Aš priklausau būtent tiems nelaimingiems ir kaip koks paprastas „bičas iš kaimo“ varau pailsėti prie ežero kitame Lietuvos pakraštyje. „Fu, „tundra“, – leptelėtų poniutė iš Kauno.

Gal aš neteisus, gal dabar viskas truputį kitaip, bet mano jaunystės laikais aukštuomenės sluoksniuose ar Palangos gatvėse dažnai girdėdavai: „Mes iš Kauno, poilsiavome Palangoje.“

Pasakysiu atvirai: tais laikais man Palanga nepatiko, bet jos nevengiau ir net vieną vasarą nelegaliai dirbau mašinų stovėjimo aikštelėje sargu-kasininku. Nors tarybiniais laikais nelegaliai negalėjai darbuotis , bet mane „įtrynė“. Kas dėl piniginės išraiškos – labai puiku. Kiek pamenu, aikštelė buvo Vytauto gatvės pakraštyje, neasfaltuota, už papildomą (nelegalų) mokestį leisdavome naktį pasistatyti palapinę ir po pamainos visada kišenėje šlamėdavo vienas kitas popierinis Leninas.

Darbas kaip darbas, tik pradžioje buvo didelė problema pavalgyti. Dabar kavinių-kebabinių – ant kiekvieno kampo, o tais laikais pietauti eidavau į netoliese esančią valgyklą. Valgykla paprasta, tarybinė. Asortimentas – burokėlių sriuba, maltinukai, kompotas.Tačiau žmonių eilės kartais priminė matytas prie Lenino mauzoliejaus Raudonojoje aikštėje. Laimei, buvau jaunas, komunikabilus vaikinas. Valgykloje dirbo jaunos panelės, tai jos greitai mane prisijaukino. Maitino per „antras duris“ ir įdėdavo maltinuką, kuriame visko buvo daugiau.

Aikštelėje patiko dirbti ne vien dėl pinigų. Galėdavau pasijusti svarbus prieš atvažiuojančius volgomis, žiguliais. Tvirtai pareikšdavau „vietų NĖRA“, paskui, lyg tarp kitko, sumurmėdavau: „Jei LABAI reikia, galiu paieškoti. O jei pridėsi papildomą rublį, leisiu naktį pasistatyti palapinę.“ Viskas ėjosi kaip iš pypkės, jaučiausi laimingas, bet laimę apkartino vienas darbuotojas. Kitoje pamainoje darbavosi solidaus amžiaus dėdė. Jis perimdavo iš manęs pamainą. Dabar tokį dėdę vadintumėme pilietišku piliečiu, o tais laikais jis buvo tiesiog stukačius.

Paskundė nelabasis. Ne dėl to, kad esu „nelegalas“, o už lovos rado užkritusį mano išrašytą lievą kvitą. Iki šių dienų pamenu to pilietiško piliečio ir atėjusio OБXCC darbuotojo pavardę. Aikštelėje privalėjome sargauti dviese, bet antrasis, kuris mane įtaisė, turėjo begalę kitų darbų Palangoje, tai ateidavo į būdelę tik pernakvoti ir pasiimti savo dalies. Laimei, jis turėjo Palangoje savo „stogą“, viskas praslydo, bet teko pasidalinti. Nieko nepadarysi, prieš sistemą nepašokinėsi. Kai viską sutvarkė, jis man pasakė labai svarbią tų laikų aksiomą: „Visi vagia, reikia vogti, bet neperžengiant proto ribų, o jei daug pasivogei, pasidalink su tėvu.“ Ta išmokta pamoka labai pravertė tolimesniame tarybinės epochos gyvenime.

Tikriausiai nepatikėsite, jei pasakysiu, kad visus „šlamančius Leninus“ kišau į kojinę? Ir teisingai padarysite, nes nekišau. Tikėjau artėjančiu šviesiu komunizmo rytojumi, tarybiniu pinigu. Gautų rublių neverčiau į dolerius, nevežiau į užsienio bankus, o sąžiningai grąžindavau atgal į valstybės kasą per prekybos tinklus ir barus. Jei pažiūrėtume iš ekonominio kampo, tai pinigus perdėdavau iš vienos kišenės į kitą tose pačiose tarybinės šalies kelnėse. Lojalus pilietis buvau tuo klausimu, nieko nenuslėpiau. Po pamainos viskas prasidėdavo nuo putojančio gintarinio alučio viename iš alaus barų. Jei kas nėra buvęs tų laikų „Laumės gryčioje“, ar „Moliniame ąsotyje“, tas – ne lietuvis. Ten buvo pigu, skanu ir linksma, nes atstovėjus ilgą eilę viešai demonstruoti liūdesį – pavojinga. Tauta būtų nesupratusi. Na, o vakare – į restoraną. Mėgau naktinį barą vasarą. Artimo giminaičio dėka mane pažinojo daugelio restoranų muzikantai ir visada įsivesdavo pro antras duris kaip kolegą. Tačiau po restoranų visada kildavo problema, kur priglausti jauną galvą.

