Tikriausiai manote, kad svajojau ar svajoju apie turtus, ar kažkokius kitus materialius dalykus, tai tikrai ne. Niekada neturėjau svajonių sėdėti ant paauksuoto unitazo ar skraidyti privačiais lėktuvais. Visada norėjau kažko neįprasto, gal kiek nekasdieniško, bet realaus.

Kai buvau aštuntokas, per darbų pamoką su mokytoju varčiau žurnalą „Pasidaryk pats“. Mano žvilgsnį prikaustė skraidantis laivą. Jis sužavėjo mane. Nebuvo jokių schemų, tiesiog paprastas piešinukas.

„Čia bus mano svajonių laivas ir aš jį padarysiu“, – pasakiau mokytojui. Jis šiek tiek suabejojo galimybėmis padaryti laivą, bet pamatęs mano pilnas ryžto akis pažadėjo padėti. Vyresnės kartos piliečiai pamena, kad pagrindinė darbų pamokose mokiniams duodama medžiaga buvo faniera, o instrumentas – pjūklelis. O čia laivas ir ne bet koks – skraidantis.

Labai dėkingas esu mokytojui. Daug padėjo, pamokė, davė medžiagos. Bet, aišku, kai ką reikėjo ir pačiam nusipirkti. Tėvai nebuvo tokie turtingi, kad duotų pinigų tokioms svajonėms, tai taupiau pietų sąskaita. Mama pietums, bet ne kiekvieną dieną, skirdavo 15 kapeikų, o aš jas taupiau, pirkau įvairias medžiagas ir stačiau laivą.

Dar dabar regiu pabaigtą laivą. Buvo belikusi vienintelė problema – balionai, turintys jį pakelti į dangų. Dabar nėra jokių problemų užpildyti balionus dujomis, o tada aštuntos klasės mokiniui ta problema pasirodė neįveikiama net su mokytojo pagalba. Bet nenusiraminau ir pabandžiau išspręsti ją savarankiškai.

Puikiai žinau, kas toks yra Mendelejevas, bet chemijos nemėgau. Pamokų metu galvojau apie kitus dalykus, tad iki šių dienų nelabai suprantu, kaip galima iš dviejų raidžių H2O nusiprausti, išsivirti sriubos ir kavos.

Viena ausimi per pamoką girdėjau, kad yra dujos, galinčios pakelti mano laivą, tai nusprendžiau išgauti taip vadinamą vandenilį paprastoje virtuvėje. Nusipirkau sieros rūgšties, paėmiau aliuminio ir pabandžiau atlikti cheminę reakciją mamytės puode.

Deja kažką dariau ne taip ar įsigytos parduotuvėje medžiagos buvo netikusios, bet norimų dujų neišgavau, balionų neužpildžiau. Tiesa, puodai nuo rūgšties poveikio labai blizgėjo. Mamytė niekaip negalėjo suprasti, kas per medžiaga juos taip „išvalė“. Tik vakare parėjęs tėvelis viską suprato.

Gavau per sprandą ir išklausiau moralo: „Gerai, kad tik puodus sugadinai! Nuo to vandenilio galėjo į dangų pakilti ne tik tavo laivas, bet ir visas namas.“

Balionus teko pripūsti pačiam. Parišau juos ir parodoje mano gaminys užėmė ne pirmą, bet ir ne paskutinę vietą. Sutiksite, kad ne prizinė vieta yra esmė. Esmė ta, kad tas laivas lydėjo mane iki pat vedybų ir išpildė vieną pagrindinių svajonių.

Kai pradėjau draugauti su savo klasės drauge, tą laivą pakabinau jos namuose, apkarsčiau lemputėmis, nutiesiau ilgus laidus iki magnetofono prijungiau tiesiai prie garsiakalbių. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tada tai buvo gražu, įspūdinga ir rimta.

Klasės draugės mama nedrįso artintis prie to stebuklo, kad, neduok Dieve, neužkabintų kokio laidelio ar lemputės. Aš buvau euforijoje. Grojo muzika, o palubėje pagal muzikos ritmą mirksėjo įvairiaspalvės lemputės.

Mergaitė draugystės pradžioje sakė, kad net baisiausiame sapne nesusapnuotų mūsų santuokos, bet mirksinčios lemputės ant mano laivo pakeitė jos nuomonę ir išpildė mano slaptą svajonę – vedybas ir ilgą laimingą gyvenimą.

Po vedybų įvairių persikraustymų metu laivas kažkur dingo, bet laimingas gyvenimas tęsiasi ir svajonės nesibaigia.

Dabar yra medžiagų, instrumentų, dujų užpildyti balionams, tad kai tik turėsiu daugiau laisvo laiko, padarysiu naują laivą. Visi norintys sudės į jį ant mažų lapelių užrašę po vieną svajonę, o laivas jas pakylės šimtą, gal du šimtus metrų virš žemės.

Paskraidintas svajones sudėsiu į gražią skrynią ir kaupsiu. Kaip bus įdomu po 20-50 metų pavartyti mažus pageltusius lapelius ir paskaityti, apie ką tada svajojo žmonės. Tik ši kartą reikės daryti didesnį, tvirtesnį, nes tai bus ne tik mano, bet daugelio žmonių svajonių laivas ir tikiuosi, kad koks geriau išmanantis tuos darbus žmogus padės jį pagaminti.

