Jis tarsi deglas apšvietė okupuotos Lietuvos žmones slegiančią tamsą, o mums paliko absoliutaus bekompromisiškumo pavyzdį, aukodamas Tėvynei viską: meilę mylimai moteriai, ateities viltis ir gyvybę.

Toks buvo Juozas Lukša-Daumantas Skirmantas, gimęs 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdyje, Simano ir Onos Vilkaitės Lukšų šeimoje. 1940 metais Juozas baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir Kauno universitete pradėjo studijuoti architektūrą. Deja, prasidėjęs karas studijas nutraukė. Gimnazijoje jis priklausė ateitininkų organizacijai. Paskui įstojo į Lietuvos aktyvistų frontą (LAF), kuris aktyviai ruošėsi Birželio sukilimui. Tačiau birželio 6 dieną J. Lukšą ir porą architektūros studentų enkavedistai suėmė. Vaikinai atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Kauno NKGB skyriaus viršininkas Eusiejus Razukas, prasidėjus karui, pavaldiniams nurodė: jei nebus galimybių suimtuosius evakuoti, išskirti iš jų pavojingiausius ir juos sušaudyti.

Birželio 23 d. kalėjimo prižiūrėtojai išsilakstė. Vėlai vakare į kameras ėmė laužtis NKVD kareiviai. Jie daugumą kalinių išvežė nežinoma kryptimi. Laimei, kameros, kurioje kalėjo J. Lukša, kaliniai užsibarikadavo iš vidaus ir okupantai negalėjo ten patekti. 7-tą valandą enkavedistai išsinešdino. Tada kaliniai išlaužė duris ir išėjo į laisvę.

J. Lukša kurį laiką prisiglaudė Raudonojo Kryžiaus įstaigoje. Atgavęs jėgas su broliu patraukė į namus – į Juodbūdžio kaimą.

Vokiečių okupacijos metu Juozas įsitraukė į antinacinę veiklą. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, jis turėjo du pasirinkimus: pasitraukti į Vakaraus ar įsijungti į kovą prieš okupantus. Po vyresniojo brolio suėmimo ir bandymo jį užverbuoti ilgai galvoti neteko – visi penki broliai pasitraukė į mišką. Juozas dar spėjo sunaikinti studentų ir dėstytojų anketas.

Buvo ištrauktos bazukos

J. Lukša buvo ne tik drąsus kovotojas. Partizanavimo metu išryškėjo jo gabumai vadovauti kolektyvui. Juozas buvo ryžtingas, valingas, pasitikėjo savimi ir pasižymėjo puikia atmintimi. Jis turėjo visas savybes, būtinas laisvės kovotojų vadui. Jos padėjo jam išlaikyti šaltą protą ir kritiškiausiais momentais.

Galima išskirti tris svarbiausius J. Lukšos veiklos periodus: pogrindinę jo veiklą Vilniuje MGB irštvoje ir du pavojingus žygius į Vakarus. Be to, kovodamas Tauro apygardoje jis dalyvavo daugelyje kovinių operacijų.

J. Lukša aprašo, kaip kovotojai 1946 m. rugsėjo 20-21 d. naktį puolė Gižų miestelį: „Vykdant Tauro apygardos vado įsakymą, sunaikintos bolševikų pajėgos Gižuose. Tauro apygardos įsakymas buvo nukreiptas prieš istrebitelius. Jo tikslas – sunaikinti aktyvesnius bolševikų atsparos punktus, siekiant demoralizuoti dar užsilikusius lietuvių kilmės stribus.

Buvo nutarta naudoti efektyvaus veikimo ginklus: prieštankines ir fosforines granatas, taip pat raketinius prieštankinius ginklus – bazukas (pagrindinė stribų būstinė buvo įsikūrusi mūriniame pastate). Kiekviena rinktinė gavo uždavinį sunaikinti po vieną bolševikų atsparos punktą, kartu paskleisti grasinamo turinio atsišaukimų, raginančių visų kitų punktų stribus pasišalinti iš bolševikų suformuotų dalinių.“

Įtarimai apie klastą

Per šią operaciją liepsnose žuvo 30 bolševikų. Laisvės kovotojų nuostoliai – 4 žuvę vyrai.
1946 m. lapkričio 1 d. J. Lukšai buvo suteiktas partizanų kapitono laipsnis. Jis įsijungė į bendros laisvės kovų vadovybės kūrimą, nes laisvės kovų centralizacijos klausimas buvo itin opus. Tuo pasinaudojo ir okupantų saugumas. Jų įrankiu tapo VU Medicinos fakulteto docentas Juozas Markulis.

