Laimei, mūsų auksarankės mamos puikiai mokėjo megzti ir vieliniais virbalais apmegzdavo visą šeimyną nuo galvos iki kojų. Būdamas paauglys vieną dieną atkreipiau dėmesį į spalvotas draugo pirštines.
„O, kokios gražios, mama numezgė?“ – pasidomėjau.
„Ne, močiutė, – atsakė išdidžiai, iškėlė rankas ir tyliai pridūrė: – Aš – patriotas, o čia nepriklausomos Lietuvos vėliavos spalvos.“
Nieko man tada nesakė nei tie žodžiai, nei tos spalvos. Tiesiog gražios pirštinės, ir tiek. Vakare pasakiau tėveliui ir mamytei. Tėvelis buvo tos epochos pilietis, tai pravedė trumpą politinę pamokėlę, o mamytė tyliai patarė vengti ano draugo kompanijos.
Mes nebuvome politikai, disidentai, buvome tiesiog laimingi ir energingi vaikai. Tokios politinės pamokėlės ar mamyčių perspėjimai išeidavo pro ausis nė kiek nesujaudindavę. Tačiau netrukus savo kailiu teko patirti, kad ne visi patriotai dėvi tokių gražių spalvų pirštines.
Miesto pakraštyje, naujuose rajonuose, pastatė naują mokyklą. Joje buvo didelė sporto salė ir žiemą ten lankiau futbolo treniruotes. Vakare kirsdami kampą su draugu pėdinome apsnigtu lauku. Atsisukę pamatėme atbėgantį būrelį vaikinų. Nieko nelaukę pasileidome, kiek kojos neša. Pavijo, pakišo koją, parvertė, įtempė į pusnį, nutempė kepures, užgulė ir grėsmingai užsimoję paklausė: „Jūs – rusai?“
„Ne, lietuviai iš senamiesčio“, – atsakėme.
„Tai gerai, kitaip būtume snukius išdaužę“, – tarė, atidavė kepures ir paleido. Nelabai gilinausi į politinę užpuolimo potekstę, bet daugiau tais laukais nevaikščiojau. Visą gyvenimą turėjau puikių draugų ne tik lietuvių tautybės ir niekada nepateisinau bei nepateisinu agresijos tautiniu pagrindu. Mūsu kieme buvo daug rusakalbių, netoliese – net dvi rusų mokyklos, bet nepamenu, kad būtų kilę kokių nors konfliktų nacionaliniu pagrindu.
Žaidėme, vaikščiojome vieni pas kitus į svečius ir visi mokėmės tų laikų švietimo sistemoje. Nemanau, kad ji buvo bloga, nors vyresnėse klasėse perdėtas tarybinės ideologijos kišimas natūraliai sukeldavo atmetimą, tiksliau – ignoravimą. Nešiojome pionierių kaklaraiščius ir komjaunuolių ženkliukus, bet didžioji dalis buvome tik statistai, o mūsų mokykla, mokytojai, vadovybė niekuo neišsiskyrė ir neperžengė to laikmečio rėmų.
Mus mokė skaičiuoti, rašyti, gražiai elgtis, mylėti tėvus, gerbti mokytojus. Svarbiausiuose moksluose nelabai pasižymėjau, bet istorijos pamokose, kurios buvo pagrindinis pasaulėžiūros formuotojas, gaudavau teigiamus pažymius. Aišku, labai daug kas priklausė nuo mokytojų, o mūsų istorijos mokytojas buvo išskirtinis.
Mėgdavau su tėveliu pažiūrėti tų laikų „Panoramą“, programą „Laikas“ ir paskaityti laikraščius. Mokytojas greitai pastebėjo mano specifinį išprusimą ir paskyrė klasės „politiniu informatoriumi“. Kartą per savaitę reikėdavo paruošti ir perskaityti klasei trumpą paskutinių pasaulinių bei vidaus įvykių santrauką, o mokytojas tuos įvykius pakomentuodavo. Man patiko tokios „pareigos“, neblogai sekėsi ir iš istorijos gaudavau aukščiausius pažymius.
Kartu su manimi sėdėjo gelbėtojas nuo istorijos kontrolinių darbų ir klasiokų kvietimo prie lentos. Jis dažnai užduodavo mokytojui kokį nors provokuojamą klausimą.