Nepamenu tiksliai, bet paskutinis autobusas iš Palangos į Klaipėdą išvažiuodavo apie vidurnaktį. Jei nespėdavau, tekdavo galvą padėti ant akmens prie pušies. Kartais pasisekdavo ir kokia poniutė pasikviesdavo į „poilsiautojų bendrabutį“, bet, atvirai pasakius, geriau po pušim nei tokiame „ bendrabutyje. Manau, vyresnės kartos žmonės pamena kartonine siena į „gardelius“ padalintą kambarį, bendrą santechnikos mazgą, girgždančias lovas ir nuolatinius dūsavimus, dejavimus už sienos. Nors buvau jaunas, bet jaučiau ribą, kada reikia keliauti link autobusų stoties, ir po pušim ilsėtis teko gal tik porą kartų. Prieš kelionę namo visada užsukdavau į kokteilių barą „Aušrinė“ prie stoties, o grįžęs namo laukdavau kitos auksinės darbo pamainos. Tokie prisiminimai apie Palangą iš ankstyvojo brendimo laikmečio.

Kai susitupėjau, tapau šeimyniniu žmogumi, įsigijau žiguliuką, Palangą užmiršau. Nuvažiuodavome tik į koncertą Vasaros estradoje. Dažniausiai rinkdavomės poilsį prie ežerų, o kartais nepatingėdavome nuvažiuoti ir iki Krymo. Kartą atostogaujant Kryme, Sudake (Судак), šalia įsikūrę maskviečiai piktinosi: „Turite Palangą, Juodkrantę, Nidą, nesuprantame, ko baladojatės į Krymą.“

Ir tikrai, ko ten belstis? O gal kiekvienas tikras lietuvis turi nors kartą gyvenime nuvykti į Krymą ir kaip Vytautas Didysis išsimaudyti Juodojoje jūroje? Tarybiniais laikais tai buvo galima padaryti be problemų, tik į Jaltą pakliūti buvo sunkiau, o šiais laikais, deja, Krymą uždarė šių dienų valdovai ir tenka rinktis kitas kryptis.

Kai jau visiškai susitvarkiau gyvenimą, užėmiau man skirtą gyvenimo nišą, Palanga tapo atgrasi, nes tuo metu buvo laukiniai devyniasdešimtieji. Vyresnės kartos žmonės pamena, kas tada šeimininkavo kurorte.

Paprastas pilietis nejaukiai jautėsi tarp sportiniais kostiumais vilkinčių vaikinų. Vienintelė vieta, į kurią dar nuvykdavau su draugais, – „Lino“ baseinas po atviru dangumi. Ypač smagu buvo maudytis šiltame vandenyje žiemą. Visada kartu pasikviesdavau labai didelį ir sunkų draugą. Jo čiuožimas nuo čiuožyklos ir plekštelėjimas į vandenį sukeldavo daugiau džiaugsmo ir emocijų nei pačios maudynės. Pamenu, „Line“ buvo atskiros uždaros patalpos su baseinu, pirtele. Labai patiko, juo labiau kad galėjau palyginti su analogišku aptarnavimu Sankt Peterburge. Šiaurinėje Rusijos sostinėje taip pat neblogai buvo, bet nuotaiką gadindavo šmižinėjantys tarakonai ir įkyrūs įvairių paslaugų siūlytojai. Tačiau kai kartą pusnuogius su antrankiais išvežė šaunioji Piterio milicija, rusiškose pirtyse nebesilankiau, pasitenkindavau retomis išvykomis į „Liną“.

Kai persikėlėme į kaimą, atsirado savas kiemas, daržas, sodas, Palangą visai užmiršau. Truputį pakeitus žinomo animacinio filmuko herojaus žodžius – „Kam man ta Palanga. Man savame kieme rūpesčių ir džiaugsmų pilna.“ Štai tokie prisiminimai apie Palangą.

Kas naujo ir įdomaus šių dienų Palangoje, atvirai pasakysiu, nežinau. Paskutinių metų kelionės į Palangą baigiasi HBH arba Atostogų parke. Net nežinau, ar vis dar yra „Molinis ąsotis“, „Laumės gryčia“, „Aušrinė“. Būtų smagu pasivaikščioti jaunystės takeliais, paskaičiuoti, kiek žingsnių nuo „Molinio ąsočio“ iki „Aušrinės“. Rašydamas tuos prisiminimus paskambinau senam draugui, jaunystės klystkelių bendražygiui, daug metų gyvenusiam Palangoje, ir paklausiau: „Tu esi vietinis. N kartų lydėjai mane nuo „Molinio ąsočio“ iki stoties, pasakyk, kiek žingsnių nuo to baro iki stoties?“ Draugas ilgai tylėjo. Giliai atsiduso ir tarė: „Tų žingsnių tikrai nedaug, bet jie buvo labai sunkūs.“

Teisus mano draugas. Kita vertus, kol esi jaunas, kam tuos žingsnius skaičiuoti. Visas gyvenimas priešakyje ir dar – didelis rezervas. Senatvėje žmonės pradeda dažniau žingsnius skaičiuoti, nes jų nedaug belieka.

Rašau apie Palangą, gyvenu netoliese, bet jaučiuosi nusidėjęs prieš ją. Per visą gyvenimą nė karto negulėjau, nesideginau, nesimaudžiau Palangos paplūdimyje, bet jei kas grąžintų jaunystę, kiekvieną dieną eičiau prie Palangos jūros. Pažadu.