Priminsiu, gyvenu Olandijoje.
Smulkiau gyvenimas emigracijoje ir įdomūs nuotykiai aprašyti autorės knygoje „Olandiško sūrio skonis“.
„Och koks savas bičas,“ – žavisi politiku didelė dalis gyventojų ir labai drausmingai vykdo nurodymus.
Bet mums paklusti buvo jau per vėlu. Dar prieš porą savaičių užsisakėme apartamentus ant vandenyno kranto mažoje Kanarų saloje, įsigijome skrydį. Ir atšaukti nesiruošėme.
Geriau jau būsime egoistai, nei sėdėsime koronaviruso apsuptyje bei toje isterijoje, kuri, kaip matome, greitai nesibaigs. Sėdėsime kiek panorėsime, kol aptils koronos karštligė. Gal mėnesį, gal du, o gal ir daugiau. Kompiuterius pasiėmėme, saloje yra geras internetas, taigi, dirbti galime ir iš čia. Jokių problemų.
Tuo pačiu Ispanijos premjeras ne grūmojo atvykstantiems turistams, bet viliotojo ir kvietė juos atvykti į salas peržiemoti.
„Atvykite į mūsų salą nelaukdami, kol jūsų drebantis nuo šalčio kūnas visai sustis po apipelijusiais nuo drėgmės apklotais, belaukiant pavasario. Čia šviečia saulė, o koronaviruso rizika – minimali“, – kvietė užrašas ant vietinio žurnalo viršelio.
Ispanija visiems atvykusiems turistams sudarė sveikatos apsaugos draudimą, susirgus koronavirusu jų šalyje. Tik reikia turėti Covid-19 tyrimo neigiamą testą, darytą ne seniau, kaip prieš 72 valandas, ir esate labai laukiami.
Visus egoistus ir blogiečius Nyderlandų premjeras nusprendė bausti dar ir per kišenę. Covid-19 PCR sertifikato kainą užkėlė iki maksimumo: 2 kartus brangiau nei Vokietijoje ar Ispanijoje, 3 kartus brangiau nei Lietuvoje. Maždaug, taip jums ir reikia, jei neklausote – mokėkite.
Didžiausiame Europos oro uoste Schiphol ramu. Tiksliau pasakius, nebuvo beveik nieko. Įsėdome į pustuštį lėktuvą, kuriame užimta gal tik ketvirtadalis kėdžių. Visi dėvėjo kaukes ir laikėsi saugumo taisyklių.
Keturios su puse valandos ir mes jau Tenerifėje. Ledžiantis apžvelgiau auksčiausią Tenerifės vulkaną El Teide. Jis neatpažįstamai pasikeitęs. Visiškai nuklotas baltu ledu ir sniegu kaip balta gulbė kyšojo virš pilkų debesų. Kas žino, gal kada vyksime į Tenerifę žiemos sportui...
Dar kelios valandos iki kelto, plukdančio į La Gomeros salą, ir mes beveik namuose. Kelte irgi tuščia. Tik keli egoistai ir vietiniai sudribę glaudėsi salono foteliuose.
Lauke jau temo. Buvo gan vėsu. Kai palikome keltą, prie mūsų pribėgo taksi vairuotojas ir pasiūlė savo paslaugas. Pagyvenęs vyrukas visą kelią keikė koroną, džiaugėsi, kad nors šiandien pavyks šiek tiek užsidirbti ir be sustojimo pasakojo La Gomeros žinias.
„Prieš savaitę buvusi audra atnešė tiek daug lietaus, kad visi vandens rezervuarai yra perpildyti, ko jau nebuvo labai senai. Kokia palaima visiems, turės pakankamai savo sodeliams palieti ir dar turėtų likti bananų plantacijoms“, – dėstė.
Į mūsų klausimą, kodėl taip vėsu, jis nuramindamas atsakė, kad kaltininkas yra Šiaurės vėjas.
„Jis, lyžtelėdamas snieguotą El Teidę, labai atvėsta ir neša brizą į slėnį. Bet per daug nesijaudinkit, pakitus vėjo krypčiai ateis vasara. O gal dar ir sulauksime smėlio audros iš Afrikos su karščio banga. Visko dar bus čia žiemą“, – kalbėjo.
Be galo pavydėjau savo vyrui, kad jis laisvai kalba ispaniškai. Nemokėdama kalbos ta prasme jaučiausi kaip neįgali.
Taksi kaina, palyginus su praėjusiais metais, padidėjusi vos ne dvigubai. Suprantama, jiems irgi reikia gyventi, tad nelabai nustebome.
Užtat mane nustebino ispanų kuklumas. Apartamentus, kuriuose apsistojome, įvertino viena žvaigždute. Bet tai – didelis nuvertinimas. Nuostabiai išpuoselėtame mažyčiame komplekse prie pat vandenyno jautiesi kaip namuose.
Dideliuose, naujai sutvarkytuose dviejų kambarių būstuose su didele terasa gali gyventi ilgą laiką. Įrengta erdvi virtuvė, kurioje yra net specialus kranas destiliuotam geriamam vandeniui. Joje pasirūpinta viskuo.
Erdvi svetaine su minkštais baldais, visur labai švaru, aplinka išpuoselėta. Apačioje baseinas tiems, kurie nenori eiti į už kelių šimtų metrų esantį pliažą. Po plačiomis aukštomis palmėmis sustatyti lauko krėslai visiems, kam nusibodo drybsoti savo terasoje.
„Olandijoje tokie apartamentai tikrai turėtų keturias žvaigždutes, – pranešiau eksperto balsu vos tik įėjus į vidų. – O Lietuvoje gal net penkias.“
„Gal sumažino, nes jiems nereikia čia jokios reklamos. Visada viskas išparduota tarp vokiečių. Juk pati žinai, taip paprastai čia nepapulsi“, – atsakė vyras.
Ir tikrai, taip paprastai čia nepapulsi. Nusižiūrėjome šį kompleksai eidami pro šalį jau senai, bet taip jo užsakyti nepavyko. Visada gaudavome vieną atsakymą – jau išparduota. O gal kitiems metams tuo pačiu metu? Labai gaila, bet viskas užsakyta ir metams į priekį.
Vokiečių turistai yra užsikariavę visą salą ir, žinoma, geriausius apartamentus. Bet mums pasisekė. Dėl koronaviruso daugelis sėdi namuose, todėl, radę laisvus apartamentus, ilgai negalvoję užsisakėme visam mėnesiui. Kol kas.
Pavargę sudribome į gerą plačią lovą miegamajame. Pro atvirą miegamojo langą girdėjosi tik vandenyno ošimas. Danguje ryškiai švietė žvaigždės. Ech, atostogos prasidėjo. Mums koronaviruso panika baigėsi.
Tai – pirmoji pasakojimo apie lietuvės emigrantės atostogas Kanarų salose dalis.
