B. Vaičėno likimas kiek kitoks. Jis žuvo mūšyje išduotas, anksčiau už J. Lukšą ir už nukankintą A. Ramanauską. Dėl to okupantai jam nebuvo iškėlę baudžiamosios bylos, iš kurios šiandien būtų galima susidaryti kiek išsamesnį vaizdą apie jo kovas. Tačiau B.Vaičėno archyvas – jo dienoraštis išliko. Jį sovietmečiu, smarkiai rizikuodamas savo laisve, išsaugojo jauniausias būrio kovotojas ir B. Vaičėno patikėtinis Andrius Dručkus-Kerštas (1928-2010).

Balys Vaičėnas gimė 1915 m. lapkričio 23 d. Rokiškio aps., Obelių vls., Vaičėnų kaime, kuris pokario kovoms davė net 6 kovotojus ir 3 ryšininkus. Tėvynės meilę ir atjautą žmonėms Baliui įskiepijo jo tėvas Norbertas – žmogus bemokslis, tačiau pažįstamų tarpe garsėjęs kaip apsiskaitęs, išsilavinęs žmogus. Kaimynai jį vadino advokatu. Klausti jo patarimų žmonės ateidavo net iš atokių apylinkių. Savo vaikus Norbertas mokė: „Mylėkite žmones, padėkite jiems nelaimėje, mylėkite Dievą ir Tėvynę, branginkite savo kraštą, gimtuosius gojus ir kalnelius, reikalui esant juos apginti mokėkite.“

Šią tėvo nuostatą patvirtino abu Joanos ir Norberto sūnūs, kurie žuvo nelygioje kovoje su okupantais, o jų sesers, kovotojų ryšininkės Emilijos laukė sunki tremtinės dalia. Balio gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis klota, nors šeimai neteko skursti. Rūpesčių netrūko. Keturi iš septynių vaikų mirė dar vaikystėje. Jų netektys ir gydymas, o vėliau naujų trobesių statyba vienkiemyje šeimai buvo sunki finansinė našta. Dėl to apie vaikų mokslus nebuvo nė kalbos.

Balys, norėdamas padėti šeimai išgyventi, metams išvyko į Latviją uždarbiauti. Pradžios mokyklą jis baigė tik 1930 metais, jau būdamas penkiolikos. Tačiau jis troško mokytis toliau. Apylinkėje įsikūrus suaugusiųjų savišvietos mokyklai, vaikinas į ją užsirašė ir mokėsi iki 1936 metų, kol buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę.

Kariuomenėje jis tikėjosi tapti lakūnu, tačiau dėl nepakankamai gero regėjimo jo nepriėmė. Po pusantrų metų iš kariuomenės Balys grįžo baigęs puskarininkių mokyklą. Sugrįžęs į kaimą jis aktyviai dalyvavo šaulių namų statyboje Obeliuose. Jaunų šaulių išleistuvėse jis kalbėjo: „Nors mes esame paprastų rudasermėgių tėvų sūnūs ir temokam valdyti arklą ir dalgį, bet reikalui esant mokėsime ir su ginklu ginti savo tėvynę nuo priešų.“

Pasakojama, kad Balys tuo metu buvo didžiausias autoritetas ne tik jaunesniam broliui, bet ir kitiems jauniems jų kaimo vyrams. Tai, kad iš Vaičėnų kaimo į kovą su okupantais stojo net 6 vyrai, yra nemažas ir Balio nuopelnas.

1938 m. B. Vaičėnas pradėjo dirbti pasienio tarnyboje Klaipėdos krašte Pagėgių-Šilutės ruože. Deja, tarnyba truko neilgai. Kuomet 1940 m. sienos kontrolę perėmė sovietai, Balys grįžo į tėviškę. 1941 m. balandžio pabaigoje jis įsidarbino inspektoriumi Obelių socialinio draudimo punkte. Tačiau birželio mėnesį, lyg nujausdamas artėjančius trėmimus, jis palieka tarnybą ir ima slapstytis.

1944 m. prasidėjus antrai sovietų okupacijai, B. Vaičėnas su broliu Broniumi ir dviem pusbroliais Baliu ir Vytautu Dručkais Obelių valsčiaus Kriaunų ir Aleksandravėlės apylinkėse suorganizavo pirmuosius kovotojų su okupantais būrius, kurie vėliau susivienijo į Vyties kuopą, kuri metų pabaigoje įsijungė į Vytauto apygardos Lokio rinktinę.

