Kareiviai laiku nori gauti laiškus, siuntas, tai sukau ratus iš Anglijos karinio oro uosto į Vokietijoje esančią karinę bazę. Per Naujus metus stovėjau bazėje ir su kareiviais leidau fejerverkus.

Šiemetinės šventės buvo suplanuotos kaip įprastai, bet visam šventumui koją pakišo nelabasis su savo pandemija. Niekas nesitikėjo, kad artėjantį „Brexit“ dar pagardins suįžūlėjęs virusas ir įkalins tūkstančius žmonių oro uostuose ar ilgose eilėse trasoje. Nieko nepadarysi, prieš gamtos išdaigas nelabai pašokinėsi.

Ribojimai sužlugdė švenčių planus

Nieko blogo nenujausdamas drąsiai atvažiavau į Angliją, bet po kelių dienų pasiekė neramios žinios apie naujovišką, mutavusį virusą. Neišsigandau riksmų „greičiau varykite namo“ – kadangi darbo buvo daug, sutikau porą dienų pasidarbuoti ilgiau.

Vasarą vienoje transporto įmonėje Anglijoje tvarkiau prakiurusį degalų baką, tai šį kartą paprašiau jos vadovo leisti reikalui esant permiegoti vieną kitą naktį jo bazėje. Ir vėl paprastas, nuoširdus atsakymas: „Gerai, stovėk.“ Niekada neatsisako suteikti aikštelę ar padėti atsitikus bėdai.

Į bazę užsukau sekmadienį. Sekmadienis kaip sekmadienis. Tiek kolegos, tiek aš gyvenome artėjančių Kalėdų nuotaikomis, bet po pietų paprastas sekmadienis pavirto į „baisųjį sekmadienį“. Kolegos turėjo važiuoti namo įmonės autobusu per Doverį, bet gavo pranešimą – keltai keleivių nebepriima.

Buvo tuoj nupirkti bilietai į rytinį lėktuvo skrydį. Deja, paryčiais išgirdo ne ką rečiau nei „corona“ šiom dienom girdimą žodį – „canceled“ (atšaukta – angliškai). Vienintelis šansas – keltas tiesiai į Olandiją. Niekas nebeskambino, neberašė, tiesiog vienas iš vadovų nuvažiavo į uostą ir gavo aiškų atsakymą: „Keleivių nebekeliame.“

Vadovybė rūpinosi ir padarė viską, kad darbuotojai galėtų grįžti namo, deja, virusas pasirodė stipresnis. Belieka vadovams ir kolegoms vairuotojams palinkėti ne skambių ir formalių šventinių palinkėjimų, o paprastos žmogiškos sėkmės.

Nauji apribojimai sužlugdė ir mano galimybes grįžti namo šventėms. Pasilikau Anglijoje, o vadyba, kad nereikėtų liūdėti, davė daug vietinio darbo. Priekabų į uostus atplaukė neįprastai daug, tai tik spėk suktis.

Kai žmonai pasakiau, kad negrįšiu šventėms, nesuprato: „Kaip tai, juk visada grįžti. Kaip mes be savo mylimo Kalėdų senelio? Anūkas laukia nesulaukia ir vis sako: senelis grįš, parveš dyyydelį šokoladinį kiaušinį.“

Tiesa. Kol mano vaikai buvo maži, pats persirengdavau Kalėdų seneliu. Kai paaugo, tapau tarpininku tarp senelio ir šeimos narių. Dabar anūkui tiesiogine prasme tapau seneliu, bet šį kartą jo „dyyydelį“ kiaušinį parvešiu vėliau.

Anūkui teks palaukti dovanėlės.
Foto: Asmeninins albumas

Mano brangioji supratinga ir moka prisitaikyti prie susiklosčiusių aplinkybių. Šiuo sunkiu metu prasiveržia daug nepagrįsto pykčio, isterijos, kaltinimų, bet juk nuo to negatyvo niekas nepasikeis, o jei stengiesi būti geresniu, tai ir pačiam tas gerumas sugrįš.

Kūčių išvakarėse, parsivežant priekabą iš uosto, biuro darbuotojas įtartinai ilgai žiūrėjo tai į mano paduotus popierius, tai į savo kompiuterį. Pagaliau pakėlė galvą ir primerkęs akis ir tarė: „Tau leidžiamų iškrauti priekabų skaičius yra prie galutinės ribos.“

Nusišypsojau ir draugiškai atsakiau: „Pone, neturiu iš to jokio auksinio biznio ir jokios juodos komercijos. Siaučia virusas, artėja „Brexitas“, aš tiesiog nuoširdžiai padedu Anglijai.“

Pirmą kartą pamačiau nuoširdžią, ne holivudinę anglo šypseną.

„Sėkmės“, – atsakė ir išdavė leidimą paimti priekabą iš uosto. Išvažiuojant jis stovėjo lauke ir važiuojant pro šalį nežymiai kilstelėjo delną prie smilkinio. Nežinau, gal buvęs kariškis, bet tai nesvarbu, svarbu, kad yra supratingų žmonių. Tačiau tą kartą jo palinkėtos sėkmės truputį pritrūko.