„Kodėl Vakaruose vienaip, o pas mus kitaip?“ – to užmesto masalo užtekdavo visai pamokai. Klasiokas buvo drąsus, dažnai įsiveldavo į ginčą ir pateikdavo savo versijų, neatitinkančių mokytojo sakytų. Užvirdavo karštos diskusijos. Mokiniai lengviau atsikvėpdavo ir galėdavo užsiimti savo reikalais. Vieną kartą diskusija peraugo į susistumdymą ir pamoka klasiokui pasibaigė direktorės kabinete.
„Iš kur trauki tokią klaikią informaciją?“ – paklausiau jo, kai grįžo iš direktorės kabineto.
„Iš radiatoriaus“, – atsakė visai rimtai ir pasidalijo žiniomis, kaip „prašnekinti radiatorių“. Pasirodo, tai labai paprasta. Vieną vielos galą įkišau į stacionarios didelės radijo dėžės antenos lizdą, kitą prisukau prie radiatoriaus ir iš jo pasigirdo draudžiamų radijo stočių balsai.
Iš pradžių tikrai piktino kažkokios „nesąmonės“ apie nepriklausomybę, okupaciją, inkorporavimą, nepripažinimą, agresiją, partizanus, tremtinius, raudonąjį marą. Negaliu pasakyti, kad tai keitė mano pasaulėžiūrą, bet klausytis buvo įdomu ir pradėjau truputį kitaip vertinti istorijos mokytojo aiškinimus.
Aišku, naujų žinių nenaudojau per savo „spaudos konferencijas“, bet galvoje galėjau palyginti du skirtingus pasakotojus. Nepamenu, kad kas iš mano artimos aplinkos būtų skiepijęs laisvės idėjas, bet kažkur giliai prosenelių palikti laisvės troškimo genai anksčiau ar vėliau daugeliui pradeda judinti sielą.
Gal tam įtakos turėjo radijo stotys, o gal labiau Maironio poezija, kurią labai mėgau. Net pats sukūriau keletą eilėraščių ir vieną kitą pamenu iki šių dienų. Per lietuvių literatūros pamoką vieną iš jų parašiau vietoje rašinėlio laisva tema:
Kas ten ūžauja kas naktį
Prie tamsios girios?
Kas ten verkia, aimanuoja
Prie žalios girios?
Gal ten renkasi kas naktį
Laumės stebuklingos?
Gal ten šoka tarnų šokį
Velnias pragaištingas.
Ne, ten Tėvynės sūnūs verkia,
Juos išskynė priešo kardas,
Verkia jie tenai po medžiais,
Kad neturi ainiai laisvės.
Mokytoja nei gyrė, nei barė – pasakė, kad reikia rašyti rašinėlį, o ne eilėraščius. Darbo neįskaitė, bet eilėraščio negrąžino. Tą patį vakarą mamytė paprašė parodyti savo poezijos sąsiuvinį. Parodžiau ir ji paprašė nerašyti arba bent jau niekam nerodyti.
Supratinga buvo mokytoja. Tėvus perspėjo, direktorei nepaskundė, bet kitą kartą laisvės idėjos pasireiškė netinkamu laiku ir labai netinkamoje vietoje. Tais laikais buvo įprastas bendradarbiavimas tarp miestų, mokyklų ir klasių. Mūsų klasė draugavo su Simno mokyklos bendraamžiais. Po vienos išvykos į Simną klasiokai parsivežė gražią dainą.
Kiek pamenu, tai buvo Simno moksleivių sukurtas klasės himnas. Paprasti, nuoširdūs žodžiai vertė suspurdėti ne vieną jauną širdį. Prieš eilinę tarybinę šventę mokykloje vyko politinės dainos konkursas. Mūsų klasė nusprendė atlikti parsivežtą iš Simno dainą.
Aš ir dar vienas klasės draugas mokėjome groti gitaromis, o mergaitės – gražiai dainuoti. Melodija paprasta, bet nuoširdus dainavimas ir žodžiai pakerėjo visą salę, išskyrus vertinimo komisiją, nes buvo 1978–1979 metai. Pats Tarybų Sąjungos „klestėjimas“, o politinės dainos konkurse viešai ir garsiai skamba tokia daina:
Graži, kur lygumos kalnai,
Pakrantėm melsvo Nemuno,
Štai čia gražioji Lietuva,
Štai čia tėvynė mano.
Lietuva, Lietuva, tu brangi Tėvynė,
Lietuva, Lietuva, būki laisva.
Ji bočių ašarom pirkta,
Tėvai krauju ją laistė,
Ir mums daugiau negu šventa
Jų iškovota laisvė.