Rinktinės kovotojai įsikūrė Antazavės šile. Per 1944 metų šv. Kalėdas į stovyklą atvyko ir Obelių apylinkių vyrai, kurių tarpe buvo ir B. Vaičėnas. Gruodžio 26 dieną stovyklą apsupo enkavede kariuomenė ir užvirė mūšis. Tai buvo pirmas Lokio rinktinės kovos krikštas. Buvusios vietinės rinktinės karo mokyklos kursanto Mykolo Kazano-Mutkos vadovaujami kovotojai buvo gerai ginkluoti ir puikiai įsitvirtinę šilo aukštumoje. Priešo pastangos juos sunaikinti nedavė rezultatų. Mūšio metu buvo nukauta daugiau nei 150 priešo kareivių. Vakarop okupantai į pagalbą išsikvietė pastiprinimą, o kovotojams pradėjo trūkti šaudmenų. Sulaukę nakties jie, sutelkę ugnį į vieną priešo sektorių, sėkmingai išsiveržė iš apsupties. Žuvo tik vienas kovotojas ir du buvo sužeisti.

1944 m. rudenį ir žiemą Rokiškio apskrityje valdžia praktiškai priklausė kovotojams. Rokiškio rajono sekretorius Pivunovas A. Sniečkui rašė: „Pastaruoju metu mūsų aktyvas bijo važiuoti į apylinkes, dėl to žlunga parašų surinkimo ir kitų politinių kampanijų planas. Be karinės pagalbos įvesti apskrityje tvarką savomis jėgomis negalėsime. Prašome skubiai atsiųsti į pagalbą bent vieną NKVD diviziją.“

1945 m. liepos 13 d. B. Vaičėnas vadovavo Obelių šilo mūšiui. Iš pamiškės atėjęs žvalgas vadui pranešė, kad prie ežero sustojo du čekistų pilni sunkvežimiai. Enkavedistai pasislėpė miškelyje ir kažko laukė. Kovotojų sanitarė Bronė Pupeikytė prisimena: „Mes jutome, kad jau kelinta diena esame sekami. Vėliau įtarimas pasitvirtino. Tikriausiai vietinis kariuomenės dalinys ir pulkelis stribų tokio didelio partizanų būrio nedrįso pulti. Laukė pastiprinimo. Kaupė jėgas ir mūsų vyrai. Būryje buvo jaunas vokietis. Jį rusų sužeistą, partizanai rado miške, slaugė, o paskui jis liko su mumis. Į visus žygius ėjo drauge ir liko ištikimas partizanų kovai. Nelemtą minutę mūsų vokietis ir keli partizanai sumanė pauogauti. Atsargus buvo vokietukas, tačiau vietinių miškų nepažinojo ir per toli nuklydo nuo sargybos posto. Pateko į stribų pasalą. Jau tada, kai žvalgai pastebėjo rusų kareivius prie ežero, buvo aišku, kad kautynėsneišvengiamos. B. Vaičėnas įsakė visiems ruožtis. Kaip tik tada pasigedome mūsiškio vokiečio. Obelių stribai, pridaužę vokietį, kartu su vietinio dalinio kareiviais ir atskubėjusiu pastiprinimu iš grįžtančios rusų kariuomenės privertė jį vesti pas partizanus, parodyti bunkerius. Tačiau vokietis juos nuvedė tiesiai ten, kur stovėjo mūsų sargyba, neišdavė partizanų.“

Išgirdęs įspėjamuosius sargybinių šūvius, B. Vaičėnas įsakė paslėpti dokumentus bunkerio slaptavietėje ir užimti gynybos pozicijas. Per maždaug porą valandų trukusias įnirtingas kautynes kovotojams pavyko atremti puolimą. Pasak B. Pupeikytės, per mūšį buvo nukautas vienas sovietų karininkas ir septyni kareiviai. Buvo sužeisti rusų kariai ir dalinio štabe, į kurį pataikė kovotojų paleista mina.

