Gavau įprastą reisą: Prancūzija-Anglija-Prancūzija, bet šį kartą – „Brexit“ keliais. Pasikrovus Prancūzijoje lygiai parą išlaukiau muitinės dokumentų, nes krovinys – neeilinis, rinktinis, dalis net akcizinio. Gavau popierius ir daugiau jokios informacijos, nes niekas dorai nežinojo apie dabartinę tvarką kertant sieną.

Atvažiavus į Euro tunelį iš karto viskas tapo aišku ir paprasta. Aiškiai parašyta: jei turi muitinės dokumentus – važiuoji tiesiai į terminalą, jei neturi – į muitinės aikštelę. Drąsiai pasukau į terminalą ir iš karto susidūriau su problema – nukreipė į atskirą, uždarą, naujai pastatytą patikros boksą. Iš daugiametė patirties žinau, jei nuvaro į boksą – nieko gero nelauk.

Pasirodo, be reikalo pergyvenau. Tiesiog deklaracijoje mašinos ir priekabos numerius sukeitė vietomis ir Euro tunelio numerių skenavimo sistema užfiksavo ne tą numerį. Įsivaizduoju, kokios problemos dėl to būtų Rytų muitinėse, o čia – nieko.

Nuskenavo dokumentus, sutikrino numerius, suprato klaidelę ir praleido į Angliją. Mašinų srautas dar nedidelis, antroje Lamanšo pusėje atsidūriau greitai ir nuvažiavau į nurodytą muitinę, esančia netoliese – „Stop 24“ terminale. Anglų muitininkui pritrūko angliškų deklaracijų, tai liepė važiuoti lauk. Su vadybos palaiminimu nuvažiavau tiesiai pas klientą. Iškrovė, atžymėjo parastus važtaraščius, o muitinės formalumus, tikiuosi, susitvarkys patys.

Penktadienį nieko nepakrovė, nes nebuvo paruošti muitinės dokumentai. Pirmadienį pasikrovus vadyba nusiuntė į didelį logistikos centrą tvarkytis muitinės dokumentų. Matėsi, kad logistikos centras darbui po „Brexit“ pasiruošė. Atskira patalpa, nauji staliai, kompiuteriai, nemažas kiekis dirbančiųjų ir visai atskiras įėjimas, kad nesimaišytume su vietiniais vežėjais.

Liepė laukti mašinoje – popierius atneš. Muitinės popierių tvarkymas užtruko apie 3 valandas, nes buvau ne vienintelis. Gavęs popierius užpildžiau specialią programėlę, gavau patvirtinimą, kad galiu įvažiuoti į Kento grafystę kurioje yra Euro tunelis bei Doverio uostas, ir – pirmyn į traukinį.

Po kalėdinio košmaro anglai labai pasistengė. Už tai galim jiems drąsiai rašyti 10 su riebiu pliusu. Važiuojantiems į Euro tunelį – visai atskiros juostos, kad netrukdytų kitam transportui, visur informacija ir daug policijos. Pirmame „stop“ poste tik du klausimai: ar važiuoju į tunelį ir ar turiu pasidaręs koronaviruso testą.

Jei vairuotojas turi testą – važiuoja tiesiai į traukinį, jei neturi – į „laboratoriją“, tai yra, patikrinimo punktą. Visur puiki informacija, nuorodos, kad net aklas ir kurčias nepasiklystų. Net nustebau, pamatęs tą „laboratoriją“. Tai ne laboratorija, o didžiausia aikštė su daugybe juostų sunkvežimiams ir daugybe reguliuotojų. Susidarė įspūdis, kad reguliuotojų daugiau nei mašinų.

Matyt, nebenori nesklandumų ir iš anksto pasiruošė didesniam mašinų srautui. Testus atlikinėjo šaunieji Britanijos kareiviai. Tiksliau, vairuotojai viską darė patys, o kareiviai prižiūrėjo ir aiškino. Pagarba jiems už kantrybę ir vargą tiesiogine prasme. Atvirame lauke sustatė po keturis eilinius vairuotojus kantriai aiškino, ką ir kaip daryti. Vienas dalykas, kai tai daro medikai, kitas dalykas – kai patys vairuotojai.

Vienas kolega pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kareivis labai griežtai pasakė: „Jei triukšmausi, keliausi lauk be testo.“

Vairuotojas iš karto nusiramino. Pritariu, kad tokiu laiku ir tokioje vietoje turi būti kariška tvarka ir disciplina.

