Noriu pabrėžti – anoniminės nuomonės po straipsniais transporto tema visai kitokios. Neskaičiuojant vieno kito „maištininko iš prigimties“. Čia, matyt, veikia lietuviškas principas – žmonės džiaugiasi, kai kaimyno troba dega. Šiuo atveju, jei smaugia verslininkus, vadovus ir vadybininkus, vairuotojas šokinėja. Panašiai, kaip 1917 metų išvakarėse: jei ne darbininkas, reiškia, buržujus kraugerys, ir tokį – prie sienos. Kuo tai baigėsi paskaitykite istorijos vadovėliuose.

Dabar visi moka skaičiuoti, tai bešokinėdami paskaičiuokime, kiek uždirba, kaip dirba, kaip ilsisi ir kaip gyvena vairuotojai, nes kitų pinigus skaičiuoti – nedėkingas darbas.

Imkime tą minimalų vidurkį važiuojant po Europą – 70 eurų per dieną (daugelis vairuotojų dabar gauna daugiau). Važiuoji , vaikštai, guli ar alų gurkšnoji – nesvarbu, gauni tuos pinigus į rankas. 30 dienų – susidaro jau 2100 eurų. 670 eurų iš jų yra atlyginimas po mokesčių, kitkas – dienpinigiai. Paskaičiuokite, koks turėtų būtį atlyginimas „ant popieriaus“, kad gautum į rankas 2100 eurų? 3471,07 euro, pažiūrėkite į lentelę.

Atlyginimo skaičiavimo lentelė
Foto: Ekrano nuotr.

Taip, dabar „ant popieriaus“ gaunant truputį daugiau kaip tūkstantį pensija bus mažoka, bet kieno Lietuvoje ji didelė? Vairuotojai gauna dienpinigius ir gali dalį jų investuoti į įvairius fondus ar kaupti kojinėje. Sakote, infliacija suės kojinę? Paprastas patarimas – pasiimate paskolą, nusiperkate butą ir lygiagrečiai mokamoms įmokoms kaupiate nepravalgytus dienpinigius atskiroje sąskaitoje ar kojinėje. Sukaupėte – grąžinate dalį paskolos. Banke paimtas 100 po 10 metų lieka tas pats 100, ir jums dzin, kad pinigas iš kojinės pajuodavęs ar nuvertėjęs. Svarbu lieka fiksuota suma, o palūkanas vertėtų užfiksuoti. Išeis truputį brangiau, bet miegosite ramiau. Na, čia jau ekonomikos kursas.

Skaičiuojame toliau. Vairuotojas, dirbdamas 6 savaites ir 2 ilsėdamasis, per metus turi 280 darbo dienų. Vieni gauna daugiau, kiti mažiau, bet imkime viduriuką. Dauginam ir daliname. 280 darbo dienų, padauginus iš 70 eurų dienai, išeina 19 600 eurų į rankas. Daliname šią metinę uždarbio sumą iš 12 mėnesių ir mėnesio vidurkis išeina 1633 eurai. Tai čia įskaičiuojant ir tas dienas, kai esi namuose, o tokių atostogų vairuotojui išeina net 84 dienos. Kas dar Lietuvoje turi tokias ilgas atostogas?

Skundžiamės, kad mus verčia imti neapmokamų atostogų, neva tada nutrūksta darbo stažas. Nežinau, kam čia taip yra, bet per paskutinius 20 metų prašymą dėl neapmokamų atostogų rašiau tik kelis kartus – savo noru. Ir mano darbo stažas nebuvo nutrūkęs. Tuos dalykus kiekvienoje įmonėje galima lengvai išspręsti nekeliant revoliucijų.

Aš kalbu apie Lietuvos vairuotojus, dirbančius lietuviškose įmonėse. Trasoje žmonės kalba ir gyvena kitaip nei viešumoje skelbiamais atvejais.
.
Dar viena ašara, spaudžiama profsąjungos vairuotojų, tai gyvenimo ir darbo sąlygos. Jei nori kas vakarą miegoti namuose – dirbk toje šalyje, kur gyveni. O jei išvažiavai į tolimas trasas, tai tenka susitaikyti ir prisitaikyti prie to darbo specifikos.

O dėl viešbučių? Praeitą savaitgalį leidau su trečios šalies vairuotoju. Pasakojo: „Sugedo mašina Vokietijoje. Nutempė į servisą. Reikėjo porą dienų laukti detalės. Apgyvendino viešbutyje. Puiku, mašina saugiai, kambaryje vienas, 200 vokiškų kanalų, dušas, bet visas turtas ir visas gyvenimas – mašinoje.

Nori kavos – mokėk, nori pavalgyti – eik į kavinę ir vėl mokėk . Guli ir lubas žiūri. Vienu žodžiu, nei paleistas, nei pakartas.“

Siūlau padaryti eksperimentą. Atvažiuokite keliais autobusais savaitgalį į aikštelę, kurioje stovi apie 100 sunkvežimių, ir pasiūlykite nuvežti į viešbutį.

Gal kas ir sutiktų važiuoti, ir tai – tik dėl dušo ar įkyrėjusio porininko. Tai gal tiesiog suteikite galimybę savaitgaliais nemokamai naudotis dušais? Suorganizuokite dažnesnius policijos ekipažų apsilankymus aikštelėse, ypač naktimis? Taip pat atskiras vietas su elektros jungtimis šaldytuvams, dar kokios kaimo kapelos koncertą. Tai tikrai bus daugiau naudos.

Aišku, galima pabėgti į Angliją, kur žada pasakiškus atlyginimus, bet iš daugiametės patirties galiu pasakyti: kur daug žada, atsiranda įvairių papildomų, paslėptų niuansų, kurie greitai išlenda ir nebėra kur dingti. Skanus ir maloniai kvepiantis sūris dažniausiai būna pelėkautuose.