Jau buvau rašęs, kad stovint savaitgaliais vairuotojų „rezervate“, Padborgo muitinės aikštelėje, esant geram orui daugelis pėsčiomis kerta valstybinę Danijos–Vokietijos sieną ir miško takeliu keliauja į miestelį Harislę (Harrislee) apsipirkti. Iki rusiškos parduotuvės, kurioje yra koldūnų, skanių šokoladinių ledų ir kito mums priimtino asortimento, – 5 kilometrai (į vieną pusę). Iki vokiškos parduotuvės, kurioje parduodami standartiniai kasdieniai vairuotojų produktai, – 6 kilometrai.
Sustojau „rezervate“ penktadienio pavakarę, apsikuopiau, padariau namų darbus, užkandau ir net nežvilgtelėjęs į laikrodį išėjau pirkti koldūnų, ledų ir šiaip ko nors. Anksčiau viską tįsdavau maišeliuose, dabar esu gudresnis – žmona įdėjo kuprinę. Gerai ta kuprinė, bet nugara labai prakaituoja, tai kol tuščia, nešu rankoje.
Koks nusivylimas mane ištiko, kai nupėdinęs 5 kilometrus radau užrakintas rusų parduotuvės duris. Tik tada pamačiau, kad ji dirba vos iki 19 valandos, o mano laikrodis rodė 19 val. 50 min. Kai taip nepasiseka, prisimenu posakį: „Palauk, dar ne vakaras, čia dar ne pabaiga.“ Ką padarysi, pėdinu dar kilometrą iki vokiečių parduotuvės. Ten tikrų koldūnų nėra, ledai dėžutėse mažiausiai po 4, o vienu kartu suvalgyti tokį kiekį truputį per daug.
Kaip visada prisiperku daugiau, nei reikia, į kuprinę viskas netelpa, tai dar pasiimu maišelį ir ramiai keliauju namo. Netoli pasienio pasiveju lėtai miško takeliu kulniuojančią moterį. Patyrusiu žvilgsniu įvertinu: iš nugaros neblogai atrodo, bet iš patirties žinau, kad moterys pakaušyje turi akis ir mato, jeigu jas nužiūrinėji. Reikia būti labai atsargiam su tokiais „nužiūrėjimais“ – apkaltins priekabiavimu. Geriausiu atveju – uždarys, blogiausiu atveju – teks vesti. Pakėliau akis į dangų ir sparčiai aplenkiau ją.
Pasirodė keista, nes aplenkiant ji sustojo ir nusisuko. Gal bijojo, kad jos veido nepamatyčiau. Nežiūrėjau, net atsisukti nedrįsau, nes jau buvo vėlyvas vakaras. Dabar jaučiau, kaip ji mane nužiūrinėja. Vakare sutikti miško takelyje vienišą moterį tai tas pats, kas užtikti moterį laive, – lauk bėdos. Dėl šventos ramybės, kad neužšoktų ant kupros, paspartinau žingsnį, nes, sakoma, kartais ir velnias sijoną užsitempia.
Lengviau pasidarė, kai miškas pasibaigė ir pasimatė valstybes skiriantis barjeras. Ne toks, koks buvo prieš daugelį metų, ir be rimto pasieniečio, o tiesiog apsauga, kad dviratininkas įsibėgėjęs neįlėktų į svetimos valstybės teritoriją. Per anksti nusiraminau. Už elektros pastotės manęs laukė pasala. Priėjęs pamačiau Danijos policijos ekipažą. Neabejoju, kad tai velnio su sijonu kiaulystė – informavo apie įtartiną tipą, nežiūrintį į moteris ir vėlų vakarą pėdinantį sienos link.
Neišsigandau. Tvarkingai apsirengęs, europiliečio pasas kišenėje, kertu sieną tarp Europos Sąjungos valstybių, kuprinėje – maistas; ko bijoti? Deja, nepraslydau. Pakvietė prieiti. Kaip visada – vienas pareigūnas malonus, kitas piktesnis.
„Kur keliauji?“ – trumpai paklausė.
„Į Padborgą, į savo mašiną. Esu vairuotojas“, – atsakiau. Nužiūrėjo nuo galvos iki kojų. Jei būčiau ėjęs tradiciniais vairuotojų kroksais ar klumpėmis, būtų patikėję, bet buvau apsirengęs kaip normalus miesčionis.
„Piktasis“ pareigūnas dar kartą nužvelgė nuo galvos iki kojų: „Čia pasienis, negalima vaikščioti.“
„Kodėl? Juk čia eurovalstybių siena, eiti galima laisvai, aš esu Lietuvos pilietis“, – nustebau ir padaviau pasą.
