Merginos ir moterys – kovotojos už Lietuvos laisvę. Laisvės kovų istorijoje aukso raidėmis įrašytas ne vienas Lietuvos merginų ir moterų vardas. Jos petys į petį su kovotojais vyrais pasiryžo imtis sunkios laisvės kovų naštos, nebijodamos rizikuoti savo laisve ir gyvybe.
Jos buvo pagrindinės kovotojų ryšininkės, padėjėjos, gydytojos ir sanitarės, jų maitintojos ir skalbėjos, slėpėjos ir guodėjos. Reikalui esant, jos stodavo į kovą greta vyrų. Jos tai darė gerai žinodamos, kad anksčiau ar vėliau bus okupantų išaiškintos, išduotos, suimtos ir žiauriai kankinamos. Tačiau Tėvynės meilės jausmas joms buvo stipresnis už mirties baimę.
Kolaboranto likvidavimo operacija
1929 m. Bučiūnų kaime, ūkininko Vinco Bunevičiaus šeimoje, gimė mergaitė Albina. Dar mokydamasi Prienų gimnazijoje ji pagelbėdavo partizanams. Vėliau, studijuodama Kauno mokytojų seminarijoje, ji tapo Dainavos partizanų apygardos ryšininke ir gavo slapyvardį Gražuolė.
1949 m. pavasarį kuopos štabe, kuriam vadovavo Jonas Švegždinis-Anupras, buvo nutarta likviduoti Prienų valsčiaus ispolkomo pirmininko pavaduotoją, komunistinių kovų Ispanijoje dalyvį, aršų okupantų kolaborantą, daug pasidarbavusį žudant ir tremiant į Sibirą nekaltus lietuvius, Praną Kazlauską. Užduotį atlikti buvo pavesta pirmo būrio vadui Jonui Valatkai-Kardui, kurio veikimo teritorijoje buvo Prienų miestas. Operacija buvo numatyta sekmadienį, kai mieste būna daugiau žmonių. Tada lengviau atsitraukti, neatkreipiant į save dėmesio. Mieste partizanams pavojinga, ypač dienos metu. Dėl to buvo reikalinga moteriška priedanga.
A. Bunevičiūtė sutiko ne tik lydėti Kardą, bet ir dalyvauti operacijoje. 1949 m. birželio 26 d. jie abu atvyko į Prienus. Po pamaldų bažnyčioje, vaidindami porelę įsimylėjėlių, vaikštinėjo po miestą. Kazlauską jie sutiko miesto sode. Kolaborantas ėjo su žmona. Prasilenkę su jais, Kardas ir Aušrelė netrukus grįžo atgal. Prisiartinęs prie išdaviko, Kardas kelis kartus šovė į Kazlauską. Jam parkritus, jis paėmė Kazlausko pistoletą ir abu kovotojai laimingai pasitraukė iš miesto.
Po to žmonės Prienuose dainavo: „Numirė Kazlauskas, kaip ne visas svietas – vienoj rankoj kriukis, kitoj pištalietas.“ (P. Kazlaskas anksčiau buvo sužeistas į koją, dėl to vaikščiojo pasiramčiuodamas lazda – „kriukiu“.)
Albina, bijodama, kad operacijos metu ją kas nors iš okupantų tarnų galėjo pamatyti ir atpažinti, liepos 7 dieną pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir įstojo į Tauro apygardos 51-os kuopos pirmą kovotojų būrį. Jai suteikė partizanės laipsnį ir davė Aušrelės slapyvardį. Prasidėjo jos trumpas laisvės kovotojos kelias. Deja, vėlyvą rudenį mergina susirgo pleuritu ir buvo priversta pasitraukti iš kovotojų gretų, nes reikėjo gydytis.
Visą kaltę prisiėmė sau
Pasveikusi, 1950 m. sausio 16 d., turėdama kovos užduotį ji atėjo į susitikimą Paverknių kaime. Aušrelė iš užduoties negrįžo... Sodybą apsupo enkavedistai ir stribai. Jie suėmė drąsiąją kovotoją. Enkavedistai du mėnesius merginą žiauriai kankino. Galima įsivaizduoti, ką su ja išdarinėjo tie budeliai – sadistai, tačiau kovotoja viską iškentėjo. Stiprios valios mergina nepalūžo ir savo draugų neišdavė. Visą kaltę ji prisiėmė sau.