Patikėkite, svajonė nors truputį pakylėta į dangų anksčiau ar vėliau išsipildo – tai tvirtinu, remdamasis savo gyvenimo patirtimi, kurios nemažai sukaupiau. Kai pasakiau apie tai žmonai, ji kaip visada šiltai ir atlaidžiai nusišypsojo, ir tarė „Svajokli tu mano, eikime gerti tavo stebuklingos gerų darbų arbatos.“

Taip, gerų darbų arbata. Tą idėją, tradiciją, svajonę, kad kuo daugiau būtų gėrio, puoselėjau artimų draugų rate. Mes susitikdavome kiekvienais metais, daugmaž tą pačią dieną. Kartą užkaičiau specialiai tam vakarui paruoštą arbatą.

„Tai – gerų darbų arbata, – pradėjau dėstyti savo mintis. – Jos atsigėrus reikia per metus padaryti nors vieną neįprastą, nestandartinį gerą darbą ar poelgį. Pavyzdžiui, padėti pereiti kelią skruzdėlei, paleisti į laisvę parduotuvėje nupirktą karpį, padėti tam, kurio iki šio nepastebėjote ir taip toliau.

Kiekvienais metais atsigerdami tos arbatos tuo pačiu metu ir darydami gerus darbus būtinai sulauksime kito gėrimo ir taip nugyvensime šimtą metų.“

Pamatęs nustebusius draugų veidus paaiškinau, kad turiu omenyje 100 dieviškų metų, o ne žmogaus sukurtų kalendorinių. Kiek tai yra – težino Viešpats ir tikrai juos visus kiekvienam, darančiam gerus darbus, atiduos.

Turiu pasakyti, kad tos mintys sukėlė draugams lengvą šypseną, nepasitikėjimą, bet visi atsigėrė. Nepatikėsite, jau kito susitikimo metu visi prisipažino padarę tai, ko anksčiau nebūtų darę, o po metų vėl susirinko gerti „stebuklingos“ arbatos.

Įsiminė vieno draugo geras darbas darbas. Su vaikais ėjo kaimo vieškeliu, o į jį buvo išliaužę daug sraigių.

Tai jis su vaikais ėmėsi padėti joms sunkioje ir pavojingoje kelionėje. Rinko ir nešė į kelkraščio žolę. Taip – keletą kilometrų iki pat sodybos. Sutiksite, kad tai – tikrai geras darbas ir teigiamas pavyzdys vaikams.

Mano draugų būryje buvo profesionalus puodžius ir du inžinieriai. Arbatą ruošdavau įprastai, bet kartą pasiūliau padaryti nedidelę ypatingą mobilią krosnį. Nemoku piešti, braižyti, bet moku papasakoti. Norėjau, kad būtų kuo daugiau lietuviško molio, kurio turėsime patys prisikasti.

Kai išsakiau savo idėją, visi ilgai tylėjo. Po to šio bei to paklausinėjo, įdėmiai pažiūrėjo mano „vištos koja“ pabraižytą eskizą. Ir vėl ilgai tylėjo.

„Teoriškai įmanoma, techniškai – ne“, – pagaliau griežtai tarė puodžius ir numojo ranka.

Inžinieriai buvo taktiškesni: „Jei molį pakeistume metalu – įmanoma, bet klausimas, ar vyks tas procesas ir ar pavyks tas rezultatas, kurio nori.“

Ilgai diskutavome, bet taip viskas ir liko tik diskusijos. Nežinau, ar dėl to, kad nepavyko padaryti ypatingos krosnies gerų darbų arbatos virimui, bet jau po metų gera tradicija užgeso – tiesiog nebesusirenkame.

Tai dabar – kita svajonė. Po to, kai laivas pakils, padaryti krosnį, virti gerų darbų arbatą ir ja vaišinti visus norinčius. Tikiuosi, žmonės jos atsigėrę darys daugiau gerų darbų, gyvens 100 dieviškų metų, o aš, atsidėkodamas Viešpačiui ir likimui, pabandysiu pastatyti laimingų vedybų namelį.

Esu rašęs, kaip nuskintos iš Lauksargių bažnyčios kunigo darželio šventos rožės sutvirtino mano draugystę su klasės drauge ir padėjo būti visą gyvenimą kartu. Kai paskutinį kartą buvau Lauksargiuose, senasis kunigo namelis buvo sugriuvęs, darželis apleistas, o tvora, per kurią lindau tą lemtingą naktį, išvirtusi.

Aš – ne Martinas Liuteris Kingas, todėl pasakysiu paprastai lietuviškai.

Turiu svajonę atstatyti tą namelį, sutvarkyti aplinką ir įsteigti laimingų, vedusių porų muziejų. Visi norintys galėtų palikti namelyje vieną savo vestuvinę nuotrauką, pasodinti kieme vieną rožę ir pasimelsti šalia esančioje bažnytėlėje.

Šalia, buvusiame bendrabutyje, kuriame jaunystėje gyvenome, yra įsteigti senelių globos namai, tai senjorai, turėdami daug laisvo laiko, galėtų prižiūrėti rožes. O gal pats kada sugrįšiu į tuos namus – tik ne kaip įsimylėjęs moksleivis, o kaip senjoras. Ir prie pasodinto rožių krūmelio kartu su kitais pasidžiaugsiu nugyventu laimingu gyvenimu.

Žmona atidžiai išklausė, nusišypsojo ir tyliai tarė: „Svajoklis – utopistas.“

Galbūt, bet aš tikiu, kad pakylėtos į dangų svajonės išsipildys, arbata įkvėps geriems darbams, už tuos darbus Dievas atiduos visą priklausantį gyvenimo šimtmetį, o pasodinta su meile rožė išlaikys santuoką ilgą ir laimingą. Svarbiausia – svajokime ir tikėkime.