Pati esu asmeninio efektyvumo konsultantė ir drąsiai galiu teigti, kad dabar yra moterų triumfo metas. Tačiau tai nereiškia grįžimą į amazonių laikus, transedentinius deivių išgyvenimus ar kovą tarp lyčių. Šiuolaikiniame pasaulyje būti moterimi – reiškia turėti tam tikrų pranašumų. Svarbiausia – mokėti jais naudotis.
***
Senovėje žmonėms buvo kur kas paprasčiau. Jų socialinis vaidmuo buvo griežtai apibrėžtas, kiekvienas žinojo savo vietą, žinojo, ką jam daryti. Vyrai ėjo paskui mamutą, nors ne visada jį parnešdavo. Moterys gimdė ir dirbo visada.
Tūkstančius metų moteris priklausė nuo vyro, galėjo tikėtis jo malonės ir gauti viską, ko jai reikia, tik iš jo. Staiga viskas pasikeitė. Evoliucija pažengė tiek, kad vyrai prarado lyderio poziciją, kurią priskyrė sau tik dėl gimimo teisės. Moteris dabar viską gali pati: nuspręsti, ką valgys vakarienei, įkalti vinį, uždirbti pinigų.
Kol visi aptarinėjo moters priespaudą, moterys suspėjo sukurti savo pasaulį. Jos domisi savo seksualumu, rūpinasi santykiais, ieško būdų pagražinti namus, praturtinti laisvalaikį ir pagerinti vaikų auklėjimą.
Pasaulis visiškai pasikeitė. Išliko tik viena.
Kol vyrai ieško savęs, gydosi žaizdas po nepavykusios „medžioklės“ ir kuria naujas strategijas, moterys ir toliau atlieka tonas darbų.
Moterys ir toliau galvoja, kad jų vaidmuo – nesvarbus ir mažas. Su ta mintimi jos keliasi kiekvieną dieną ir nuverčia kalnus. Su amžinu nepilnavertiškumo pojūčiu. Su beprasmiška nemeile sau.
Bendraudama su moterimis dažnai girdžiu, kad jos leidžia sau nueiti į sporto salę, grožio saloną ar tiesiog pailsėti pertraukos metu tarp darbo, vaikų ir namų ruošos. Tuo metu suaugę vyrai leidžia sau tai daryti bet kada.
Moteris, darydama tą patį, ką ir vyras, dirba 10 kartų daugiau. Ji pastoviai dirba, net kai „ilsisi“ namie, ir tai priimama kaip natūralus ir įprastas dalykas.
Galbūt meilė sau ir laisvė užkoduota tik vyriškoje prigimtyje? Mano bendraamžių ir mūsų mamų karta kol kas lieka sumaištyje: o kaip mes, moterys?
Odė mūsų mamoms ir močiutėms
Vakaruose moterys labiau adaptuotos prie šiuolaikinių sąlygų ir saugomos įstatymo. Todėl jos nesiveržia ištekėti, gimdyti, kaip postsovietinių šalių atstovės.
Rytų Europoje viskas kiek kitaip. Iš vienos pusės vakarietiško tipo santykiai mums nepriimtini: mes įpratę ir vis dar manome, kad vyras privalo uždirbti, išlaikyti šeimą ir mokėti už abu. Tačiau dažnai matome ir kitą šio santykių modelio pusę: nepripažintas genijus ar bedarbis vyras guli ant sofos, o moteris skraido ant šluotos, laikydama visus namų kampus.
Net dabar, kai mes uždirbame, tempiame visą šeimą ir verslą, ką jau ten – visą trapų pasaulį ant savo stiprių pečių, vis dar manome, kad nenusipelnėme laiko ir dėmesio sau. Mes turime visada būti šalia, rūpintis, įkvėpti ir gelbėti – „o kas, jei ne mes?".
Vakarietiško mentaliteto moterims nesuvokiama ir nepakeliama mūsiškių dalia. Pas mūsiškes ir namai dega, ir žirgai laksto, ir vaikai verkia, ir visa tai pasąmoningai suprantama kaip natūralus reiškinys.
Girdėdama Vakarų Europos psichologus, saulėtos Kalifornijos guru ir jų adeptus, nuolat kalbančius apie išėjimą iš komforto zonos, prisimenu mus, išgyvenusius sovietmečio epochą, jos žlugimą ir globalias permainas.
Tuomet neišeidami iš namų mes emigravome į visiškai naują valstybę. Apie „išėjimą iš komforto zonos“ aš sužinojau ne iš knygų ar seminarų.
