Ką daro katinas, kai neturi, ką veikti? Nieko nedaro – guli saulutės atokaitoje ir murkia. Ką daro pareigingas tolimųjų reisų vairuotojas, kai neturi, kas veikti – sakytum, ne bobų reikalas, bet šį kartą aplinkybės paskatino paviešinti tą reikalą.

Vienu žodžiu per tuos daniškus kailiniuotuosius sutriko darbas. Buvau Danijoje, tai dabar 2 savaites anglai nebeįsileidžia, lyg pats dirbčiau tose fermose žvėrelių „dusintoju“ (prieš nulupant kailį, jie yra uždusinami specialioje dėžėje). Prieš daug metų teko vežti audines į Lietuvos „dusyklą“, bet tada ligų nebuvo ir niekas jokių karantinų neįvedinėjo.

Taigi, dabar dėl šių nenumatytų aplinkybių tenka ilgiau nei įprasta pastovėti. Aš ne katinas, tai kai neturiu kas veikti...

Pirmiausia pasidarau generalinę tvarką kabinoje. Jei yra galimybė ir vandens, apsiplaunu kabiną, išsiskalbiu vieną kitą kasdienę smulkmeną. Šį savaitgalį taip pat užsiiminėjau įprastais darbais. Oras buvo neblogas, o besikuičiant pasidaro karšta. Nusimeti striukę, atvėsti, tada vėl ją užsitempi – užkaisti. Tai lauke, tai kabinoje – taip ir kaitalioji kūno temperatūrą.

Galiausiai susitvarkęs išėjau pasivaikščioti iki artimiausio prekybos centro. Kad vėl daug neprisipirkčiau, pasiėmiau tik 3 eurus. Ir vėl ta pati problema su kūno temperatūra. Paeini- karšta, atsisegi – atvėsti, užsisegi – užkaisti. Prie viso to, nors dar ne vasara, nusipirkau dėžutę ledų. Dėžutė kaip dėžutė, tik 8 nedidelės porcijos, bet šaldiklio tai nėra. Nori nenori, kol parpėdinau 3 km, teko visus suvalgyti. Prisipažįstu, buvo truputį per daug, o ką padarysi – neišmesi.

Vakare kažkaip keistai pradėjo mausti „balno“ sritį – tai ta vieta, kur vyriška krūtinė pasideda ant dubens. „Tikriausiai kažkoks organas streikuoti pradėjo“, – pagalvojau. Paskambinau pažįstamai sanitarei ir paklausiau, kokie organai yra toje juostoje. Nuramino, kad ten jokių organu nėra ir patarė susimažinti liemenį. Lengva pasakyti – susimažink. Vyras be solidaus liemens tai kaip sportinis žirgas be balno – toli nenujosi.

Pasitepiau tepalu ir pasidarė geriau. Vakare prieš einat miegoti sutriko oro cirkuliacija per nosį. Nieko ypatingo – dažnas reiškinys, kai nosis nedidelė. Prisipurškiau vaistinio aerozolio ir nuėjau miegoti.

Turbūt daugelis pamenate vaikišką sapną, kai krenti, krenti ir prieš pat žemę staiga atsibundi. Tą naktį prabudau lyg kas būtų užvožęs beisbolo lazda. Pašokau iš lovos ir atsisėdau prie vairo. Galva plyšo lyg vietoj vaistinio aerozolio būčiau įpūtęs makrofleksą. Nosyje – cementinis kamštis, o gerklę katės drasko. Toks jausmas, kad amen, mirštu, net pasivaideno ant keleivio sėdynės besėdintis Mefistofelis.

„Bardačioke“ paieškojau grabnyčios, bet užčiuopiau termometrą. Pypt, pypt supypsėjo įtartinai greitai ir... o, siaubas – 37,2. Prieš keletą metų Anglijoje, šokdamas iš priekabos, stipriai susitrenkiau koją. Nuvežė į ligoninę, patampė, peršvietė, davė maišą vaistų nuo temperatūros, skausmo ir paleido. Kadangi koją labai skaudėjo, tai tas tabletes rijau saujomis.

Nuo to laiko nieko rimtai neskaudėjo, bet ir kūno temperatūra aukščiau 35,5 man nepakyla, o čia – net 37,2. Tuoj užvirs kraujas, agonija ir kojomis į priekį – dingtelėjo tokia mintis , bet nusprendžiau nepasiduoti. Prarijau porą tablečių nuo temperatūros, vieną nuo gripo, prisipūčiau nosį aerozolinių vaistų, sukramčiau česnako skiltį, bet jos nenurijau – užkišau už lūpos. Kvėpavau per burną, kad į plaučius oras patektų su česnako garais ir, kartodamas mintyse lyg mantrą „aš sveikas, aš sveikas“, užmigau.