Būrio sanitarė Bronė Pupeikytė teigia, kad mūšyje nežuvo nė vienas kovotojas, o sužeistų buvo nedaug. Po mūšio visi kovotojai saugiai pasitraukė į Dusetų girią. B. Vaičėno dienoraštyje rašoma: „Kai pasiekėm girią, jau buvo saulutė patekėjusi. Laisviau atsikvėpėm ir radę patogią vietą kritom, kad sumažintume nuovargį po tiek patirtų vargų. Jautėmės laimingi, kad išėjom iš kautynių visi gyvi ir kad sukrėtėm bolševikus. Mes laimėjom trumpą mūšį, bet dar nenugalėjom sunkios vergijos, mus žiauriai slegiančios. Bet mūsų veiduose viltis, kad ir ją sugriausime.“

Tačiau Balio Vaičėno laukė naujos kovos ir nauji išbandymai. 1947 m. sausį patekęs į pasalą žuvo jo jaunesnysis brolis Bronius. Sesuo Emilija prisimena, kaip stribai vežė jos sužeistą brolį: „Sužeistojo galva vilkosi žeme, o budeliai, susėdę ant jo, siurbė kiekvienas iš eilės degtinę iš aliumininės gertuvės: už pergalę! Nuvežė mirštantįjį į Bebrinės miestelį, numetė gatvėje...Girti stribai jį baksnojo šautuvo durtuvu. Sužeistasis dar buvo gyvas, prašė gerti. Stribas, išėjęs į gatvę apliejo mirštantįjį pamazgomis...Pusantros paros pamestas gatvėje kankinosi sužeistasis mirties agonijoje. Išniekintą kūną drauge su kitais nukautaisiais pakasė kažkur už Bebrinės žvyrduobių.“

Balys su broliu atsisveikino nekrologu: „1947 m. sausio mėn. iš ketvirtadienio 16 į 17 naktį suklupo jaunas, pilnas energijos ir gyvenimo vilčių, nuo kulkos pasiųstos žiauraus budelio, kuri negailestingai nutreaukė tavo gyvenimą. Neapraudojo tavęs sena motina, sesuo, brolis nei giminės, neužmerkė akių ir neatsisveikino, tik žiaurūs tavo žudikai karčiai juokėsi Tave negyvą išniekindami. Veltui lauks Tavęs motina – nenušluostysi jai ašarų nuo suvytusio veido. Žaizda, likusi jos širdyje nuo atsisveikinimo su Tavim dienos, liks amžinai.“

1948 m. vasarą išblaškyti B. Vaičėno kovotojai vėl susisiekia su Lokio rinktinės štabu. Iš B. Vaičėno dienoraščio matyti, kad taip padaryti padėjo girininkas Šermukšnis, kuris gyveno legaliai, tačiau priklausė rinktinės štabui ir palaikė su kovotojais pastovų ryšį.

B. Vaičėnas rašė: „Artėjant žiemai ir numatydami, kad dar reikės ją vargti, mes sugalvojome prašyti Lokio rinktinės Erškėčio kuopos vyrų prieglaudos, ką jie mums ir pažadėjo. Tik nebuvo iš mūsų nė vieno, kas žinotų (kaip) nueiti tokį ilgą kelią. Ir čia Šermukšnis apsiėmė būti kelio vadovu. 1948 m. rugsėjo 22 d. jis kaip legalus pilietis atvyksta dviračiu lygi kaimelio, kuriame mūsų grupė iš 8 vyrų stovyklavo, ir tos pačios dienos vakarą rengiamės iškeliauti. Sukalbame maldą ir, atsisveikinę su nuoširdžiais priedeliais, pakilome į ilgą žygį. Mūsų tarpe vienas sunkiai sužeistas ir ilgo žygio atlaikyti negali. Tai – Šarkis, ankstyvo pavasario metu laike netikėto užpuolimo troboj (metu) gavęs tris kulkas į petį. Kulkos paliestas kaulas, todėl žaizda neužgyja ir visą laiką tebėra atvira. Jam mes nutarėm paimti arklį iš aršaus komunisto brolio. Netoli nuo išdaviko namų ganykloje radę kumelaitę ir pasiėmėme, bet nelaimei, nepataikėme. Kaip vėliau paaiškėjo, kumelaitė buvusi gero žmogaus K. Kelionė su sužeistu raiteliu buvo varginga, reikėjo ieškoti sausų praėjimų, lenkiant šlapesnes pievas ir krūmus.

Žygis nebuvo sėkmingas. Visą naktį keliavę partizanai galop paklydo ir buvo priversti apsistoti nakčiai prie Vobolių kaimo netoli Dusetų. Juos pastebėjusi senyva moteris pažadėjo partizanams duonos ir pieno, tačiau netrukus dingo kaip į vandenį. Kovotojus apėmusi negera nuojauta netruko pasitvirtinti.