Per studentus jis užmezgė ryšį su laisvės kovotojais ir pasiskelbė dideliu pogrindžio veikėju. Laisvė kovotojų apygardų atstovams pasiūlė keltis į Vilnių. Tauro apygardos atstovas J. Lukša su broliu atvyko į Vilnių ir čia išbuvo 4 mėnesius. Juozo Adomaičio pavarde jis studijavo architektūrą dailės institute ir gyveno Belmonte, Žvėryne, o vėliau – Tuskulėnų rajone.

Nieko neįtardamas tuo metu J. Lukša dalyvavo generalinio štabo posėdžiuose. Jis daug važinėjo po Lietuvą (žinoma, su „generalinio štabo“ užduotimis), susitikinėjo su laisvės kovotojais ir jų ryšininkais, ruošė medžiagą vadų suvažiavimui, kurį sukviesti planavo saugumiečiai. J. Lukša net neįtarė, kad jo tiesioginis viršininkas – MGB agentas Vlasovas.

J. Markulis-Erelis viską žinojo ne tik apie pogrindį Lietuvoje. Jis žinojo ir apie pogrindžio mezgamus ryšius su Vakarais. Okupantų saugumas, padedant Markuliui, planavo perimti į savo rankas visą Lietuvos ginkluotą pasipriešinimą okupantams. Jie tikėjosi perimti visą vadovybę, išvilioti iš miškų visus vyrus ir juos sunaikinti. Vadai turėjo būti nuginkluoti ir suimti per rengiamą partizanų vadų pasitarimą 1947 m. sausio 18 dieną.

J. Lukšai jau nuo pat pradžių buvo įtartina Markulio veikla, jo visagalybė tvarkant įvairius reikalus, jo neaiškūs, labai įtartini pagalbininkai. Ačiū Dievui, padėtį išgelbėjo atsitiktinumas. Prieš pat naujuosius 1947 metus, vaikščiodamas M. K. Čiurlionio gatve su broliu, Juozas sutiko Kauno pogrindžio atstovą Bronių Barzdžiuką, kuris jiems pranešė apie areštus Kaune. Šių žmonių suėmimo siūlai ėjo iš Markulio.

Kilus tokiam įtarimui, J. Lukša parengė klaidinantį vadų pasitarimo planą ir perdavė jį Markuliui. Kuomet išėjo iš išdaviko kabineto, J. Lukša tik per stebuklą spėjo išsmukti ir atvykti į Kauną. Jis pasirūpino, kad vadų suvažiavimas įvyktų savaite anksčiau ir ne prie Kauno, kaip buvo numatyta, o kitoje vietoje – netoli Pilviškių.

Koks buvo enkavedistų nusivylimas, kai jų sutelktos karinės pajėgos suvažiavimui numatytoje vietoje nieko nerado, o slaptažodžiais kalbinami žmonės traukė pečiais, nieko nesuprasdami. J. Lukša pergudravo sovietų saugumiečius bei išdaviką Markulį ir išgelbėjo Lietuvos laisvės kovotojų vadovybę nuo sunaikinimo.

Į dangų pakilo šimtai raketų

Dar kartą Juozas Lukša buvo atvykęs į Vilnių, turėdamas užduotį įvykdyti mirties bausmę išdavikui. Deja, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms (vienas iš draugų, kuris turėjo nukauti Markulį, neatvyko iš Kauno) nuosprendžio įvykdyti nepavyko. Netrukus išdavikas paspruko į Leningradą (dabartinį Sankt Peterburgą).

Kuomet mokiausi ir dirbau Vilniaus universitete, su J. Markuliu teko bendrauti ilgą laiką (nuo 1963 iki 1987 metų). Apie jo praeitį mes tada nieko nežinojome, nors įvairūs gandai sklandė. 1987 m. pavasarį jis dalyvavo mano habilitacinio darbo tarpkatedriniame svarstyme, o vėlai rudenį mirė nuo skrandžio vėžio.

1947 m. sausio 12 d. Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvėjys pasirašė įsakymą dėl Birutės rinktinės įkūrimo ir jos vadu paskyrė drąsų, veiklų, energingą J. Lukšą-Skirmantą.

Iki to meto iš Vakarų gaunama informacija apie Lietuvos išeivijos organizacijų veiklą, susijusią su mūsų Tėvynės išlaisvinimo iš okupacijos klausimais, buvo negausi. Laisvės kovotojams reikėjo išsamios informacijos, kuria galima būtų remtis organizuojant pogrindinę veiklą.