Meistras net per šventes

Prieš 10 metų Kūčias švenčiau Harvičo uoste. Kartu buvo kolega su žmona, tai daugiau maisto ruošimo darbų patikėjome jai. Šiais metais viskas buvo kitaip. Aišku, galima viską versti pandemijai, bet kartais įvairiems nesklandumas neturi įtakos nei karas, nei maras, nei badas, o tiesiog mūsų darbo specifika.

Teko stoti gatvėje netoli išsikrovimo vietos.
Foto: Asmeninins albumas

Išsikrauti produktus turėjau ankstų Kūčių rytą – tiksliau, 2 val. nakties – po to grįžti į uostą ir švęsti Kūčias. Nepasisekė. Sugedo šaldymo įranga.

Sustojau netoli įmonės, nes su neveikiančia įranga negali atvažiuoti. Patikrins, pamatys ir neįleis, jau nekalbu apie problemas priduodant krovinį. Dabartinė technika – tai ne tarybinių laikų mašina, kur du vamzdeliai ir trys laidai. Naujame šaldytuve pilna elektronikos ir visokiausių subtilybių, kurias suprasti gali tik specialistai.

Čia ne sovietinė mašina. Čia pilna elektronikos.
Foto: Asmeninins albumas

Meistras atvyko dar nė neprašvitus. Pavedė įšaldymo įrangos elektronika, o kad viską sutvarkytų meistrui teko lipti net į priekabos vidų. Laimei, krovinys nebuvo aukštas, tai nurėpliojo iki priekio. Kol sutvarkė, išaušo lietingas, nelinksmas pasauliui Kūčių rytas.

Logistikos centras dirba be išeiginių, bet importuotas prekes iškrauna tik naktimis – nuo 12 val. nakties iki 6 val. ryto. Ir nėra pasaulyje jėgos, kuri pakeistų didelių angliškų logistikos centrų darbo tvarką. Kadangi vairuotojų darbo ir poilsio režimo specifika neleido važiuoti ieškoti geresnės vietos, tai teko pasilikti pamiškėje iki kitos nakties.

Net teko lipti į priekabą. Laimei, krovinys buvo neaukštas.
Foto: Asmeninins albumas

Per daugelį metų pripratau prie įvairių problemų išmokau prisitaikyti, tai ir šį kartą nebarsčiau galvos pelenais, nekeikiau nei valdžios, nei viruso. Pasidžiaugiau, kad turiu vandens, maisto, šalimais yra miškelis, ir ėmiau ruošti Kūčių vakarienę.

Pažiūrėjus reportažus apie pandemijos sukeltą chaosą, manau, vairuotojas sėdintis kabinoje pamiškėje yra daug kartų laimingesnis už pilietį, gulintį ant žemės oro uoste. Ar jūs manote kitaip?

12 vairuotojo patiekalų

Kažkur esu girdėjęs: jei esi kelionėje, toli nuo gimtų namų, gali į Kūčių vakarienę įtraukti ir mėsos. Bet nusprendžiau neerzinti Viešpaties ir išlaikyti Kūčių patiekalų tradiciją tiek skaičiumi, tiek turiniu. Šeimyna namuose ruošiasi, o aš Anglijoje.

Kam šventės, kam darbas, bet dėl to nematau reikalo triukšmauti.
Foto: Asmeninins albumas

Gerai, kad dabartinės technologijos leidžia ne tik pasikalbėti, bet ir pamatyti, ką kaip daryti. Nesu gabus kulinaras, tai teko vis klausti pačios geriausios pasaulyje šeimininkės – žmonos – patarimų.

Užklausiau, ar galima Kūčių dieną vartoti produktus, kuriuose yra cukraus? Atsakė tvirtai: „Mes cukraus nevartojame.“

„Šventas raštas ar dietologų postulatai neleidžia?“ – pasitikslinau.

„Tu esi kelionėje, toli nuo namų, tau galima“, – nuramino brangioji. Kitą vertus, ar daug reikia, kad mašinoje ant stalo atsirastų Kūčios?

12 patiekalų ir jokios mėsos.
Foto: 12 patiekalų ir jokios mėsos.

1. Šaukštas avižinių dribsnių.

2. Dubenėlis žmonos pagamintos ir stiklainyje užkonservuotos ryžių–daržovių mišrainės su tunu.

3. Mylimosios paruoštos perlinės kruopos su daržovėmis.

4. Duonos riekutė, pertepta itališku alyvuogių sviestu, pabarstyta poro griežinėliais.

5. Žiupsnelis makaronų, sudėtų į pomidorą.

6. Virtinis su daržovių įdaru.

7. Tunas pomidore.

8. Žuvies kąsnelis paprikoje.

9. Keptų bulvyčių lazdelės.

10. Vienas raugintas agurkėlis.

11. Blynelis.

12. Keletas riešutų, išgliaudytų iš šokolado.

Taip pat kompanijoje buvo ne visai balta plotkelė, uošvienės padovanoti ir visada kartu esantys šventieji, balta staltiesė ir aš.

Ne visai balta plotkelė, bet svarbu, kad širdyje būtų Kūčios.
Foto: Asmeninins albumas

Gal vieta nelabai graži, stalas ne toks puošnus, patiekalų negausu, maistas ne toks skanus, bet nesumeluotas nuoširdumas viską pagardina ir praskaidrina nuotaiką. O svarbiausia, kad tikros Kūčios būtų širdyje, o ne ant stalo.