1928 m. JAV laikraštis „The New York Times“ publikavo straipsnį – interviu su vyru, kurio seneliai gerai pažino tą ilgaamžį. Straipsnyje teigiama, kad šis žmogus nuo pat vaikystės domėjosi žolininkyste – augalų rinkimu kalnuose. Šią veiklą jis pradėjo dar būdamas 10-ties metų amžiaus. Dėl to jis anksti suprato augalų naudą žmogaus sveikatai.

Daugiau nei 40 metų jis gyveno maitindamasis Lingzhi, Goji ir kitų kalnų augalų uogomis ir laukiniu Ženšeniu, bei gerdamas ryžių vyną. Kuomet jam buvo 51 metai, Li tapo tiksliųjų mokslų, taktikos ir topografijos mokytoju Kinijos kariuomenėje. Būdamas 78-erių, po mūšio prie auksinės upės, jis pasitraukė iš karo tarnybos ir grįžo prie žolelių rinkimo Sniego kalnuose Sichuano provincijoje.

1930 metais tas pats laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame Chengdu universiteto profesorius Wu Chung-Chieh atrado Kinų imperijos įrašus, darytus 1827 m. Pasak šių įrašų, Li Ching-Yaen buvo sveikintas jo 150-tojo gimtadienio proga. 1877 m. užfiksuotuose raštuose jau minima apie šio žmogaus 200-uosius metus.

Li buvo vedęs 23 kartus. Per savo ilgą gyvenimą Li susilaukė daugiau nei 200 vaikų. Šis ilgaamžis turėjo mokytoją, kaip teigiama, gyvenusį net 500 metų. Būtent jis ir išmokė Li ilgaamžiškumo paslapčių. Tai – Qigong pratimai ir maitinimasis žolėmis. 1908 m. Li ir jo mokinys Yang Hexuan išleido knygą „Li Ching Yen nemirtingumo paslaptys.“ Paskutinę savo gyvenimo dieną Li pasakė: „Atlikau viską, ką turėjau šiame pasaulyje.“

Ne kartą Li buvo klaustas, kokia tokio ilgo gyvenimo paslaptis? Jo atsakymas buvo paprastas: „Išlik ramia širdimi, sėdėk, kaip vėžlys, vaikščiok vikriai, kaip karvelis ir miegok, kaip šuo.“ Li teigia, kad ilgaamžiškumą nulemia vidinė ramybė ir minčių darna, siejama su taisyklingu kvėpavimu. Žinoma, tam didelę įtaką turėjo ir jo mitybos įpročiai.

Šiandieniniame pasaulyje, kuriame žmogus vidutiniškai gyvena 70-85 metus, mintis apie 256 gimtadienį šventusį Li, atrodo neįtikinama. Tačiau įsivaizduokite žmogų, kuris nepatiria streso, nekvėpuoja užterštu miesto oru ir reguliariai sportuoja vaikščiodamas stačiais kalnų šlaitais. Jis nenaudoja cukraus ir jokio maisto, kuriame yra pesticidų. Kitaip tariant, jis negyveno taip, kaip dabar gyvename mes.

Toks žmogus nevalgo riebių, saldžių ir genetiškai modifikuotų produktų, nevartoja antibiotikų, alkoholio ir tabako. Jis ne tik nesimaitina nesveiku maistu, bet savo mitybos pagrindu laiko vien tik žoleles, kurios yra patys geriausi vitaminai mūsų organizmui ir jo imuninei sistemei. Jis laiką leidžia gamtoje kalnuose, kur tyras oras prisotintas ozono.

Jis praktikuoja taisyklingą kvėpavimą ir medituoja, tai gerina protinę, fizinę ir emocinę sveikatą. Jis puikiai miega ir džiaugiasi neužterštu oru. Negalima abejoti – jei mes kiekvienas darytume taip, kaip darė Li, mažiausiai šimtą metų gyvenimo trukmė taptų įprastu dalyku.

Į antrą šimtmetį įžengusių žmonių pasaulyje yra nemažai. Prieš keletą metų Meksikoje mirė seniausia Lotynų Amerikos gyventoja Leandra Becerra Lumbreras. Jai buvo 127 metai. Ši meksikietė niekada nebuvo ištekėjusi, tačiau užaugino 5 vaikus ir visus juos pergyveno. Paskutinis jos vaikas mirė prieš porą metų sulaukęs 90-ties. Po savęs senolė paliko 153 palikuonis.