Savo gyvenime mačiau ir patyriau daugybę krizių. Visą laiką reikėjo įveikti kliūtis, kovoti su kažkuo. Ar buvo sunku? Buvo. Ar prisimenu aš tuos laikus? Ne.
Aš galvoju tik apie tai, kiek visko įvairaus aš išgyvenau ir ko išmokau, kaip kiekvienas gyvenimo posūkis suteikė man naujų jėgų ir patirties.
Mano kelias padovanojo daugybę naujų pojūčių, įspūdžių, atradimų. O mano patirtis, žinios ir įgūdžiai sulaukė atgarsio ir pravertė daugybei moterų.
Aš buvau n-tasis guru jų kelyje. Mačiau tai jų akyse ir girdėjau jų balse. Viskas, apie ką jos kalbėjo, ką pasakojo reiškė tik vieną – jos labai skirtingos: skirtingi jų norai, svajonės, patirtis ir galimybės. Tačiau visos jautėsi vienodai bejėgės, kai kankino nerimas dėl ateities, kai skaudėjo širdį ir rodos, pasiekei dugną.
Kiekvieną dieną aš stebiu moterų kovą su aplinkiniais ir su savimi.
„Maža to, kad vyras, vaikai, namų ruoša, aš dar turiu puikiai atrodyti, kad niekas pirštais nebaksnotų. Darbe privalau nuolat vystytis, domėtis naujovėmis, o po jo tenka dirbti ir namie, nes artimieji, draugai prašo pasidalinti rekomendacijomis, įžvalgomis. Man atrodo, kad dažnai mane į svečius tik dėl to kviečia“.
Arba: „Aš vis dar nežinau, kas aš, ko noriu, koks mano gyvenimo tikslas, prasmė. Atrodo, lyg stebėčiau pro langą, kaip gyvenimas eina pro šalį, o aš nieko negaliu padaryti. Ar tai ir yra mano gyvenimas?“.
Arba: „Kaip pradėti viską iš pradžių, ar ne per vėlu? Koks turi būti pirmas žingsnis? O kas, jei viskas veltui, kokios garantijos, kad verta?“.
Aš žinau, kad daugelis moterų trokšta permainų, bet jas kamuoja didžiulė nežinomybės baimė. Jos jaučia, kur nori nueiti, ką nori turėti, ką nori patirti, bet nežino krypties, nesupranta, kaip ten nukakti, abejoja, ar pakaks jėgų, sveikatos, laiko ir pasitikėjimo savimi.
Aš mačiau, kaip tai vyko su daugybe moterų. Žinau, nes tai vyko su manimi taip pat.
Stebėdama save, savo bendraamžes ir mūsų mamas dažnai galvojau, kodėl mes kariaujame visą savo gyvenimą? Iš pradžių su inkvizicija ir raganų medžiokle, kai laimė buvo siejama su gėda ir kalte, o buvimas moterimi reiškė nepilnavertiškumą ir nuodėmę.
Po to su politinėmis ir ekonominėmis krizėmis.
Vėliau su neidealia figūra, netobula santuoka, ne svajonių darbu, nepakankamai gera savimi.
Laikas eina, o mes galvojame ir elgiamės kaip anksčiau. Mes nepastebime, kad pasaulis, mes pačios dabar ir prieš daugelį metų – visiškai skiriasi. Viskas pasikeitė, o įprotis kovoti, vargti, kentėti išliko.
Praėjo tie laikai, kai moters laimė buvo siejama tik su santuoka, vaikų auginimu ir bažnyčia. Žinoma, nuostabusis princas ant balto žirgo irgi neprošal, tačiau šiandien daugelis moterų nori būti kūrybiškomis, aktyviomis, paklausiomis asmenybėmis. Ir tai ne tik nekenkia tradiciniam moters vaidmeniui – šeima, vaikai, mylimas vyras, bet ir harmoningai dera.
Dabar būti moterimi – reiškia turėti tam tikrų pranašumų. Moteris – tai galia. Ji neturi jokių trūkumų ar apribojimų. Ji gali viską – nuo verslo iki valstybės valdymo. Daugelis tabu liko tik vyrų ir pačių moterų galvose.