Iš pirmo žvilgsnio paprasta procedūra nelabai sekėsi. Vieną testą sugadinau, be problemų davė kitą. Iš antro karto viskas pavyko. Tą pagaliuką kiši į burną, kad pradėtum žiaukčioti – taip liepė kareivis, po to – į nosį, į mažą indelį su skysčiu, pamakaluoji, skystį supili į testo dėžutę ir lauki. Prisipažinsiu, kinkos truputį virpėjo. O jei ras, kas tada?

Labai greitai testas parodė, kad esu sveikas ir nuvažiavau prie sekančio „stop“ posto. Ten užsirašė pavardę, užrašė testo numerį (jie visi sunumeruoti), atnešė pažymą, kad esu sveikas ir – į Euro tunelį. Ten vėl viskas paprasta ir greitai. Darbuotojas nuskenavo deklaraciją, patikrino, ar turiu koronaviruso testo pažymą, o tada į traukinį ir sakau: iki pasimatymo, Anglija.

„Korona laboratorijoje“ užtrukau apie pusvalandį ir tai tik dėl nemokėjimo iš pirmo karto teisingai atlikti testo, o Euro tunelyje jokio papildomo užtrukimo nebuvo, bet prancūzų pusėje laukė siurprizas.

Važiuojant iš traukinio dideliame ekrane pasirodė mašinos numeris ir nuoroda, kur važiuoti. Jei esi „geras žmogus“ – nukreipia tiesiai į išvažiavimą, jei įtartinas – muitinės aikštelę. Aš ir vėl nepraslydau – nukreipė į muitinės aikštelę. Nežinau, kuo prancūzams neįtikau.

Aikštelė nauja, viskas dar kvepia šviežiu asfaltu ir dažais, bet nuėjęs į muitinę pasijutau pakliuvęs į anų laikų mažos muitinės „namelį“. Patalpa nedidelė, tik du priėmimo langai, vairuotojų pilnas laukiamais ir tik kelios kėdės. Padavei popierius, patikrino, ar viskas yra, ko jiems reikia ir lauk, o jei ko trūksta – skambink bosui.

Man skambinti nereikėjo, viskas buvo, ko reikia, tai kartu su kolegomis ramsčiau sieną ir žiūrėjau į ekraną laukdamas, kada užsidegs mano numeris. Nuo anų laikų mūsų muitinių ši skyrėsi tik tuo, kad nebuvo draugų, lendančių be eilės ir „kietų berniukų“, nešančių popierius per antras duris. Čia visi lygūs visi laukia.

Stebėjau, kaip vargo vienas kolega. Vyrai sakė, kad jis jau gerą pusdienį čia trinasi. Kiek supratau, jo krovinys – rinktiniai maisto produktai, tai muitinės darbuotojai vis prašė įvairių popierių. Bestovint prie sienos pagalvojau, kas dėsis šiame mažame namelyje, kai padidės automobilių srautas. Tikriausiai, teks vyrams stovėti eilutėje lauke, kaip anais laikais prie degtinės.

Turiu pasakyti, man pasisekė. Nereikėjo niekur labai ilgai laukti, ko negaliu pasakyti apie savo kolegą. Tas prie angliškos logistikos tvoros, papuoštos baisiu perspėjimu apie apylinkėse siautėjančius plėšikus, muitinės dokumentų laukia jau tris paras ir neaišku, kiek dar reikės laukti.

Beje, ta lentelė su baisiai neteisingu vertimu kabo mažiausiai 15metų, nes prie tos tvoros teko kartais nakvoti, kai važinėjau į Kosovą 2004-2006 metais. Gerai lentelė išsilaikė, tik kažin, ar plėšikus kas išgaudė. Bet kolegai nereikia jų bijoti, nes krovinys – paprasti varžtai į Vokietiją. Nežinau, kokios problemos neleidžia sutvarkyti muitinės dokumentų, bet jei taip bus ir toliau, tai vokiečiams daug lengviau ir parasčiau bus varžtus pasidaryti patiems.

Tai tokios trumpos, paprastos ir ne tokios jau ir baisios naujienos iš pirmųjų lūpų – tiesiai iš fronto linijos. Belieka tikėtis, kad viskas greitu laikus grįš į normalias vėžes. Anglų muitininkas žinos, kokių popierių jam reikia, o prancūzai praplės muitinės patalas. Prie visko priprasime, prisitaikysime, pergyvensime, svarbiausia, kad neprasidėtų mutinių karas – tu man lašinius atėmei, aš tau kiaušinius atimsiu. Greičiau dingtų koronavirusas, nes jis labai viską apsunkina.