyti, kad nėra vieno teisingo, aiškaus atsakymo asmenybės savybėms pažinti – iš karto, „nuo slenksčio“, tokį žmogų atpažinti gali tik itin prityrę ir kompetentingi specialistai. Visus narcisistinius žmones sieja vidiniai gėdos, menkumo, silpnumo jausmai ir baimė tokiais pasirodyti. Narcisistinės asmenybės, ypač jei jos yra išsilavinusios, aukštesnio intelekto, įgiję specialybę ir pagal ją dirbantys, tikrai nešviečia neoniniu užrašu iš tolo apie savo narcistiškumą. Viena išraiškingesnių narcizų savybių – jie negeba nuoširdžiai dėkoti, atsiprašyti. Pasikartosiu, kad šios savybės tikrai gali būti sklandžiai užglaistytos išsilavinimo, išauklėjimo, mandagaus, visuomenės normas atitinkančio elgesio“, – pabrėžė L. Andriuškevičienė.
Paklausta apie manipuliacijas ir įgūdį paveikti kitą asmenį gydytoja priminė, kad santykiuose visada yra du žmonės. Dažniausiai narcizai santykiams renkasi priklausomo asmenybės tipo žmogų – tokiu ir manipuliuoti jiem tampa lengviau.
„Įgūdis ir vyraujantis bendravimo būdas manipuliuojant labiausiai būdingas asocialiam (psichopatiniam) asmenybės tipui. Narcizų poreikis bendravimui, meilei yra itin didelis, tačiau jie yra emociškai neprieinami, to kaina – sutrikęs gebėjimas mylėti. Jų pusiausvyrai, savigarbai palaikyti nuolat būtini kiti žmones. Atsakant į klausimą apie manipuliavimą, svarbu suprasti, su kuo narcizas palaiko santykius – dažnai tai, pavyzdžiui, priklausomo tipo asmenybės bruožų turintis žmogus. Žmogus, neturintis gebėjimų – ar nenorintis turėti – nutraukti manipuliacijų grandinės.
Kai rašo, kad „iš santykių nepaleidžia“, svarbu grįžti prie pačios merginos požiūrio ir jausmų. Kaip nepaleidžia? Muša, grasina, kyla grėsmė asmens turtui ar saugumui? Jeigu ne ir tas „nepaleidimas“ – tik manipuliacija, reikėtų dirbti su savimi ir su specialistu, kad pajėgtum į tai reaguoti sau sveikai. O iš vaikino pusės – nenoras, kad kitas išeitų iš santykių, ir bandymas prisitraukti manipuliacijomis, žinoma, panašus į narcizo elgesį“, – pasakojo psichiatrė.
Pasak L. Andriuškevičienės, narcizinė asmenybė pradeda formuotis dar vaikystėje – kai tėvai, globėjai vertina vaiką ne už tai, kas ir koks jis yra, o už tam tikras savybes ar ateities vizijas.
„Pavyzdžiui, už tai, kuo jis gali būtų („tikrai bus puikus futbolininkas“; „šaunuolis, gerai mokosi, laukia matematiko ateitis“). Noriu pasakyti, kad pagyros vaikams, džiaugimasis jų savybėmis, pasiekimais poelgiai pats savaime toli gražu nėra blogas dalykas, atvirkščiai. Tačiau nuolatinis vaiko vertinimas bei savo trokštamų vaidmenų priskyrimas – narcisistinio asmenybės sutrikimo garantas. Vienas gražiausių literatūros kūrinių, kur išsamiai, aiškiai bei jautriai aprašytos narcizo asmenybės susiformavimui būtinos „sąlygos“ – Romain Gary „Aušros pažadas“.
O užaugęs tokį sutrikimą turintis asmuo retai sprendžia savo problemas ilgalaikėje terapijoje. Apskritai narcizai kreipiasi pagalbos, kai vienu ar kitų gyvenimo periodu jiems atsiranda emocinis diskomfortas, psichiatrinį sutrikimą siekianti simptomatika – labai dažnai tai nemiga, panikos atakos, nerimas, psichosomatinio pobūdžio nusiskundimai. Itin dažnas klientų pastebėjimas: „Ėmė ir atsirado iš niekur.“ Paprastai jie neišsako jokio buvusio ryškaus, reikšmingo stresogeninio faktoriaus. Gydytojui psichiatrui padedant tvarkytis su nemiga, nerimu, galbūt ir depresiniu sindromu, išnykus simptomams ne dažnas narcisistinis klientas pradeda psichoterapinę pagalbą ar joje išlieka“, – teigė gydytoja.