Lietuva, Lietuva, tu brangi Tėvynė,
Lietuva, Lietuva, būki laisva.
Nors pirmos vietos negavome, bet daina tyliai skambėjo visoje mokykloje. Kadangi mūsų klasė pasirodė labai muzikali, direktorė liepė dalyvauti miesto politinės dainos konkurse, bet paruošti kitą dainą.
Pasirinkome Vytauto Kernagio „Nereikia karo – nesušaudykite dangaus“. Daina sudėtingesnė, nepavyko sklandžiai atlikti ir neužėmėme jokios vietos. Mūsų muzikalumas mums patiems pakišo koją, bet suteikė progą muzikaliai atkeršyti už nuoskaudas, patirtas politinės dainos konkursuose. Visą „dainorėlių“ grupę priverstinai užrašė į mokyklos chorą. Vietoje to, kad po pamokų lėktume savais reikalais, tekdavo eiti į repeticijas, mokytis giedoti himną ir kitokias neva patriotines dainas – „Mes puošiame krūtines gvazdi-y-kais...“ ir taip toliau.
Muzikos mokytoja vargo su mumis, nes dainavome ne savo noru, o direktorės nurodymu ir už papildomus teigiamus pažymius trimestre. Pagaliau atėjo atpildo diena. Buvo socialistinės revoliucijos minėjimas. Salėje – mokyklos valdžia, svečiai iš švietimo komiteto ir dar keletas kažkokių partinių šulų.
Mes mokėjome „barškinti“ gitaromis, padainuoti gražių dainų, bet nebuvome choristai. Per repeticijas dar pasistengdavome, kad greičiau paleistų namo, o minėjimo pradžioje taip baisiai nesuderintai užtraukėme, tiksliau, užbaubėme Tarybų Sąjungos himną, kad po pirmo posmo ir priedainio mokytoja desperatiškai sumojavo rankomis.
Muzikinė minėjimo dalis pasibaigė ir choras tyliai išėjo lauk. Nežinau, kokių nuobaudų sulaukė muzikos mokytoja, bet po kelių dienų visi vyresnių klasių mokiniai rašė rašinį politine tema. Vyresnės kartos žmonės pamena rašinėlius, skirtus mokinių lojalumui patikrinti. Dėl šventos ramybės ir ramios ateities rašydavome.
Dar viena politinio nepaklusnumo akcija buvo masinis kino filmo „Laisvės kariai“ žiūrėjimas. Jame vienas pagrindinių vaidmenų buvo skirtas Leonidui Brežnevui, ir visi moksleiviai organizuotai ėjo į kino salę. Filme žygiuojant ne tarybinės armijos kariams, mes taip pat į taktą trypėme kojomis. Kelis kartus stabdė filmą, įjungė salėje šviesą ir, aišku, nustatė, kas trepsėjo. Tą kartą apsiribojo nepatenkinamu pažymiu trimestre, informacija tėvams ir atitinkamo lygio charakteristika baigus vidurinę mokyklą. Vienos įstaigos darbuotojas, perskaitęs mano CV, pasakė visiems žinomą frazę: „Su tokia charakteristika tavęs ir į kalėjimą nepriims.“
Bet į tarybinę kariuomenę paėmė.
Baigus mokyklą nestandartines tų laikų idėjas užgožė tarnyba kariuomenėje, vedybos, darbas, vaikai ir tik prasidėjus atgimimui, atsiradus šiokiai tokiai žodžio laisvei vėl pradėjo viduje kažkas judėti. Susidomėjęs klausiau naujoviškų žinių, dalyvavau mitinguose. Vis drąsiau pradėjus reikštis politiniam atgimimui, vieną savaitgalį paprašiau uošvienės pasiūti Lietuvos vėliavėlę. Pirmadienį užsikabinau ją ant savo MAZ'o antenos ir išvažiavau į darbą. Tuo metu dar nedaug kas atvirai kėlė lietuviškas vėliavas. Pamatę vairuotojai blykstelėdavo šviesomis, pyptelėdavo ar per langą iškeldavo aukštyn nykštį.
Kitą rytą atėjęs į darbą radau vėliavėlę nuplėštą su visa antena, sutryptą ir numestą po mašinos ratais. Supratau: per anksti iškėliau. Parsinešiau, išskalbiau ir kasdien į darbą nešiojausi segtuve, kol atėjo laikas ją vėl ištraukti. Nors mūsų kolektyvas buvo įvairiatautis, bet turėjome aktyvią „darbininkų sąjungą“, o paskui – ir Sąjūdžio grupę. Su ja dalyvavau daugelyje mitingų, o po vieno iš jų su kolegomis, kaip apsauga, centrine miesto gatve lydėjau prezidentą. Jaučiau pasididžiavimą eidamas šalia šio iškilaus žmogaus.