Tuo tikslu Tauro apygardos vadovybė 1947 m. gegužės mėn. nutarė nusiųsti į Vakarus J. Lukšą-Skirmantą ir J. Krikščiūną-Rimvydą. Tada sovietų imperijos siena jau buvo stipriai saugoma. Nutarta ją pereiti ties Punsku. Tačiau ir čia siena jau buvo prismaigstyta gelžbetoninių bunkerių, kuriuose lindėjo kareiviai, įrengta sistema su specialiais apkasais slapukams, dviem spygliuotų vielų užtvaromis ir pėdų sekimo juosta.

Per sieną buvo nutarta veržtis į dešinę pusę nuo Punsko, ties Ristiškių miesteliu, kur dar nebuvo užtvarų, tik driekėsi apie 20 metrų pločio išakėta žemės juosta bei pažeme ištemptos vielos, kurias užkliudžius sprogsta raketos ir minos.

Vėliau J. Lukša aprašė, kaip jie kirto šią sieną: „Kuo arčiau sienos, tuo labiau tempėsi nervai. Stambūs prakaito lašai tekėjo per visą kūną. Dar keliasdešimt žingsnių, ir jau pastebėjom iškeltą vadovo ranką, reiškiančią, kad pasiekėm sieną. Čia buvo suarta ir suakėta apie 20 metrų pločio žemės juosta, prieš kurią turėjo būti vielos žolėje, sujungtos su automatinėmis minomis ir raketomis. Stumbras tai gerai žinojo. Ties rasta viela įsmeigė rykštukę.

Visi dabar turėjom šioje vietoje pereiti vadovo pėdsakais pro rykštelę ir paskui taikyti per akėjimą į vieną pėdą, kad rytą rusai nesiorientuotų, kiek mūsų buvo. Visa pavyko įveikti labai laimingai. Atsidūrėme prieš du stulpus. Mūsų pusėje buvo raudonas, Lenkijos pusėje – baltomis ir raudonomis juostomis.“

Deja, pasiuntiniai tą kartą nepasiekė Vakarų. Lenkijoje jie sutiko emigracijoje esančių Lietuvos veikėjų pasiuntinį Joną Deksnį-Hektorą (Deksnys vėliau tapo išdaviku ir bendravo su J. Markuliu). Šis J. Lukšą informavo, jog dabar nepalankus laikas vesti derybas su Vakarais, todėl nėra tikslo ten važiuoti.

Kai birželio 4 d. grupė grįžo atgal į Lietuvą, per sieną prasibrauti buvo jau kur kas sunkiau. Buvo statomi stebėjimo bokštai ir antros vielų užtvaros, kasami apkasai ir įrengiami gynybiniai bunkeriai, tiesiamos automatinių minų linijos. Tokių priemonių okupantams prireikė, kad sukliudytų žmonėms pabėgti į Vakarus iš sovietinio „rojaus“. Verta pridurti, kad 7,5 km pasienio zonoje gyvenantys žmonės pasuose tada turėjo atitinkamus spaudus, o į šią zoną atvykti reikėjo specialių leidimų.

Šį kartą vyrai nutarė per sieną eiti ties Pašešupio mišku. Tačiau ir čia jau buvo pilna slapukų ir postų su kulkosvaidininkais. Naktį postus sustiprindavo pėsčiais ir raitais patruliais. Kai vyrai susitiko su slapukaujančiais kariais, šie paklausė slapyvardžio. Atsakymą rusai gavo ginklų ugnimi. Netrukus į dangų pakilo šimtai raketų. Keliauninkams pavyko laimingai pasprukti iš pavojingos zonos.

Traukdamiesi nuo pasienio, batų padus jie sutepė specialiais tepalais, kad šunys negalėtų aptikti jų pėdsakų. Tačiau jau Lietuvos teritorijoje jie susidūrė su visur šmirinėjančiais rusais. Laimingai nuo jų pasitraukę kovotojai skubėjo išeiti iš apsupimo. Jie žinojo, kad išaušus čia prasidės dideli siautėjimai. Dieną jie įsitaisė krūmuose šalia Liubavo.

Susitikimas su Popiežiumi

Grįžęs iš Lenkijos J. Lukša 1947 m. birželio 25 d. toliau ėjo rinktinės vado pareigas, o rugpjūčio 20 d. A. Baltūsio-Žvejo įsakymu jis buvo paskirtas Tauro apygardos štabo žvalgybos skyriaus viršininku. Į šias pareigas įėjo žvalgyba ir ryšiai su užsieniu. Tačiau ir vėl nebuvo ramybės, nes trūko ryšio priemonių, šaudmenų ir kitų būtiniausių reikmenų. Netrukus Lukšai buvo pavesta kita svarbi užduotis.