1950 metų balandžio 18 d. teismo spektaklyje Prienuose ji kalbėjo: „Į partizanus aš išėjau sąmoningai, kaip idėjinis tarybų valdžios priešas. Išėjau į mišką kovoti prieš tarybų valdžią ir rusų okupantus, už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą be rusų komunistų, kad Lietuvą valdytų lietuviai, bet ne komunistai. Aš niekada nieko nebijojau ir drąsiai ėjau į kovą su tarybine valdžia, nes aš jos nekenčiu... Įstojau iš įsitikinimo, kad reikia kovoti su sovietais... Taip, aš esu įsitikinęs tarybų valdžios priešas ir nekenčiu jos, ir komunistų.“
Okupantų valdžia jauną merginą pripažino ypač pavojinga nusikaltėle ir nuteisė aukščiausia – mirties bausme. Tokiu būdu okupantai parodė savo bailumą ir silpnumą. Jie drebėjo prieš 20-metę lietuvaitę!
1950 m. spalio 4 d. Vilniuje ją sušaudė. Albinai tada buvo tik 20 metų... Jos užkasimo vieta nežinoma iki šiol. Gal ji ilsisi ten, kur vėliau buvo užkastas A. Ramanausko-Vanago kūnas? Gal tie mokslininkai, kurie prieš keletą metų rado ir identifikavo A. Ramanausko kūną, ras ir šios jaunos mūsų Tėvynės didvyrės kūną, ir įgalins ją palaidoti su derama pagarba? Gaila, tačiau Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės atminimas iki šiol nepagerbtas ir neįamžintas. Iki šiol jai nepastatytas joks paminklėlis ar atminimo ženklas. 2008-aisiais A. Bunevičiūtė LR Prezidento dekretu buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Karininko Kryžiumi (po mirties).
Ką byloja išlikusi kovotojos užrašų knygutė
Jos byloje yra išlikusi užrašų knygelė. Pateikiame dalį jos įrašų: „1949.VII.7. Ši diena man ypač nuostabi, dvelkianti daugeliu prisiminimų ir vedanti į naują gyvenimą... Iki šiandien dar stovėjau gyvenimo kryžkelėje, o šiandien jau išeinu vienu sunkiu, tačiau garbingu keliu, vedančiu į laisvę. Tiesa, sunku yra palikti Kauną, kuriame yra praleisti trys mano jaunystės laimingi pavasariai. Prisimenu, kiek praslinko ten laimingų dienų... Be to, tai yra dar vienas skaudus išsiskyrimas, būtent – su tėviške ir su savo gyvenimo nuskriausta šeima. Juk mane palydi sena, žila močiutė savo ašarotomis akimis ir brangi vienintelė mano sesutė. Ji verkia ir klausia: „Albinute, kada grįši namo? Aš tavęs labai lauksiu.“
Jos toks klausimas sujaudino mane. Į šį klausimą man atsakyti buvo sunku. Aš abejingai jai ištariau: „Grįšiu...“ Nors šiame mano žodyje skambėjo abejingumas, nepajutau, kaip mano akių blakstienomis nuriedėjo ašaros, skaudžios, karčios ašaros...<...>
1949. VII. 8. Paruošėme poilsiui vietą po keliom jaunutėm eglaitėm, patiesėme žalių eglių patalą, virš jų paklojome antklodes ir sugulėme pailsėti. Nors per naktį buvau išvargusi, tačiau užmigti negalėjau. Mane kankino viena ir ta pati mintis, kaip aš įaugau į tokį gyvenimą? Juk aš buvau tokia išlepinta, nepažįstanti, ką tai reiškia gyventi. Visas gyvenimas man atrodė toks gražus, jame tiek daug laimės žiedų. Man atrodė, kad kas sako, jog sunku gyventi, tas nemoka susitvarkyti aplinkos, užtat ir jaučiasi nelaimingas. Tačiau šiandien aš apie gyvenimą galiu atsiliepti kitaip. Man šiandien ausyse skamba sakinys: „Nepamilk per daug pasaulio, nes jame rasi tikrą nusivylimą.“
Juk tiek mano prisvajota! Visą laiką aš galvojau ko nors daugiau išmokti, sužinoti, ko nors daugiau pasiekti, tačiau viską nugalėjo likimas. Jis, lyg juoda užuolaida, nusileido ant mano skaidrių svajonių, ir ateities rūmai sugriuvo. Aš galvojau mokytis, pasiekti tikslą, o vėliau skiepyti jaunutėse sielose Tėvynės meilės entuziazmą ir gyvenimui reikalingas mokslo žinias, tačiau mano svajonės liko bevaisės. Iš gimnazistės, seminaristės aš tapau klajūne.