Prabudau pats, be beisbolo lazdos smūgio. Už lango buvo jau šviesu, bet galvoje vis dar tūnojo tamsa. Česnakas iš po palūpio nukeliavo tikriausiai į plaučius, nes atrodė, kad kvėpuojant iš plaučių eina liepsnos. Gerklę vis dar katės draskė, nosies nepramušė, bet balno nebemaudė. Prisiminiau močiutės receptą. Išspaudžiau česnaką, įdėjau druskos , vandens , šaukšteliu šliūkštelėjau į šnerves ir kiek galėjau truktelėjau.

„Och tu bl**! Eina ana peklon, ta bobutė!“ – surikau apsipurslojęs, bet pramušė. Giliai ir lengvai įkvėpiau, bet... minutėlę. Kas čia dabar. Aplink visur česnakas, o aš jo neužuodžiu ir viduriuose kažkas suriaumojo. Bėgu, kol nevėlu. Spėjau, bet be reikalo skubėjau... Valandą atsėdėjau Spinozos pozoje – nieko. Apsigavau. Nenori šikt – nekankink subinės, – padariau tokią išvadą ir grįžau į trobą ant ratų.

Vėl prarijau dvi nuo temperatūros, vieną nuo gripo, česnaką už lūpos ir atguliau. Kažkokia nesąmonė, kodėl aš neužuodžiu to česnako? Taip dar nėra buvę. Įlendu į google ir bandau išsiaiškinti, kas per liga. Anksčiau visų mano ligų simptomai atitikdavo choleros požymius, šį kartą cholera netiko.

Och tu kipše neraliuotas!!! Kokia čia tau cholera, čia juk korona. Uoslės, skonio dingimas, vidurių sukimas, kraujo virimas, kamštis nosyje, katės gerklėje, makrofleksas galvoje. Valio. Juk tai – mano šlovės akimirka. Aš kaip Trumpas pranešiu liaudžiai, kad susirgau, išgyvenau, koronavirusas tikriems vyrams – niekis , o jei kojas ištiesiu – paminklą pastatys.

Apimtas euforijos užsimečiau striukę, iššokau iš kabinos ir netoliese esantiems įvairių ES šalių vairuotojams riktelėjau: „Aš – Trumpas nenugalimasis. Šlovinkite mane ir džiūgaukite!“

Kolegos nužvelgė kroksus, basas kojas , žieminę striukę ir nieko nesakę išsislapstė kabinose.

„Nenorite – kaip norite, po to neprašykite, kad užtarčiau“, – sumurmėjau ir grįžau į Baltuosius rūmus ant ratų, o gal tiksliau į palatą Nr. 13.

Paskambinau žmonai.

„Aš kaip Trumpas susirgau koronavirusu, bet abejoju, ar išgyvensiu“, – pasiguodžiau ir susakiau visus savo simptomus. Žmona išklausė ir įdėmiai pažiūrėjo į mano veidelį telefone.

„Nelabai panašus į sergantį Trumpą. Nuo antros mūsų vestuvių dienos vis sergi, bet per 38 metus niekaip neišsergi iki realaus galo. Nemirsi, nes Lietuvoje tolimųjų reisų vairuotojai prie išnykimo ribos, jų nei cholera, nei koronavirusas negriebia. Čia – paprastas peršalimas. Atsigerk arbatos ir eik miegoti. Ryt pirmadienis, viskas bus gerai. Tik neryk vaistų“, – perspėjo griežtai.

Liūdna, kad iš namų nesulaukiau palaikymo. Vietoje arbatos užsipyliau karštu vandeniu dvigubą normą miltelių nuo peršalimo, išgėriau, prisikąsdamas česnaku, ir atguliau.
Vakare nieko gero. Temperatūra vis dar kritinė – 37, 1, gerklę katės skrebina, skrandis tyli, sėdynė užako, nes nuo paskutinio ledo burnoj, apart vaistų ir česnako, nieko burnoje neturėjau. Tačiau mažas progresas – nosis atsikimšo. Matyt močiutės užpilas pravalė kanalus.

Bet neramino tai, kad neužuodžiu česnako. Kad būtų veiksminga česnakinė užsklanda prieš bakterijas net dantų nevaliau, bet kvapo nejaučiu. Prisiminiau, kad maišelyje yra pora neskalbtų kojinių. Atsargiai pradariau ir stipriai truktelėjau. Fuuuu! Čia koronavirusas tikrai negyvena. Teisi žmona – eilinis peršalimas, o česnakas tiesiog ne lietuviškas.