Maždaug po poros valandų (…) netoliese pasigirdo pora šautuvo šūvių ir artėjantis mašinų ūžimas. Buvo galima girdėti, kaip važiuojantieji mašina smarkiai skandalijo, todėl iš pradžių manėme, kad važiuoja paprasti keleiviai arba darbininkai, bet štai stovįs sargyboje Kukutis atbėga ir praneša, kad esame supami, o tiesiog į mus ateina grupė stribų, nešini kulkosvaidžiu. Skubiai užvedame ginklus, išsidėstome ir laukiame pavojaus, kurio laukti ilgai nereikėjo.“

Po trumpo susišaudymo vadas įsako vyrams trauktis, kad priešas nespėtų apsupti būrio. Tačiau trauktis apšaudomiems atviroje vietovėje labai pavojinga, tad partizanams tenka atsakyti ugnimi. Vienam stribui sukniubus, o dviem pasitraukus už kalvos, partizanai, paleidę į prešo pozicijas dar keletą kulkosvaidžio papliupų, skubiai traukėsi miško link.

B. Vaičėnas tęsia: „Nežiūrint, kad dar buvo diena, mums pasitraukti pavyko laimingai ir, sulaukus vakaro, mes jau buvome toli nuo tos vietos. Dabar tik mes pamatėme, kad mūsų tarpe nėra
Šermukšnio, ir mes nebegalime tęsti savo kelionės. Čia mes buvome padarę vieną klaidą, nepaklausdami žmogaus adreso, iki kurio nuėję galėtume susižinoti ssu partizanais, todėl teko grįžti į mums žinomus kraštus nepasiekus tikslo.“

Už 80 kilometrų esantį Erškėčio būrio bunkerį B. Vaičėno kovotojams pavyko pasiekti tik iš antro karto, auštant lapkričio 8-osios rytui. Po 10 dienų B. Vaičėnas pakviečiamas dirbti Lokio rinktinės štabe. Iš pradžių jis paskiriamas rinktinės propagandos ir agitacijos skyriaus, o po mėnesio – spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. 1950-aisiais jis – jau visos Vytauto apygardos štabo Operatyvinio skyriaus viršininkas, o 1951 m. sausio 26 d. paskiriamas Vytauto apygardos vadu ir Rytų Lietuvos (Kalnaų) partizanų srities vado pavaduotoju.

Tačiau naujasis vadas nė nenujaučia, kad priešas jau rengia ne tik jo, bet ir visos apygardos vadovybės likvidavimo plamą. Vasario 9 d. čekistai suėmė partizanų ryšininkę Bulkienę kuri po ilgo tardymo papasakojo apie štabo ryšininkę Vasiulytę-Aguonėlę. Ši buvo slapta suimta ir tardoma nurodė savo ryšio kanalus. Per skubiai surengtą operaciją saugumiečiai nužudė apygardos štabo viršininką V. Pakštą ir štabo narį A. Bulką. Dar vienas laisvės kovotojas Juozas Bulka-Skrajūnas buvo paimtas gyvas ir iškart sutiko bendradarbiauti su priešu.

Išdavikas drauge su specialiai sudaryta agentų-smogikų grupe per ryšininkus perdavė laišką B. Vaičėnui ir kitiems Vytauto apygardos vadams. Laiške kovotojai buvo kviečiami 1951 m. balandžio 11 d. susitikti ryšininko Urbono sodyboje aptarti tolimesnius kovos veiksmus. Nieko neįtardami B. Vaičėnas su 6 kovotojais atvyko į susitikimą. Tuomet visi nutarė eiti į Strazdų kaimą (prie Balošo ež.) pas partizanų rėmėją Juozą Čibirą. Netrukus sodybą apsupo NKVD kariuomenė.

