Visais laikais egzistavo toks reiškinys kaip kartų trintis. Tėvams dažnai būna nesuprantamas jaunos kartos mados riksmas ir jie nuolat bamba: „Mūsų laikais tokio siaubo nebuvo – ateina pasaulio pabaiga.“
Jei po kiekvieno mados pokyčio ištiktų pasaulio pabaiga, tai pasaulis būtų išnykęs dar tada, kai Ieva prisidengė savo grožį medžio lapeliu. Juk dar ne taip seniai moterys mini sijonėliais ar kelnėmis buvo laikomos šėtono pasiuntiniais, o ir nereikia žvalgytis į viduramžius, užtenka priminti savo jaunystę.
Visi puikiai pamena vyrų ilgų plaukų madą. Tinka, netinka, susiriebalavę, nutriušę , svarbu – dengia ausis ir gula ant pečių. O kaip buvo smerkiami ir niekinami pirmieji džinsuotieji! Tai – ne velnio vaikai, o baisiau – supuvusio kapitalizmo agentai.
Tikrą siaubą mūsų tėvams kėlė klumpės ant colio platformos ir kelnės ketvirčio metro kliošu. Nesvarbu, kad tomis klumpėmis žingsniavome kaip medinukai, o kliošais šlavėme šaligatvius. Anot tėvų, atrodėme kaip kaliausės, bet juk buvome madingi. Net vilkas iš animacinio filmuko „Na, palauk“ dėvėjo tokias kliošines kelnes.
Dabar daugeliui vyresnės kartos žmonių akis bado auskarai įvairiose vietose, tatuiruotės, neva šunų sudraskytos kelnės ir gėlėti vyrų švarkai (beje, kaip vilko šeimyniniai „triusikiai“ iš to paties „Na, palauk“ filmuko).
Auskarai kaip auskarai – praeis mada, išsisegs. Užsidirbs pinigų, nusipirks naujas kelnes. Ateis laikas – nubyrės gėlės nuo švarkų. Bet ką daryti su tatuiruotėmis? Juk negrandys su plyta piešinių, kainavusių ne vieną šimtą eurų.
Mūsų laikais irgi buvo mėgėjų išsitatuiruoti „Mylėsiu tave... amžinai“, kurie meilei pabėgus lupdavo įrašą su visa skūra.
Pirmą kartą į gausiai tatuiruotų žmonių masę atkreipiau dėmesį Anglijoje. Su kolegomis juokaudavome – jei matai tatuiruotą žmogų, gali drąsiai sakyti: „How are you?“
Kadangi tapome Vakarų visuomenės dalimi, tai mūsų neaplenkė jų mados ir gyvenimo vertybės. Prieš vėją, juo labiau – prieš madą nepapūsi. Praeis vienas kitas dešimtmetis ir dabartinis jaunimas bambės iš savo tėvų perimtą tekstą: „Mūsų laikais to nebuvo. Pasaulio pabaiga.“
Atvirai pasakysiu: nesu šalininkas dabartinės mados laukinio riksmo. Nei pripūstų lūpų, krūtinių, nei gausybės auskarų, tatuiruočių, sudraskytų rūbų ir sijonuotų vyrų. Kita vertus, jei dabartinis jaunimas prisibadė kūne skylių, prisidarė tatuiruočių, ištekėjo už partnerio be bažnyčios ir taip toliau, negi jie neturės teisės ateityje tapti ministrais, premjerais, net prezidentais? Juk, sakoma, pagal rūbą sutinka, bet pagal protą palydi.
Manęs, asmeniškai, šiandieninės kandidatės į ministrus tatuiruotės nei jaudina, nei trukdo. Svarbu, kad jos neužgožtų teisingumo Lietuvoje.