Tokiomis pakiliomis nuotaikomis netrukus kartu su visa tauta išvykau į Baltijos kelią. Kokie tada visi buvo vieningi, paslaugūs, geri. Sugedo mūsų žiguliukas. Pasikėlęs kapotą krapščiausi, ant antenos plazdėjo Lietuvos vėliavėlė. Žmonės neprašomi sustodavo, paklausdavo, ar reikia pagalbos, keli siūlė nutempti iki Baltijos kelio. Buvau vairuotojas profesionalas, pavyko pačiam susitvarkyti, su visa šeimyna laiku nuvykti ir atsistoti mums paskirtoje vietoje ties Pasvaliu.
Po džiaugsmingos euforijos atėjo Sausio 13-oji. Išeidamas saugoti miesto savivaldybės su žmona atsisveikinau, lyg eičiau į karą. Dabar lengva diskutuoti, ieškoti kaltų, aukštinti didvyrius, o tada niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Visi rizikavo, o ypač pareigūnai. Sulaužę vieną priesaiką jie priėmė kitą. Jei viskas būtų baigęsi blogai, paprasti žmonės nebūtų buvę taip baudžiami ir persekiojami, kaip pareigūnai su ginklais, prisijungę prie Lietuvos nepriklausomybės gynėjų.
Išstovėjome, laimėjome, išsiskirstėme ir tęsėme gyvenimą, kupiną naujų iššūkių. Naujas Lietuvos statusas – nepriklausoma. Tai labai pasijuto vairuotojų darbe. Išvažiavę už Lietuvos ribų Rytų kryptimi vairuotojai iš Pabaltijo tiesiogiai pajuto laisvės skonį. Muitininkai, milicininkai, kelių plėšikai dažniau stabdė, stipriau tikrino. Lupo didesnius mokesčius, o keletą kartų teko pastovėti prie priekabos iškeltomis rankomis.
Degalinėse Lietuvos registracijos numeriais pažymėtoms mašinoms neduodavo degalų. Turėjau pasidaręs pakabinamus rusiškus numerius. Uždėdavau prieš kolonėlę, rusiškai kalbėjau be akcento, tai kartais pavykdavo įsipilti. Vienoje kolonėlėje išryškino: „Tavo veidas, išvaizda, apranga – ne kaip mūsų vairuotojų. Apsirenk truputį paprasčiau, kepurę kokią užsimaukšlink“, – patarė operatorė, bet degalų davė.
Paklausiau patarimo ir truputį pakeičiau išvaizdą. O atvykus į gamyklas tautybės nenuslėpsi. Anksčiau pagarbiai sakydavo „o, vairuotojas iš Pabaltijo“, o po 1990-ųjų požiūris pasikeitė. Ne kartą teko girdėti piktus žodžius: „Jūs, miškiniai labusai, sugriovėte Tarybų Sąjungą, tai ko čia dar važinėjate. Važiuokite į tuos supuvusius Vakarus ir nesirodykite čia.“
Tokiais atvejais prisimindavau auksinę Tado Blindos frazę „tyla – gera byla, dūšiai ramiau“ ir tiesiog patylėdavau.
Tuo neramiu metu dažnai vykdavau į Sankt Peterburgą ir turėjau keletą draugų. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai pamena blokadą ir karšto vandens ribojimą. Man nesisekdavo, nes vandens nelikdavo prieš išvažiuojant į reisą. Per naktį nuvažiavęs iki Sankt Peterburgo iškart užsukdavau pas vieną iš draugų apsikeisti lauktuvėmis.
„Vėl nėra pas mus karšto vandens. Aš pas tave išsimaudysiu“, – sakydavau, atsigėręs arbatos. Draugas negailėjo vandens, bet visą laiką patraukdavo per dantį: „Na va, karšto vandens neturi, bet už tai laisvas.“
Taip, tada tikrai jaučiausi laisvas ir tuo labai didžiavausi.
Dabar netrūksta karšto vandens, turime teisių, daiktų, apie kuriuos tais laikais nesapnavome ir netroškome. Bet ar dvasioje jaučiamės tokie laisvi kaip tada – pačioje pradžioje?