Prisimena Čibirų duktė Lionė Čibiraitė-Baliukonienė:“Man tada buvo 13 metų. Tą vakarą partizanai užsuko į mūsų namus. Mama pakepė lašinukų, padarė arbatos. Keliems partizanams išėjus į lauką, staiga pasigirdo šaudymas. Likę vyrai čiupo ginklus, išbėgo į kiemą ir pradėjo atsišaudyti. Tuo metu smogikai padegė tvartą, kluoną. Partizanai net nebandė trauktis ir atsišaudė kieme – sodybą buvo apsupę daugybė saugumiečių kareivių.“

Abi Čibirų dukterys pasakojo paties mūšio nemačiusios, mat tuo metu mergaitės slėpėsi troboje, tačiau abi prisimena, kad po mūšio namo sienos buvo suvarpytos kulkų, kieme pritaškyta kraujo, matėsi ištiškusios smegenys, išdraskytos kūnų dalys. Kai lauke aprimo šaudymas, pasigirdo daina: „Tu pavasari malonus, tu pavasari gražus,“ kurią netrukus nutraukė šūviai. Taip su gyvenimu atsisveikino Vytauto apygardos vadas B. Vaičėnas-Pavasaris.

Tą naktį Čibirų sodyboje žuvo Balys Vaičėnas-Liubartas, Pavasaris, Lordas, Lokio rinktinės organizacinio sk. viršininkas, Vytauto apygardos vadas ir Rytų Lietuvos srities vado pavaduotojas, Vladas Juozapavičius-Papartis, Šarūnas, Vytauto ap. Lokio rinktinės rikiuotės skyriaus viršininkas ir Šventosios rinktinės vadas, Vytautas Dručkus-Šernas, Džiugo rinktinės štabo viršininkas, Alfredas Garnelis-Čigonas, Lokio rinktinės Džiugo rajono vadas, Jonas Čičelis-Tėvas, Erškėčio kuopos vadas, Juozas Sidaravičius-Sakalas, Laisvės kuopos vado pavaduotojas ir Jeronimas Bulka-Titnagas, Deimantas, Lokio rinktinės štabo apsaugos būrio viršininkas.

Kad neliktų liudininkų ir neišaiškėtų agentų smogikų veiklos pėdsakai, smogikai sušaudė sodybos šeimininką Juozą Čibirą, 7-to vaikelio besilaukiančią jo žmoną Pauliną, Juozo motiną Marcelę ir uošvę Teofilę Tijūnelienę, o atsitiktinė kulka sužeidė 10-metį sūnų Juozą. NKVD leitenantas V. Staškevičius vyriausiojo sūnaus Algirdo provokuojančiai paklausė, kas iššaudė jų šeimą. Vaikinas nepasimetė ir atsakė, kad tai padarė „banditai.“ Enkavedistas liko patenkintas vaikino atsakymu. Nepaisant to, jį dar ilgai kamantinėjo saugumiečiai, bijodami, kas vaikai neprasitartų.

Žuvusių laisvės kovotojų ir Juozo Čibiro kūną okupantai nuvežė į Uteną ir užkasė nežinomoje vietoje. Tų pačių metų vasarą man teko dalyvauti geologų ekspedicijoje Utenos rajone. Tada mes gyvenome mokyklos pastate netoli nuo bažnyčios, tačiau apie kovotojų užkasimo vietą neteko girdėti. Manau jog archeologai tuo klausimu pasidomės, kol dar yra gyvų žmonių, kurie mena tuos laikus.

Tolimesnis šios šeimos šešių vaikų likimas man nežinomas. Tik sūnus Juozas, 1960 metais baigė miškininkystės mokslus Vilniuje – metais vėliau už mane. Po to jis dirbo Vilniaus savivaldybėje.

Didvyriai miršta. Lieka tik jų testamentai. Balys Vaičėnas savo testamente, kurį rašė po Obelių šilo kautynių, teigia: „Ant nieko pasaulyje nepykstu ir visiems skriaudėjams dovanoju, o jei reikės – mirsiu su žodžiais: Už tikėjimą ir Tėvynę.“ Kritusieji už laisvę įpareigoja tęsti jų vestą kovą, kad jų pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras yra, kad jų idealai išsipildytų. Ant jų krauju atpirktos žemės augančių lietuvių vaikų džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas. Atgavus laisvę, tau, Tėvyne, linkiu stiprėti dvasioje, kad ateity, jeigu panašus likimas pasikartotų, neatsirastų nė vieno išgamos lietuvio, kurių šiandien yra labai daug. Ogi jums, išdavikai, kurie su tokiu uolumu mus išduodate ir persekiojate, ko linkėti? Keršto nelinkiu ir nenoriu, kad mano likusieji broliai jums keršytų, nes esu katalikas. Linkiu, kad šiame pasaulyje jus nuteistų civilizuotas teismas, o aname – teteisia Dievas pagal savo įstatymus.“