1947 metų pabaigoje jis su kovotojų grupe vėl išvyko į Vakarus – kaip BDPS įgaliotinis užsieniui. Tačiau šį kartą kelionė per imperijos sieną nebuvo tokia sėkminga. Partizanai nutarė ją kirsti Karaliaučiaus srityje, bet ir čia neapsieita be mūšio. Per Rusijos-Lenkijos sieną jie veržėsi prie Romintos miestelio. Pereidami pasienio tiltą žuvo Butautas ir Feliksas, o kovotojai nušovė 8 rusus. Vėliau, jau Lenkijos teritorijoje, jiems teko susiremti su Lenkijos saugumiečiais.

1948 metų pradžioje keliauninkai pasiekė Gotlando salą Švedijoje, kur juos pasitiko lietuvių išeivijos atstovai. K. Pyplys-Audronis liko Švedijoje tobulinti partizaninės kovos metodų, o J. Lukša išvyko į Vokietiją ir Prancūziją. Susitikęs su išeivijos atstovais, jis pristatė padėtį okupuotoje Lietuvoje ir stengėsi užmegzti ryšius su Vakarais. Jį domino bendras organizacinis centras, kuris galėtų palaikyti ryšius su Lietuvos partizanais ir užtikrintų jiems Vakarų paramą. Kitas J. Lukšos tikslas buvo parūpinti ginklų, suteikti užsieniui informaciją apie padėtį Lietuvoje. Deja, gauti konkrečios pagalbos buvo labai sunku.

J. Lukša patyrė Vakarų valstybių atsargumą ir mūsų išeivijos susiskaldymą. Dėl to jis turėjo atidėti kelionę į Lietuvą. 1948 m. liepos 9 d. jis dalyvavo Baden Badene vykusiame pasitarime su VLIK atstovais. Per prelatą Tulobą jis perdavė Romos popiežiui Šventąjam Tėvui Pijui XII Vatikane Lietuvos respublikos Rymo katalikų laišką, kuriame buvo išsamiai aprašytos okupantų naikinamos Lietuvos kančios.

1949 m. spalio 14 d. J. Lukša buvo paskirtas LLKS atstovu užsieniui ir LLKS visuomeninės dalies politinio skyriaus viršininku. Turėdamas laiko, jis pradėjo rašyti atsiminimus „Partizanai už geležinės uždangos“, kuriuose nušvietė miško brolių kovas su okupantais ir pastarųjų siautėjimą mūsų Tėvynėje.

Tuo pačiu metu jis baigė prancūzų, o vėliau – amerikiečių žvalgybos mokyklas. Per draugus susipažino su Nijole Bražėnaite ir ją įsimylėjo. Tačiau jų draugystei trukdė Juozo veikla ir Nijolės liga (ji sirgo tuberkulioze), privertusi ją ilgai gulėti ligoninėje. Tada prasidėjo jų bendravimas laiškais, kuris taip pat buvo painus dėl Lukšos įslaptinto būvio.

Šie laiškai išliko ir buvo paskelbti knygoje „Laiškai mylimosioms“. Iš jų matyti, kad net svečioje šalyje išgyvendamas asmeninius jausmus, J. Lukša nė kiek neabejojo dėl to, jog privalo grįžti į Tėvynę. Jau vien knygos pavadinimas liudija, kad J. Lukša turėjo dvi mylimąsias – Nijolę ir Lietuvą.

Pirma tikroji meilė

1949 m. sausio 15 d. savo pirmai mylimajai jis rašė: „Tavo elgsena, mano brangus Auksel, priverčia mane pasijausti laimingiausiu žmogum mūsų planetoj. Kada aš galėjau ir galėsiu būti laimingesnis, kaip matydamas mirusių rožių žiedų surinktus lapelius, Tau mane primenančius? Tai mane daugiau negu apstulbina. Aš tikiu, kad Tu ne tik sakai, bet ir nuoširdžiai atidavei man savo širdį. Norėčiau, kad Dangiškojo Stebukladario pirštai rikiuotų mūsų gyvenimo kelius pagal nūdienius mumyse rusenančius mudviejų norus. Gal šiais stūgaujančios sielos vakarais reikia sutikti su nuoga realybe, reikia tenkintis tik vakaru, švenčiant įsijautimą sieloj Tavęs...“

Jie susituokė 1950 m. liepos 23 d. Tiubingene, ir, deja, negailestingas likimas šiuos jaunus žmones išskyrė amžiams.