Nuotaika pasitaisė. Išsiviriau sultinio, prarijau standartą – nuo temperatūros, nuo gripo, išgėriau karštą vaistinį gėrimą nuo peršalimo, užsikišau sukramtytą česnaką už lūpos ir ėjau miegot. Naktį vėl pašokau iš lovos. Šį kartą ne nuo kažkokio smūgio, o nuo jausmo, kad nelabasis užpylė kibirą šalto vandens.

Pasikeičiau patalynę ir pasimatavau temperatūrą. Norma, 35, 5. Kad užtvirtinčiau pergalę, išgėriau dar vieną nuo temperatūros, nuo gripo, karštos arbatos ir vėl į lovą.
Per miegus išgirdau kažkur toli toli skambant bažnyčios mišių varpą.

„Kokia iškilminga , maloni ir rami pabaiga“, – skverbėsi mintys iš dangaus karalystės. Tas skambėjimas artėjo, garsėjo kol galiausiai pavirto į paprastą telefoninį skambalą. Šūdas, net numirti gražiai neleidžia, – bambėjau kildamas iš lovos.
Atsiliepiau.

„Ar dar gyvas? Jau valandą niekaip negaliu priskambinti“, – išgirdau vadybininko balsą.
„Gyvas“, – atsakiau.
„Ką veiki?“ – paklausė.
„Sergu“, – atsakiau.
„Gerai, siųsk visas ligas peklon ir varyk. Yra skubus reabilitacinis reisas į Prancūziją. Reikia skubiai pasikrauti“, – tvirtai tarė ir netrukus atėjo SMS su užduotimi. Viskas, palata Nr. 13 užsidarė, perėjau į reabilitacinį kabinetą ir pirmyn.

Jūs negalvokite, kad aš čia juokus rašinėju. Atvirai pasakysiu – čia menki juokai. Aš tikrai tą savaitgalį iš neturėjimo, kas veikti, pasikuičiau, pasivaikščiojau, ledų persivalgiau ir sunegalavau, bet išsikapsčiau ir optimistiškai pažiūrėjau į vieną iš vairuotojų gyvenimo ypatybių. Būdami toli nuo namų patys taip ir gydomės, nes dėl kiekvienos smulkmenos kreiptis į gydytoją – ponų pramanas. Pasiskųsi kokiam trasos daktarui ir uždarys į tikrą „lazaretą“. Kas saugos mašiną, krovinį?

Miegant kabinoje nuleidžia degalus, nukrauna prekes, o mašina be vairuotojo – plėšikų džiaugsmas. Kol iš namų atvyks kitas vairuotojas, degalų bake ir priekaboje vėjai švilpaus. Tikri trasų karaliai neturi teisės nei sirgti, nei mirti – nepasiduoda ir iš paskutiniųjų jėgų kabinasi į trasą. Šį kartą taip pat užmiršau visus negalavimus, įkaliau arbatos, nusiprausiau ir išlėkiau į pakrovimą.

Atleido nosį, iš gerklės išsilakstė katės. Krimstelėjau lietuviškos dešros – koks nuostabus skonis. Per langą truktelėjau orą – koks mielas ir taip gerai pažystamas trasos kvapas.
Jei ne siautėjanti pandemija, nebūčiau kreipęs dėmesio į tuos negalavimus, bet esu sąmoningas pilietis. Kad nekelčiau pavojaus aplinkiniams, privažiavęs Vokietijos–Danijos pasienį užsukau į COVID-19 testavimo stotį.

Matosi, kad danai ilgam čia įsikūrė – įsirengė mini COVID-19 testavimų miestelį. Paklausiau, ar galiu pasitikrinti ir kiek tai kainuoja.

„Prašom, galite pasitikrinti – veltui“, – atsakė pilietis, stovintis prie įėjimo, ir pakvietė užeiti. Paklausinėjo, kas esu, iš kur į kur keliauju ir kaip sveikata. Viską susakiau, bet apie 8 ledų porcijas nutylėjau – juk nepatikės. Užsirašė duomenis, telefoną ir pamatavo temperatūrą – norma. Testą atliko paimant iš burnos.

„Jei bus neigiamas, jums net nepraneš, jei teigiamas – praneš ir staigiai pagaus“, – paaiškino gydytojas ir palinkėjo laimingo kelio.
Praėjo dvi paros, niekas neskambina, negaudo, reiškia – sveikas.

Iš visko matosi, kad danai rimtai susiėmė dėl COVID–19. Nuo miesto Koding iki Vokietijos sienos – 80 km, bet tame ruože prie magistralės – net 3 patikros punktai. Įvarė baimės tie kailiniuotieji. Artėjant kitam savaitgaliui geriau reikės pabūti būti katinu nei pareigingu vairuotoju. Ramiai, pagulėti, pamurkti ir vietoje ledų suvalgyti dešrelę.

Saugokite save ir nesirkite.