2016 metų lapkričio mėnesį Italijoje, Verbanijoje 117-tą gimtadienį atšventė Emma Murano. Sako, kad jos ilgaamžiškumo priežastis neįprasta. Tokio amžiaus ji sulaukė todėl, kad visą laiką gyveno viena. 2017 metais Indonezijoje savo kaime Javos saloje mirė 147-metis Sodimedjo, kuris buvo žinomas kaip Mba Ghotas (senelis Ghotas). Kaip žurnalistams teigė vietos valdžios atstovai, senelio Ghoto dokumentai buvo tikri. Jis gimė 1870 metais gruodžio mėnesį. Šis žmogus pragyveno 4 žmonas, 10 brolių bei seserų ir visus savo vaikus.

5 Seniausi pasaulio žmonės. 1. Kone Tanaka (Japonija) gim. 1903 m. (117 metų). 2. Lucile Randon (Prancūzija) gim. 1904 m. (116 metų). 3. Francisca Celsa dos Samintos (Brazilija) gim. 1904 m. (115 metų). E. Jeanne Bot (Prancūzija) gim 1905 m. (115 metų). 5. Shigeyo Nakochi (Japonija) gim. 1905 m. (115 metų).

Ilgaamžiai pasaulio valstybėse. Moterų tarpe 40 proc. ilgaamžių yra JAV, 26 proc. Japonijoje, 8 proc. Prancūzijoje, 5 proc. Italijoje ir 4 proc. J. Karalystėje. Jų amžius 114-122 metai. Vyrų tarpe skaičiai kiek kitokie: 36 proc. JAV, 21 proc. Japonijoje, 6 proc. Ispanijoje ir 5 proc. J. Karalystėje. Jų amžius 111-116 metų. Šie duomenys leidžia manyti, kad žmogaus ilgaamžiškumas pirmiausia priklauso nuo gyvenimo kokybės, nes daugiausia ilgaamžių yra JAV ir Japonijoje – valstybėse, pasižyminčiose aukštu pragyvenimo lygiu. Deja, ši statistika nepilna, nes čia nėra duomenų iš gyventojų skaičiumi didžiausios pasaulio valstybės – Kinijos.

Lietuvoje taip pat yra nemažai ilgaamžių. 2017 metų gegužės 15 d. statistikos duomenimis mūsų Tėvynėje gyvena 287 vyresni nei 100 metų žmonės: 218 moterų ir 69 vyrai.
Nuo ko priklauso žmogaus ilgaamžiškumas? Tam turi įtakos daug faktorių.

Pirmiausia – žmogaus genetinis paveldas. Jeigu jo tėvai ar seneliai buvo ilgaamžiai, yra tikimybė, kad jų vaikai ir anūkai gali būti ilgaamžiai. Svarbi sąlyga – žmogaus gyvenamoji aplinka. Kalnų gyventojai dažniausia ilgiau gyvena, nes ten švarus oras ir žmogus priverstas daugiau judėti įveikdamas kalnų šlaitus. Užterštas miestų oras žmogaus gyvenimo neprailgina, bet trumpina.

Taip pat jį trumpina netinkamas, nepilnavertis blogai subalansuotas maistas, persivalgymas, judėjimo stoka ir blogi įpročiai: alkoholizmas, rūkymas ir kitų narkotikų vartojimas. Svarbią reikšmę ilgaamžiškumui turi psichologiniai faktoriai.

Augintiniai (šunys, katės ir kiti gyvūnai), bendravimas su gamta žmogų veikia teigiamai. Didelę reikšmę turi ir savitaiga, kuri padeda nugalėti įvairius organizmo sutrikimus. Žmogus, turintis gyvenimo tikslą ir nuosekliai jo siekiantis, turintis tvirtas gyvenimo nuostatas, pasižymintis meile žmogui ir sau, bus laimingas ir sulaukęs labai solidaus amžiaus. Stresas, kivirčiai šeimoje dėl nestabilios psichikos, persidirbimas ir prastas poilsis, gyvenimo, tikrai, neprailgins. Atvirkščiai, visi šie faktoriai trumpina žmogaus amžių.

Tačiau ilgaamžis gali būti laimingas ir nelaimingas. Nors „ligų maišas“ retai tampa ilgaamžiu, tačiau pasitaiko ir tokių. Jeigu žmogus sunkiai juda, iškritę beveik visi jo dantys, prasta psichika ar yra kitų organizmo sutrikimų, toks žmogus nesidžiaugia gyvenimu. Atvirkščiai, jis kankinasi ir laukia kuo greitesnės mirties, kad pasibaigtų jo kančios.

Prieš 80 metų, mano vaikystėje, mūsų ir kituose kaimuose tokių žmonių buvo nemažai. Laikai pasikeitė, medicina tapo prieinamesnė, modernesnė, tačiau negaliu tvirtai teigti, kad tokių senolių nėra ir šiais laikais.