Aš klajojau po tėviškės laukus, ieškodama laisvės. Jaučiu, kad mano sieloje vyksta daug pasikeitimų. Iš lepūnėlės aš pereinu į užsigrūdinusią įvairiais gyvenimo sunkumais mergaitę. Juk neseniai aš galvodavau pati viena, kaip tie žmonės gali taip anksti keltis, taip nešvariai, kietai miegoti, o šiandien aš jau suprantu ir moku taip gyventi. <...> Šiandien nors ir patekau į sunkias gyvenimo sąlygas, tačiau nejaučiu sieloje jokio nuovargio. Visą nuovargį nugali Tėvynės meilė ir noras visą savo gyvenimą aukoti dėl Tėvynės išlaisvinimo. Geriau kentėti ir braidyti po sunkų, vargingą gyvenimą, nei kad nusilenkti raudonajam terorui, kuris, kaip tikras XX amžiaus budelis, privertė užmerkti akis laisvei ir laimingam gyvenimui.
<...> 1949.VII.24. Šiandien sužinojau, kad manęs vežtis buvo atvažiavęs Virginijus. Kaip keista! Nejaugi Virginijus dar kartą norėjo bandyti perkalbėti mane? Ne, to negali būti, nes jis mane puikiai pažįsta ir žino mano būdą... Jeigu aš vieną kartą pasakiau taip, tai ne kitaip. Ko gi jis dar važinėja ir teiraujasi apie mane? Taip, jis be galo mane myli ir bijo, kad aš nepražūčiau, nori kaip nors mane grąžinti į Kauną, tačiau jo visos pastangos veltui <...> 1949. VII.12. Koks skaudus gyvenimas skirtas nugalėti jaunam žmogui!“
Sesutė išlydėdama klausė: „Kada grįši?“ Abi atsisveikino su ašaromis akyse. Amžiams... Albina buvo tvirtai pasiryžusi kovoti už Tėvynės laisvę, nes nekentė okupantų, kaip ji sakė – tarybų valdžios ir komunistų. Kritiškai save įvertinusi, iš lepūnėlės panelės ji nutarė tapti bebaime laisvės kovotoja. Mergina pasiryžo iškęsti sunkią laisvės kovotojų buitį ir nepriteklių. Savo jaunystę ji paaukojo kovai, todėl ryžtingai atmetė mylimojo pasiūlymą išvykti pas jį iš miško. Tokia buvo drąsi, viskam pasiryžusi kovoje dėl Tėvynės laisvės, jauna lietuvaitė.
Manau, kad ne tik man kyla natūralus klusimas: kodėl šiai jaunai merginai, mūsų Tėvynės didvyrei, iki šiol nėra pastatyta jokio paminklėlio ar atminimo ženklo? Ji nebuvo apdovanota ordinu ar medaliu, nes jos pavardės neradau apdovanotųjų asmenų duomenų bazėje. Nejaugi ji to nenusipelnė? Specialiai peržvelgiau visas Alytaus rajono bei miesto ir Prienų mokyklas. Nė viena iš nepavadinta Albinos Bunevičiūtės vardu. Ar neturėtų būti?