Kaip ištraukti gyvenimą iš spintos
Viskas, kas daroma šiame pasaulyje, daroma dėl moters. Moteris visuomet pirminė, vyras be moters praranda kur kas daugiau, todėl kad be jos nėra judėjimo, nėra stimulo siekti, atiduoti ir realizuotis. Jeigu vyras nenorėtų moters, o moteris nenorėtų daugiau, pasaulis nustotų vystytis. Būtent taip žmonija vystosi iki šiol: didėjant greičiui, sudėtingėjant jau įgytoms programoms, ir moteris vaidina labai svarbų vaidmenį šiame procese.
Moterys nori jaustis laisvai ir patogiai pasaulyje, kuriame gyvena. Ačiū vyrams, sukūrusiems daugybę technikos stebuklų, palengvinančių kasdieninę buitį. Taip, galbūt patys to nenorėdami, jie padovanojo moterims daugiau laisvo laiko, kurį reikėjo kažkuo užimti. Moterys ėmė mokytis, o su žiniomis atsirado poreikis realizuotis.
Kiek knygų ir žurnalų perskaityta, kiek paskaitų ir klubų aplankyta! Rodos, štai ji – laisvė. O iš tikrųjų – dar vienas sunkus išbandymas.
Praradę orientaciją arba kaskart pasiklydusios moterys laukia, kol kas nors didelis ir žinantis suras, išves į šviesą ir nukreips namo. Jos eina į n-tąjį laimingą moterystę ar sėkmingą lyderystę žadančius seminarus, skaito n-tąją išminties knygą ar blogerio „perlus", tariasi su būrėja ar drauge ir tikisi permainų. Ir nepajunta, kaip atiduoda savo gyvenimo vairą į svetimas rankas.
Joms atrodo, kad kiti žmonės gyvena neįtikėtinai įdomų ir pilnavertį gyvenimą. Tačiau klysta. Jie tiesiog įdomiai apie jį pasakoja, daug ką pagražina, ir apskritai, jų gyvenimas tinka tik jiems.
Ta verslininkų ir verslių guru įpiršta mintis, kad mes kažką praleidžiame, kažko nepatiriame ir privalome ieškoti „geresnės savo versijos“ – tiesiog reklama, viliojanti iškaba.
Konsultacijų metu tenka priminti sudėtingas prasmes paprastais žodžiais. Pirma, gyvenimas vyksta ten, kur esi tu. Tu jau esi, tu jau įdomi, tavęs nereikia taisyti, reiškia ir tavo gyvenimas toks. Pažiūrėk, kiek daug tu pasiekei, kiek padarei. Jei būtum nieko neverta, menka, netobula, ar būtum sugebėjusi? Pamatyk save, savo gyvenimą iš šios nuostabios pusės.
Antra, leisk spręsti vienam vieninteliam žmogui, kas gerai, o kas blogai, ko reikia arba nereikia. Sau pačiai.
Kelionė į save pati svarbiausia, ji kur kas spalvingesnė nei Japonija per sakurų žydėjimą ar jaukus romantiškasis Paryžius. Įdomiau suvokti, kokia esi iš tikrųjų, ką sugebi, o ko negali, ko nori, o ko tau nereikia. Suprasti ir realizuoti.
Ko gero, tai vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuos reikia mokėti šiuolaikinei moteriai. Savarankiškai padėti sau, auginti, vystyti.
Moteris sukurta laimei, kaip paukštis skrydžiui, o nuolatinė kova su savo „netobulumu“, lygiavimasis į „išrinktuosius“ arba savęs gailėjimasis, užuojautos paieškos labai dažnai trukdo tapti savo gyvenimo šeimininke. Kiekviena iš mūsų gali pati spręsti, pati rinktis, suvokdama, kad laikas – tai pats brangiausias turtas, kokį mes turime. Svarbu, nešvaistyti jo veltui.
Gyvenimo neįmanoma sustabdyti, atidėti ar uždaryti karantinui. Jis atkakliai reikalauja, kad jį gyventume. Jis vyksta šiandien, dabar, šią akimirką, nepriklausomai nuo to, pasiruošusios mes ar ne.
Laikas nenumaldomai bėga, ir mes nebegalime atsisukti atgal ir permesti atsakomybę už savo gyvenimą mamai, močiutei, vyrui, sovietmečiui, inkvizicijai. Šiandien mes pačios atsakome už tai, kaip jis susiklostys: bus laimingas ar palaidotas krūvoje nuolatinių kovų ir nuoskaudų pelkėje.
Mes galime pačios valdyti savo gyvenimą, čia ir dabar, be menkiausio noro atidėti šį įdomų užsiėmimą kažkokiam mistiniam laikui.