Telefonu nuskenavo. Viskas gerai, grąžino. Paklausė: „Koronaviruso testą turi?“
Laimei, jau daug metų dirbu su danų logistika tiesiogiai, be Lietuvos tarpininkų, angliškai susikalbu. Supratau, ko klausia, ir mokėjau atsakyti.
„Aš juk vairuotojas, man nereikia. Mano mašina stovi Padborgo aikštelėje, buvau Vokietijos parduotuvėje“, – paaiškinau.
„Mes nežinom, ar tu vairuotojas. Eini per sieną kaip turistas, turi turėti koronaviruso testą“, – atsakė.
Žinote, sutrikau. Tikrai, kaip jiems dabar įrodyti, kad aš – vairuotojas?
„Gausi grįžti į Vokietiją ir pasidaryti testą“, – pridūrė piktasis pareigūnas. Man visai nesmagu pasidarė. Paklausiau: „Kur aš dabar penktadienio vėlų vakarą pasidarysiu testą?“
„Nežinau, – truktelėjo pečiais pareigūnas. – Čia yra pasienis, eidamas iš Vokietijos privalai turėti testą.“
Juokai menki. Eisi naktį atgal į Vokietiją, sulaikys vokiečiai, paprašys testo, neturėsiu. Uždarys į kalėjimą kartu su nelegalais. Kitas variantas – lįsti į artimiausius krūmus ir laukti ryto. O ten tas sijonuotas velnias – op ant kupros. Tokioje kvailoje situacijoje dar neteko atsidurti.
Aš pareigūnams vėl mandagiai aiškinu, kad esu vairuotojas, pasakiau danų įmonę, su kuria dirbu, o jie: „Kontraktą turi?“ Viskas mašinoje, su savimi neturiu.
„Tada reikia koronaviruso testo“, – mandagiai atsako pareigūnas ir parodo į vokiečių pusę.
Staiga prisiminiau, kad su savimi turiu pasiėmęs ir darbinį telefoną. Visas užduotis gaunu tiesiogiai iš danų elektroniniu paštu. Parodžiau jiems užsakymą, mašinos ir priekabos numerius, logistikos telefono numerį, elektroninio pašto adresą. Perskaitė ir kažką pakalbėjo tarpusavyje daniškai. Tada pasakė: „Gerai, keliauk, bet atsimink, kad turi sėdėti mašinoje ir niekur nevaikščioti, o jei kerti sieną be sunkvežimio, turi turėti testą.“
Jei ne darbinis telefonas, kuriame – danų logistikos užduotys, būtų tekę keliauti atgal į Vokietiją, miegoti krūmuose ar ieškoti kito keliuko į Daniją. Nepamenu, kad būčiau kada taip greitai kulniavęs. Nuo sienos iki aikštelės – dar beveik du kilometrai, bet parskuodžiau su vėjeliu.
Truputį keista pasirodė, kad patikrinę pareigūnai netrukus mane aplenkė. Nieko daugiau nelaukė. Dar keisčiau, kad kitą dieną, šeštadienį, vyrai būriais keliavo į Vokietijos parduotuves ir mačiau, kaip grįžo su pilnais maišais prekių. Jokių pasalų, jokių sulaikymų. Aš nerizikavau eiti, vakare užsiėmiau generaliniu kabinos tvarkymu, bet ir vėl nepasisekė.
Plaunant langus pro šalį važiavo policijos ekipažas. Jie ten dažnai kursuoja, nes šalia yra didelė policijos ir pasienio tarnybos bazė. Turėjau dirbantį šaldytuvą, stovėjau prie tvoros palei kelią, pareigūnai pamatė plaunant langus – sustojo. Pasirodo, tie patys, vakarykščiai, tik jau ne tokie pikti.
„Mašinos plauti negalima“, – perspėjo.
„Aš tik langus“ – atsakiau mandagiai. Šyptelėjo ir nuvažiavo.
Prieš gerą valandą priekyje stovėjęs vairuotojas iš Irano net su šampūnu plovė priekabos ratus, bet jo nematė, nors tuo metu net pora ekipažų pravažiavo keliu. Į parduotuvę nuėjau – vos neareštavo, tik langus nusiplauti sugalvojau – tuoj prisistatė. Ir galvok dabar, ar čia tas miško keliuke sutiktas sijonuotas velnias kiaulystes daro, ar tiesiog tas savaitgalis buvo ne mano.