Rugpjūčio 1 d. J. Lukša išvyko atgal į Tėvynę tęsti žūtbūtinės kovos. Tik po kelių savaičių Nijolė gavo laišką, kuriame, lyg nujausdamas tragišką lemtį, Juozas rašė: „O jei kartais patiktų likimui fiziškai mane sunaikinti, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur fiziškai egzistuojantį, laimingą, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra negalima, kad aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis.“

Sunku įsivaizduoti, kad atsirastų toks žmogus, kuris išsprūdęs iš komunistinio pragaro ir patekęs į laisvą pasaulį, ten pajutęs tikrąjį gyvenimo grožį ir sukūręs šeimą, būtų drįsęs grįžti atgal į tą pragarą tęsti nuožmios, žiaurios, pražūtingos ir beviltiškos kovos su okupantais.

J. Lukša be galo troško padėti kenčiančiai Tėvynei ir atiduoti jai viską, net brangiausią turtą – gyvybę, kurią ir paaukojo drąsiai, neabejodamas, nesvyruodamas. LLKS prezidiumo aktu Juozui Lukšai buvo suteiktas laisvės kovotojo partizano kapitono laipsnis. Jis buvo paskirtas LLKS atstovui užsieniui.

1950 m. spalio 3-iosios naktį J. Lukša su Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu, parašiutais nusileisdami netoli Tauragės, prarado konteinerį su radijo stotimi ir kitais būtinais daiktais. Šį konteinerį vėliau rado MGB.

Lapkričio 15 d. J. Lukša buvo paskirtas laikinai eiti Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. 1951 m. balandžio 14 d. Kazlų Rūdos miške parašiutais nusileido du desantininkai, parengti amerikiečių žvalgybos – Jonas Kukauskas-Gardenis ir Julijonas Būtėnas-Margis. Balandžio pabaigoje jie atvyko pas ryšininką Juozą Viržaitį, Šunkarių kaime, Kazlų Rūdos r. Ryšininkas desantininkus apgyvendino bunkeryje Agurkiškės miške. Enkavedistai išaiškino desantininkų atvykimą ir jų paieškai metė net 1000 karių.

Gegužės 22 d. miške, netoli nuo Lekėčių, jie aptiko bunkerį. Jame žuvo Petras Jurkšaitis-Beržas, Julijonas Būtėnas-Margis ir Ona Guogaitė-Miško Gėlė. J. Kukauskas liko gyvas ir tapo čekistų pagalbininku – agentu Balandžiu. Jis suvaidino lemiamą vaidmenį J. Lukšos žūties metu.

1951 m. rugsėjo 4 d. J. Lukša su dviem palydovais atėjo į susitikimą su desantininku J. Kukausku, kuris su enkavedistais jo laukė prie Navyngirės miško Kauno r. ir žuvo išduotas buvusio draugo. 1950 metais J. Lukšai grįžus iš užsienio, ištisus metus dideli NKVD daliniai, naudodami įvairiausias provokacijas, vadovaujami iš Maskvos atsiųsto gen Kruglovo, pynė tankų tinklą aplink šį, jiems labai reikalingą, laisvės kovotoją.

Į paskutinį J. Lukšos žygį – susitikimą su priešais – jį lydėjo Povilas Pečiulaitis-Lakštingala. Šis rašo: „Paspartinęs žingsnį, pereinu į kairį šoną. Vietovė labai nelygi, arimas traktoriaus išvažinėtas, visur vanduo. Priėjęs netoli miško, Skirmantas klausia: „Dzykai (J. Lukša taip vadino Kukauską), ar tu čia?“ Atsiliepė kažkoks nepažįstamas balsas. Skirmantas suriko: „Ugnies!“ ir pirmas paleido automato seriją. Ir tuo momentu pasipila kareivių automatų serijos visai prie mūsų. Aš, krisdamas ant žemės, paleidau kalis šūvius, o virš manęs jau spiečius kulkų ir kartu kyla raketos.“

Pečiulaičiui tada pavyko pasprukti, o J. Lukša-Skirmantas krito, pakirstas enkavedistų kulkų. Okupantų saugumas šią operaciją laikė nepavykusia, nes jiems nepasisekė Lukšos suimti gyvo. Jo kapas, atsiprašau – užkasimo vieta, nežinoma. Okupantai bijojo ir mirusių laisvės kovotojų. Dėl to juos slėpė.